Vienas tokių neseniai solistės darbotvarkėje atsiradusių pasirodymų – baigiamasis „Vilniaus festivalio mozaikos“ koncertas jau birželio 18-ąją Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, kur su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei tenoru Kristianu Benediktu ji atliks Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“. Prieš tai Justina dainavo Nacionalinio operos ir baleto teatro sezono pabaigos koncerte „Nepapasakotos istorijos“, planuoja rečitalius Lietuvoje su pianistu Petru Geniušu, kitus koncertus.
Tiesa ta, kad jei ne pandemija, geriausia 2015-ųjų Tarptautinių operos apdovanojimų jaunoji solistė, daug kur pasaulyje itin laukiama Karmen ir kitų vaidmenų atlikėja, namuose būtų matoma daug mažiau.
Laimė, kad spėjote grįžti, karantinas jūsų neužklupo kur nors užsienyje.
Su mama ir Gustu buvome Portugalijoje, kai generalinės Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ repeticijos dieną teatro vadovybė nurodė: „Nepersirenginėkit, nesigrimuokit, neprasidainuokit – važiuokit namo, viskas.“ Tuo metu Lisabonoje dar nebuvo susirgusių koronavirusu – tik Porte. Tačiau šalies valdžia pasakė, kad jų medicinos sistema nėra pasirengusi atremti viruso atakos, tad geriau užbėgti blogiems įvykiams už akių.
Lietuvoje karantinas dar nebuvo paskelbtas. Dvi dienos iki to namo sugrįžome per stebuklą – iš Lisabonos radome paskutinius tris suomių oro linijų bilietus.
Kur pagal ankstesnį planą turėjote praleisti pavasarį?
Lisabonoje – operoje „Valkirija“ – buvo numatytas mano Frikos debiutas, paskui Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje būčiau dainavusi šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“, tada – skridusi į Škotiją, debiutavusi kaip Santuca „Kaimo gerbėje“, dar pasirodžiusi keliuose svarbiuose koncertuose Lietuvoje, paskui ilgam iškeliavusi į Ispaniją dainuoti Antrosios Mahlerio simfonijos, buvo suplanuoti penki koncertai. Toliau vėl buvo numatyta kelionė į Ispaniją įrašinėti Mahlerio. Toks turėjo būti šis pavasaris ir birželis (šypsosi).
Buvau visa įsibėgėjusi, puikios formos, pasirengusi naujiems darbams taip gerai, kaip galiu. Viskas pasikeitė, bet karantinas iš esmės manęs nesustabdė. Tiksliau, sustabdė tik nuo pasirodymų, spektaklių ir uždarbio. Vokalinio techninio darbo turiu, ko gero, dešimčiai karantinų į priekį. Tad šį laiką išnaudojau tam. Dėžės dokumentų laukė dienos, kada galėsiu jas peržiūrėti, susitvarkyti. Net ir knygai laiko radau!
Tos savaitės, kai gyvenimas buvo pristabdytas, man buvo geros – dirbau, užsiėmiau buitimi ir fantastiškai leidau laiką namuose su Gustuku ir mama. Tik gal su baltu pavydu žvelgiau į tuos, kurie gyvena nuosavuose namuose, o ne daugiabutyje, kaip mes. Patyriau tokį nemalonų dalyką... Pati iš pradžių nepastebėjau, bet, kitiems pasakius, pamačiau „Facebook“ mano kaimynės komentarą, kur ji parašė, jog karantino metu gali susitaikyti su viskuo, išskyrus kaimynę operos solistę, dirbančią nuotoliniu būdu. Po keleto dienų tas „postas“ dingo – patikrinau, nes norėjau pažiūrėti žmonių reakcijas, komentarus. Neberadau.
Išties operos solistas kaimynystėje vieniems – didelis džiaugsmas, kitiems – nebūtinai...
Per karantiną buvo daug kalbėta, kaip gyvena mūsų sportininkai, kurie varžosi tarptautinėse arenose, kaip jiems sudėtinga. O ką daryti muzikantams, dainininkams? Mano kontraktai – labai dideli ir rimti, artėja svarbūs debiutai. Jei sustosiu du tris mėnesius, kiek laiko užtruks atgauti formą? Ar kas nors rimtai pagalvoja ir suvokia, kokia turi būti dainininko diena, kaip ugdomas jo raumenynas, refleksai... Taip, mūsų darbas ir protinis – reikia labai daug išmokti, studijuoti tekstus, bet kitas etapas, kai tai, kas išmokta, turime susidėti į savo kūną. Labai atsiprašau, bet tas darbas – triukšmingas, garsus. Taip, nėra labai gražu klausytis dvidešimt kelis kartus kartojamos tos pačios frazės, bet tai yra procesas! Mūsų darbas juk didžiąja dalimi ir yra procesas, o rezultatas – vienas koncerto vakaras. Bet dideliame paveiksle ir tai – procesas.
Beje, sulaukiau nemažai pažįstamų, gerbėjų žinučių, jog jie norėtų, kad gyvenčiau kaimynystėje, mielai klausytų, kaip dirbu ir kone mokėtų pinigus už šią galimybę, nes jiems labai įdomu. Tokie dalykai labai maloniai stebino, paguodė. Nes, būdavo, pradedu dainuoti ir išgirstu beldimą, triukšmą. Nejauku. Nors niekada nedainavau anksčiau nei pusę vienuolikos ryte ir ne vėliau nei šeštą vakare. O juk kitą kartą kaimynystėje devintą vakaro ar šeštadienį devintą ryto išgirsti gręžimą. Man tai netrukdo. Džiaugiuosi, kad žmonės užsiima remontu. Gerbiu kitus žmones, savo kaimynus, bet nedirbti negaliu.
Karantinas man nebuvo atostogos. Daug dirbau ir su savo pedagogu – italų kilmės amerikiečiu Jacku LiVigni. Jis – nuostabus mokytojas ir man daug padeda šiame etape.
Toliau mokotės naujus vaidmenis nebijodama, kad ir tie spektakliai bus atšaukti?
Galbūt dėl amžiaus ir įdirbio – man jau 34-eri, balsas pradėjo bręsti, vaidmenys, kurie skirti mano balsui, po truputį ateina – jau atėjo tam sveikas laikas. Turiu daug naujų darbų, jie sudėtingi ir dideli. Supratau, kad karantinas amžinai nesitęs, tad pora jo mėnesių man yra dovana, kad išmokčiau vaidmenis. Galvojau, kaip susidėlioti prioritetus, – aišku, pirmiausia reikia imtis to, kas bus greičiausiai. Bet kaip numatyti, kai viskas keičiasi?
Pavyzdžiui, lapkritį turėjau didelį kontraktą Škotijoje – buvo sutarta, kad dainuosiu Čaikovskio operoje „Orleano mergelė“. Galėjau pradėti ruošti šią partiją, kurios klavyras – 400 puslapių, bet staiga vakar tą kontraktą atšaukė. Jo nebus. Reikia imtis vaidmens, kuris po jo. Bet kartais apima kažkoks graudulys, neviltis – iš kur žinoti, ar spektakliai įvyks? Nusiraminu: reikia mokytis, vis vien kada nors prireiks. Tie momentai sunkūs ir destabilizuojantys. Juk susidėlioji repertuarą, žinai, ką su kuo gali mokytis, tesitūra, kalba tos ir kitos partijos tinka kartu, nes mokytis gali ne viską vienu metu. Planavimas, darbų koordinavimas dainininkui labai svarbus, nes tai gali lemti sveikatą. Repertuaro mokymasis – rimti reikalai.
Jūsų Gustas su mama diena dienon tikriausiai tiek ilgai nėra buvęs?
Išskyrus pirmus du jo mėnesius, kuomet pagimdžiusi dar nedainavau, nėra.. Vienu metu net bijojau, kad per karantiną įpratęs prie buvimo drauge, nenorės, kad išeičiau dirbti. Bet nieko panašaus nenutiko. O kodėl turėtų – juk lieka ne su svetimais, ne su aukle, o savo močiute, su kuria yra nuo pirmos gimimo dienos. Jiems abiem labai smagu. Be to, jis žino, kad, kai mama grįš namo, visas dėmesys teks jam. Matyt, dėl to jaučiasi ramiai ir saugiai.
Daug kas skundėsi visokiais pašaliniais karantino poveikiais. Pavyzdžiui, priaugtais kilogramais. Jums, regis, taip nenutiko?
Gal koks kilogramas ar du ir užaugo, bet kada esi užimtas, svoris eina ir nueina, o jei ir sugrįžta, tai nieko baisaus. Kas būtų, jei taip besisukdama dar imčiau galvoti, kad negalima suvalgyti šokolado ar absoliučiai fantastiško mamos obuolių pyrago?.. Būdama namie. kaip visada, mankštinausi, bet tikrai nepuoliau kaip kiti internete pratimų ieškoti ir staiga rimtai sportuoti.
Nesureikšminu tų karantino kilogramų, kaip ir kitų, mano akimis, utopiškai skambančių dalykų. Pavyzdžiui, kad po karantino grįšime geresni. Gyvensime kaip gyvenę, o tas, kuris iš tikro buvo geras, toks pat liko. Visos kitų turėtos bjaurastys ir toliau žydės, kaip iki tol ir dar daugiau tam terpių ras. Žmonės kalba, kaip išsiilgo vieni kitų. Taip, galbūt jie metų metus dirba tame pačiame kolektyve, matėsi diena iš dienos, tad – normalu. Arba jie gyvena vieni ir tikrai buvo atskirti nuo gyvo kontakto su kitais. Aš nieko panašaus nepatyriau. Mano branduolys kartu su manimi. Yra žmonių, kurių labai pasiilgau, bet jų pasiilgstu visada. Esu įpratusi matyti savo artimuosius, draugus, kolegas kartą į pusmetį, metus ar net penkmetį. Bet, jei turėjau artimą ryšį, toks jis ir liko. O vaizdo, garso skambučiai, žinutes padeda nenutolti, neatitrūkti. Tokia mano, keliautojo, gyvenimo specifika.
Mes, solistai, esame vieniši, nors ir visada žmonių apsupty. Mūsų gyvenime viskas nuolat keičiasi – kolektyvai, viešbučiai, parduotuvės, paplūdimiai, parkai. O man tiesiog labai pasisekė, kad mano šeima yra visada kartu.
Kol dėl artimiausių darbų užsienyje nėra tiksliai aišku, daug dainuosite Lietuvoje?
Taip. Daug rimtų, įdomių profesinių iššūkių pirmiausia turėsiu čia. Labai gera, jaučiu paramą. Laukiu birželio 18-osios koncerto – Mahlerio „Dainos apie žemę“ (suknelę pasirodymui man siuva Juozas Statkevičius!). Buvo numatyta, kad šį kūrinį dainuosiu kitą sezoną, bet rengiamų darbų kalendoriuje dar nebuvo jam atėjęs laikas. Užtat dabar mokausi labai daug, stengiuosi viską padaryti kuo geriau, bet tam ribų nėra. Kvietimą dainuoti priėmiau kaip didžiulę atsakomybę, nes kūrinys – ypatingas, svarbus pasaulinei muzikos istorijai, esminis, išliekantis, neprabėgantis.
Su Vaidu Vyšniausku (sceninis vardas Kristianas Benediktas) jau esame nemažai dirbę drauge, vienas kitą žinome. Maestro Modestas Pitrėnas, kuris diriguos savo Nacionaliniam simfoniniam orkestrui – didžiulė asmenybė, didis muzikas. Su juo kartu dirbome labai seniai, kai dar studijavau. Tai buvo Filharmonijoje rodytas Giedriaus Kuprevičiaus spektaklis vaikams „Kirvirsavero saloj” Astridos Lindgren pasakų motyvais. Aš buvau Ronja plėšiko duktė. Kaip suaugusi dainininkė su maestro į sceną kilsiu pirmąkart – jo skambutis ir kvietimas pasirodyti buvo labai malonus. Beje, šiame koncerte turėjo dainuoti užsienyje gyvenanti Jurgita Adamonytė, bet karantinas viską sudėliojo, kad ją pakeisiu aš.
Jau dabar aišku, kad vasarą ir didžiąją dalį rudens sezono praleisime Lietuvoje. Nuo Naujųjų su Gustuku ir mama turėtume iškeliauti ilgam – Ryga, Tel Avivas, Oslas, Jungtines Amerikos Valstijos ir vėl į Europą – Paryžius... O kas žino, kaip bus?
