Jau kurį laiką visi kalba apie tai, kad feisbukas liko vien senukams ir darbui, o instagrame susirinko didieji žaidėjai ir tie, kurie nori neatsilikti nuo naujausios informacijos ir madų. Jei atvirai, bent aš, instagramą jau kurį laiką apeinu ratu, nes kaip nepavyksta ten rasti pakankamai įdomaus turinio kūrėjų, taip nepavyksta. O dar visi, kuriuos sekti dėl vienokių ar kitokių priežasčių „reikia“.
Tarp tų mano „reikia“ – ir nemažai vadinamųjų mikroinfluencerių. Žmonių, turinčių iki kokių 20 tūkstančių sekėjų ir neretai galinčių jei ne iš šios veiklos gyventi, tai bent neblogai prisidurti. Daiktais, paslaugomis, pinigais. Jie yra tie, prie kurių įrašų rečiausiai rasite pažymėtą reklamą, bet dažniausiai rasite pačios reklamos.
Dariau sau lengva eksperimentą ir kas kartą atsivertusi instagram būtinai susirasdavau vienos tokio tipo influencerės istorijas. Po antros dienos galvojau, kad maloniau ne ją sekti, o sėdėti pliku užpakaliu dilgelėse. „Sveiki, vakar nespėjau jums parodyti visų siuntinių, kuriuos gavau praėjusią savaitę. Taigi...“
Nebuvo nė dienos, kai mergina nesidalytų vis naujų siuntų gėrybėmis. Jei ne skirtingos etiketės, galvočiau, kad ji tikrai bendradarbiauja su kokia siuntų kompanija. Pradėjau mintyse žymėtis visas istorijas, kur ji kalbėdavo ne apie siuntinius.
1. Prašo patarimo, kokia spalva lakuotis nagus.
2. Parodo, kokį puikų nertinuką nusipirko iš Vinted ir kaip gerai jis tinka prie praėjusią savaitę pirkto sijono (nors šis gal prie siuntinių).
3. Pasidžiaugia, kokią puikią knygą perskaitė (nors ją mačiau ne pas vieną influencerę, tai turiu įtarimą, kad ir ji galėjo ateiti reklaminiu siuntinuku. Na, bet gal žmogus tiesiog mėgaujasi skaitydamas tas pačias knygas, kaip ir kiti ir tame visiškai nieko blogo – tegul tik skaito).
4. Parodo, kokią kavą geria.
5. Parodo, kur geria kokteilį.
Nemeluosiu, kad čia viskas, bet bendrą vaizdą susidaryti tikrai galite.
Vos prasidėjusi influencerių era kai kurių galvose sukėlė tikrą trumpą jungimą. Darbas („ir išvis, ar galima tai vadinti darbu?“), nereikalaujantis nei specifinių žinių, nei kokiuose kursuose ar aukštosiose mokyklose įgyjamų sugebėjimų. Ir žmonės perka "Maserati", pasistato namus ir GERAI, net puikiai gyvena! Kas čia per konspiracija?
Nuoširdžiai papasakosiu: vienu metu buvau nusprendusi, kad influencinti visai smagu ir apsimoka, todėl nuoširdžiai bandžiau tokia būti. Mano turiniu patikėjo apie 20 tūkstančių žmonių (tik paskui išgirdau, kad influenceriams vieta ne feisbuke, o Instagram – nesėkmė, ką padarysi), su kuriais ir šiandien dalinuosi šaunančiomis mintimis. Skaičius, nors nesilygina su garsiais vardais, man – absoliučiai fantastiškas! Čia juk labai daug žmonių!
Ieškodavausi reklamos užsakymų, vėliau jie ir patys pradėjo ateidinėti, kol vieną dieną supratau, kad po darbo, kurį nuoširdžiai myliu ir mėgstu, praleidžiu dar bent keturias-penkias valandas per dieną, aprašinėdama produktus. Ir visai nesvarbu, kad jie man nuoširdžiai patiko – pats principas mane pradėjo paprasčiausiai varginti.
Aišku, vėlgi, pačios durna klaida – man kažkaip atrodė nepadoru parašyti tris sakinius ir įkelti vieną nuotrauką, todėl tas prekes ar paslaugas bandydavau, tyrinėdavau, o vėliau aprašydavau su SEO nesipykstančiais tekstais – man kažkaip rodės, kad taip ir klientams daugiau naudos.
Žodžiu, peršokant prie dabarties – nuo reklamų man pasidarė bloga, nubraukiau kokius 90% pasiūlymų, galiausiai jie ėmė ir sustojo. Sprendimas atsisakyti visai ženklios sumos kasmet nebuvo visiškai paprastas, bet jei jau žiūrėdama tokius įrašus verčiau sėdėčiau dilgelėse, galite įsivaizduoti, kaip galiausiai jausdavausi juos kurdama.
Įsivažiavau apie save – taigi, influenceriai. Nuoširdžiai tikiu ir net su šiokiu tokiu smalsumu laukiu, kol tas neprotingai išsipūtęs burbulas sprogs. Neabejoju, kad didieji veidai niekur nedings ir jie pasidėjo tokius tvirtus pagrindus savo karjerai, kad jų ir norėdami neišstumtume. Ir nereikia!
Karolina Meschino, Agnė Jagelavičiūtė, Naglis Bierancas ir kiti didieji vardai savo dydį užsitikrino toli gražu ne siuntinukų demonstravimu. Garantuoju, kad nepriklausomai nuo to ar tie žmonės jums patinka, ar ne, galėtumėte sugalvoti bent penkis žodžius jiems apibūdinti. Jie turi ne tik vardą ir veidą, jie sugebėjo savo socialinių tinklų paskyrose ištransliuoti tikrą ar personažinį charakterį, jie sugebėjo tapti net gyvenime nematytų žmonių draugais, kuriems smalsu, kuo jie gyvena ir ką veikia. Tai yra nuostabu!
Tikiu, kad toliau taip pat puikiai ir dar puikiau gyvens ir nišiniai nuomonės formuotojai: interjero dizaineriai, maisto receptų kūrėjai, žmonės, spėję užsitarnauti specifinės auditorijos pagarbą ir meilę. Bet jiems didelių skaičių ir nereikia, jiems reikia konkrečios auditorijos.
Deja, bet tų, apie kuriuos tegalėtumėte pasakyti „labai gražios fotkės“, tikiu, laukia labai liūdni ir sunkūs laikai. Svarbūs ir ypatingi jau spėję pasijusti žmonės (nes tu negali jaustis mažas ir nesvarbus, kai kasdien į pašto dėžutę plaukia dovanos ir kvietimai, tiesiog negali), kažkada taps tiesiog žmonėmis. Puikiais žmonėmis: gerais draugais, nuoširdžiais sutuoktiniais, atsidavusiomis mamomis, bet jau nebe nuomonės formuotojais.
Dabartinė reklamos rinka būtent šiame sektoriuje, galite nesutikti, bet tapo juodai iškreipta. Humoro klasika jau tampantys „kadangi manęs visi klausiate, kaip prižiūriu savo plaukus“ ar kas antrą savaitę besikeičiantis „geriausias iš geriausių mineralinis vanduo“ jau pradeda lįsti per gerkles net tiems, kurie ranką prie širdies pridėję tvirtintų instagramo niekada neatsiverčiantys.
Man viena skaudžiausių šio išsigimimo grimasų: lieknos merginos reklamuojančios maisto papildus svorio metimui. Kadangi žinau, ką reiškia gyventi su 100 kg rodančiomis svarstyklėmis ir kaip stipriai skauda bet kuris nesuveikęs, nors stebuklą žadėjęs produktas, matydama tokias reklamas paprasčiausiai pykstu.
Galimai neproporcingai savo sudėčiai brangūs produktai, kurių kainos ir kokybės santykį sukritikuoja net medikai, reklamuojami ant sienų tų, kurios gali pasidžiaugti pavydėtinomis linijoms, gal net esamomis ar praėjusiomis modelių karjeromis.
Jei viena jūsų skaito šitą tekstą: rimtai? Merginos, rimtai? Ar jūs tikrai nuoširdžiai ranką prie širdies pridėjusios, kai per karantiną priaugote (jei priaugote) vieną ar du kilogramus, ėmėtės papildų? Ar tikrai?
Pamirškime tos papildus parduodančios įmonės marketingistus, kuriems ir šiaip tenka pardavinėti abejotinai veiksmingą produktą, o paskui lakstyti paskui kritikuojančius medikus su grasinimais pašaukti teisman. Kodėl jie savo produktui reklamuoti renkasi itin lieknas merginas – tegul man lieka paslaptimi. Bet kodėl influencerės imasi produkto, kuris joms ne tik, kad, spėju, nereikalingas? Ar tikrai manote, kad sekėjai iki jūsų „su šituo produktu numečiau 3 kg“ nematė jūsų ankstesnės – ne mažiau lieknos – figūros?
Papykau ir, jaučiu, vėl išjungsiu instagramą kokiam mėnesiui. Jei atvirai, karantino metu atradau tą, kiek girdėjau, vaikučiams skirtą Tik Tok’ą, kurio dar savo reklamoms nespėjo išnaudoti dauguma influencerių ir ten vis dar matau man įdomų turinį: kino ir psichologijos paslaptis, komikų programų fragmentus ir atsikalbinėjančius šunis. O ne lieknėjimo preparatus, kurių veiksmingumu įsitikino mergina, kuriai sulieknėti reikia tiek pat, kiek man norisi to svorio priaugti.
