Ženklas, kad būnant valdžioje nebeliko ką vogti? Prireikė šviežių neršto placdarmų su mokesčių mokėtojų milijardais jų keliukams paupiuose ir namukams paežerėse.
Sutapimas atsitiktinis turbūt, bet per pasaulinės krizės įkarštį kuklius valdiškus darbus iki tol dirbusių Lenkų rinkimų akcijos sutuoktinių pora sugebėjo vien tik į banką pasidėti 1,5 mln. litų.
Per pandemiją ir dar būnant ministeriu derėtų įnešti tokią pat sumą bent jau eurais. Faktas, kad apie tą reikšmingą indėlį su ponu ministeriu negali net pasikalbėti, o jo visais asmeniniais klausimais informuoja advokatas Čivilis, rodo išaugusius statymus, galimybes ir bendrą aplombą.
Dar viena jų kadencija valdžioje, ir liks tik įvykdyti visuotinę nacionalizaciją. Agrokoncerno tarybų naisietiškos respublikos vardu.
Raudonosios armijos invazijos 1940-ųjų birželį tikslas buvo geriausius Europos bekonų augintojus paversti kiaulėmis.
Kiaulėms gabenti skirtais vagonais deportuoti žmones – dvigubai orveliškai simboliška. Socializmą sukūrusioje didžiojo vado Stalino šalyje ūkininkai jau buvo sunaikinti kaip klasė, kiaulių nebebuvo kam auginti. Užtat nuo anų buržuazinių laikų buvo likę daugybė kiaulių vagonų, itin tinkamų buržuaziniams nacionalistams gabenti į Sibiro mirties zonas.
Apie 1940-ųjų birželio 15-osios katastrofą dar ir šiandien daugumai lietuvių sunku kalbėti. Nesipriešinimas svetimos kariuomenės įžengimui randus palieka gal jau penktai lietuvių kartai. Nesipriešinimo atšvaitų – kartais tikrų, o kartais tik menamų – nuolat ieškome ir randame Seimo kovose, menkuose sprendimuose ir partijų pavadinimuose.
Juokas pro ašaras: visų mūsų klasikų, pradedant Žemaite ir Vienuoliu, o baigiant M.K.Čiurlioniu, atminimo lentos Vilniuje į praeivį ir po 30 metų laisvės vis dar byloja lietuvių ir okupanto kalbomis. Per amžius amen?
Tonos popieriaus prirašyta apie tai, kad reikėjo bent vieno simbolinio šūvio į okupantą, o dar geriau kariauti kaip suomiams. Kiti, priešingai, sako, kad viskas padaryta vardan to, kad tauta išliktų, ir galų gale tai baigėsi Lietuvai naudingai, nes štai turim ir Vilnių, ir Klaipėdą.
Ginčas tas nebeišsprendžiamas. O tiesa iš diskusijų, čia reikėtų tikėti lenkų rašytoju P.Gombrowicziumi, ne tik negimsta, bet diskusijos dar ir žemina jose dalyvaujančius.
Tačiau yra vienas dalykas, kuriame seniai būtų laikas padėti moralinį tašką. Bet visi – ar tai būtų istorikai, ar politikai, ar kas tik nori, – vengia to taško. Tai vidaus reikalų ministro K. Skučo ir VSD direktoriaus A. Povilaičio suėmimas ir faktinis išdavimas Sovietų sąjungai.
Du valstybininkus Lietuvos Respublika atidavė paskersti priešams. Moralės požiūriu tai gal net didesnė tragedija nei valstybės praradimas. Tai buvo pirmas tiesus žingsnis į sovietinį kiaulinyką. Tą žingsnį žengė dar legitimi Lietuvos valdžia, vadovaujama Smetonos.
Kam apie tai rašyti dabar? Kokią tai beturi prasmę po 80 metų?
Prasmė bus tol, kol bus Lietuvos valstybė.
Kai Prezidentas išveja iš tarnybos valstybei ištikimai dirbusį valstybininką, kai Seimo dauguma žaidžia kvailį iš teisėjų likimų, o koloradke besipuošiančios partijos veikėjas tik ir taikosi prakišti įstatymą įvardyti tuos KGB informatorius, kurie prisipažino valstybei, o ji pasižadėjo saugoti jų paslaptį, virš Lietuvos užslenka kankiniškos Skučo ir Povilaičio mirties šešėlis.
Tai pasitikėjimo ir tikėjimo valstybe klausimas. Nacionalinio saugumo ir gynybos – taip pat.
Kodėl net ir po 80 metų Rusijos propagandai prireikė sukurpti 307 p. pusiau propagandinę knygą apie Povilaičio tardymo bylą (A. Diukovas. Dokumentai atveria paslapčių duris), išversti ją į lietuvių kalbą ir dar išspausdinti lietuviškai Rygoje? Kam Rusijai 80 m. senumo Povilaičio byla, jei ne drumsti vandenį dabarties Lietuvoje?
Žinoma, privalu pakartoti, kad greituoju būdu VRK pajungimą Naisių dvaro reikalui stumianti Burokienė, kitos suvalstybinimo žygūnės iš LŽVS, kaip tikriausiai ir pats Karbauskis, pastarosios savaitės žygių tikrai nederino su SSRS okupacijos 80-čiu. Labiau tikėtina, kad šią datą dauguma jų buvo pamiršę kaip asmeniškai jiems nesvarbią.
Tačiau nepaisant to, kiauliškumo dėsnis galioja. Visas besibaigiantis valstiečių valdymas su retomis išimtimis – nuolatiniai bandymai ištisas žmonių grupes laikyti žemesne rūšimi.
Užtenka atsirinkti bent po keletą Karbauskio, Skvernelio, Verygos ar Neaprėpiamų užduočių tyrėjos citatų apie mokytojus, profesorius, gydytojus, slaugytojas, teisėjus, verslininkus, ir nekalčiausias palyginimas bus kolchozo fermos N brigados kiaulašerio santykis su kiaulėmis, kuriame ne paskutiniu punktu įrašyti bandymai nušvilpti iš jų miltų ir dar pasityčioti.
Net ir požiūris į senjorus ar vaikų turinčias šeimas, kurių atžvilgiu valstiečių retorika panašesnė į paplonintą vilko liežuvį iš „Raudonkepuraitės“, atidžiau pažiūrėjus, taip pat yra kiauliškas.
Kiaules reikia pašerti. Papenėti prieš rinkimus. Pvz., rugpjūtį. Žmonių nei šerti, nei penėti nereikia. Žmonėms reikia tik laisvės dirbti ir oriai užsidirbti.
Nelaikant ant savo sprando nešvarios rusiškos salietros be muitų stumdytojo. Ministerio, kuris su Tauta bendrauja tik per advokatą. Neaprėpiamų užduočių tyrėjos, kuri pusantrų metų tuščiai eikvoja valstybės lėšas viskam ištirti, bet, net gavusi nuo Konstitucinio teismo per nosį, neatsistatydina, o toliau aiškina, kad viską ji darė gerai.
Kiaulinyke – kaip kiaulinyke. Žmonėmis galėtume save laikyti, jei nelaikytume ant sprando stumbrų šaudytojų, sengirių kirtėjų plynėmis. Alkoholio ministro, kuris po pandemijos medikams ciniškai atrėžia, kad jo pažadėtus pandeminius priedus medikai tepasiima iš per pandemiją sutaupytų gydymo įstaigų lėšų.
Kodėl jie vis dar palyginti ramiai gali laikyti žmones kiaulėmis? Vienas galimų atsakymų – rekordiniu greičiu nutrintas užrašas ant asfalto prie premjero namų.
Tai, kad premjero keliuką su dažų flakonu išniekino buvęs Prezidentės Grybauskaitės ir valstiečių eksministerio Masiulio patarėjas, žinoma, taip pat kiaulystės dėsnis. Bet visu ryškumu kiauliškumo dėsnis atsiskleidžia per šio užrašo likvidavimo operaciją.
Vilniaus m. tarnybos pranešimą apie užrašu „Vagies namas“ išprievartautą premjero keliuką gavo lygiai 21 val. O jau 22 val. 30 min. raportuota, kad premjero keliukas atgavo nekaltybę.
Tokiu metu, kai darbininkai gultis taisosi. Kosminis greitis, žinant, kad į „įvykio“ vietą Vilniaus r. kažkodėl atlėkė ne rajono, o sostinės Eismo organizavimo skyriaus darbuotojai. Kurie negalėdami užrašo nugramdyti patys, dar turėjo iškviesti specializuotą kelių ženklinimo įmonę.
Pusė sostinės senamiesčio mūrų apterliota apdergta. Bet nei policija tai darančius chunveibinus gaudo, nei miesto spec. įmonė spec. grandikliais naktimis jų terliones grando. Tiesą sakant, negrando jų ir darbo valandomis. Savininkams palieka nusigrandyti. O štai kažkokį kaimo keliuką, kuris net ne sostinės jurisdikcijoje, per pusantros valandos laižyte nulaižė.
Vagies namas ir jo liokajai. Kas jiems tas senamiestis? Net dešiniųjų valdomoj sostinėj strateginė krašto magistralė yra premjero keliukas po blato už 300K+143K. Sutapimas atsitiktinis turbūt. Bet iškalbingas.