Proteste susirinko labai jauni žmonės - daugiausiai moksleiviai. Jie spinduliavo stiprią energiją ir pilietiškumą. Milžiniška klaida jiems klijuoti etiketes ar vadinti įvairiais skambiais žeminančiais vardais – teroristais, leninistais, komunistais, radikalais. Tai yra žmonės, kurie dar tik formuoja savo idėjas ir vertybes. Ir tai, kad jie susirinko į akciją prieš rasizmą, jau yra nebloga pradžia. Štai pateiksiu akcijoje matytą pavyzdį.

Prie protesto kontrprotestavo ir ta liūdnai pagarsėjusi lietuvių kalbos mokytoja, kuri Lukiškių aikštės kalvelę aplaistė raudonais dažais ir šiaip reiškiasi, kaip tikra neapykantos ambasadorė. Akcijoje per tylos minutę ji rėkė „ligoniai, uždaryt juos”. Viena jauna protesto dalyvė pažino ją ir užsiminė kažką panašaus į tai: „kaip gaila, kad ji yra lietuvių kalbos mokytoja, ir kaip blogai turėtų jaustis jos mokiniai, kurie yra kitokie. Kaip gali mokytoju dirbti žmogus taip nemylintis kitų žmonių.”

Jaunimas, kuris išėjo į gatves Vilniuje, yra empatiškas, mąsto globaliai ir gyvena amerikietiškoje, Vakarų pasaulio informacinėje erdvėje. Jie seka naujienas socialiniuose tinkluose, žiūri video reportažus Instagrame ir Tiktoke, klausosi tinklalaidžių anglų kalba. Suprantu, kad kai kuriems tarybiniams piliečiams sunku juos suprasti.

Su dideliu siaubu dabar matau, kaip paimami tų nepilnamečių vaikų Facebook profiliai ir atakuojami, šaipomasi iš jų komentarų, išvaizdos. Ir tai daro suaugusiais, subrendusiais ir labai vertybiniais žmonėmis save laikantys veikėjai.

Akcija patyrė kritikos iš trijų grupių. Pirma, dalis žmonių iš tiesų buvo suklaidinti tendencingos dezinformacijos atakos – paėmus vieną plakatą ir staiga padarius jį akcijos simboliu. Tik vėliau paskaičius ir išgirdus argumentus, jie pradėjo kritiškai vertinti susidariusią nuotaiką.

Antrai grupei žmonių tiesiog galbūt buvo sunku suprasti, kodėl Lietuvos jaunimui parūpo įvykiai JAV, o ne kurs nors kitur. Nors, kaip yra akivaizdu, kad rasinė diskriminacija yra toli gražu ne vien JAV, o ir kitų įvairesnių visuomenių problema - tai tampa aktualu ir Lietuvoje.

Trečia – ir apmaudžiausia – žinoma, neapykantos kalba atėjo iš tiesiog mūsų visuomenėje egzistuojančios rasinės neapykantos, kuri socialiniuose tinkluose liejasi laisvai.

Didelio kiekio kritikos ar tiesiog neapykantos kalbos sulaukiau ir aš asmeniškai. Tai, kad penktadienio akcijoje pasipainiojo pora plakatų, su kuriais visai nesitapatinu - ar policiją menkinantis plakatas, ar kokia tai anarchokomunistinė simbolika, yra apmaudu. Kiekviena masiškesnė iniciatyva pritraukia visokių žmonių. Akcijos kritikai kažkodėl nenori kalbėti apie tai, kad renginio dalyviai daugybę kartų dėkojo puikiai dirbusiai Lietuvos policijai, užtikrinusiai dalyvių saugumą. Skanduota „Ačiū policijai”.

Visa šita savaitgalio mėsmalė socialiniuose tinkluose neturi ir negali sumenkinti pačios iniciatyvos. Ir negali pakeisti nei mano, nei daugybės kitų laisvę mylinčių žmonių nuomonės apie nelygybę, represijas ar tironiją sėjančias ideologijas. Ar tai būtų nacizmas, ar komunizmas. Kaip pagaliau rašė F. Von Hayekas - tai juk yra vienas ir tas pats.

Nestumkime jaunų žmonių į paraštes, neradikalizuokime jų, padėkime jiems veikti pagal taisykles ir džiaukimės, kad užaugo tikra liberaliomis Vakarų idėjomis gyvenanti karta.