Šie metai primena 1918-uosius, mat tuomet siautėjęs ispaniškasis gripas turi panašumų su COVID-19 pandemija, vien JAV jau spėjusia nusinešti per 100 tūkst. gyvybių; šie metai primena 1929-uosius, Didžiosios ekonominės depresijos pradžią – juk per pastarąsias savaites darbo neteko per 40 milijonų amerikiečių; naujausi įvykiai verčia atsigręžti ir į 1968-uosius, kuomet Martino Lutherio Kingo nužudymas iššaukė masinius pilietinių teisių judėjimo protestus.
Tai, kas šiuo metu vyksta JAV gatvėse, perpina pyktį dėl tragiškos George‘o Floydo aukos; visuomenę kaustančių rasinių įtampų; Temidės, kuriai kartkartėm nukrenta raištis nuo akių; žmonių, kurie neturėdami nieko bendro su idėjomis tiesiog naudojasi situacija bei užsiima smurtu ir chuliganizmu.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ieško būdų situacijai suvaldyti bei prakalbo apie kariuomenės pasitelkimą aistroms malšinti. Tam linkę pritarti net 58 proc. amerikiečių. Tiesa, skeptišką požiūrį tokių pasiūlymų atžvilgiu iškart išreiškė Trumpo administracijos pareigūnai, primindami, jog federalinė kariuomenė nėra skirta protestams suvaldyti – tvarkos palaikymas konstituciškai pirmiausiai yra valstijų vietos institucijų atsakomybė.
Bet net toks drastiškas žingsnis nebūtų beprecedentis – 1992 metais prezidentas George‘as Bushas vyresnysis pasitelkė kariuomenę kilus ne vieną dieną trukusioms riaušėms Los Andžele. Jas iššaukė teismo sprendimas išteisinti keturis policijos pareigūnus, kurie buvo nufilmuoti žiauriai sumušantys afroamerikietį Rodney Kingą.
Toks atvejų panašumas yra įrodymas, kad šiandieniniai protestai nekilo iš niekur. Jie atskleidžia ilgalaikes sistemines spragas ir verčia kelti aktualius klausimus.
Pavyzdžiui, kodėl susišaudymuose su policijos pareigūnais žūsta proporcingai daugiau afroamerikiečių nei baltaodžių; kodėl 99 proc. atvejų pareigūnai dėl šių aukų nesulaukė teisinių pasekmių; kodėl policija JAV apskritai tokia militarizuota – dažnai ginklais, atkeliaujančiais tiesiai iš kariuomenės.
Kita vertus, negalime į situaciją žvelgti tik fragmentiškai. Harvardo universiteto mokslininko Rolando G. Fryerio, kuris pats yra afroamerikietis, detalus 2016 metų tyrimas parodė, jog problema daug kompleksiškesnė. Ištyręs per 1 tūkst. incidentų su policija įvairiose valstijose jis nustatė, kad afroamerikiečiai išties dažniau patiria pareigūnų jėgos veiksmus, tokius kaip guldymas ant žemės, stūmimas prie sienos, antrankių panaudojimas. Bet, paties tyrėjo nuostabai, atvejai, pareikalavę aukų, neatskleidė rasinio subjektyvumo. Todėl problemos sietinos ir su socioekonominiais reiškiniais, reikalaujančiais sprendimų, gerokai peržengiančių policijos ar net teisėsaugos sistemų ribas.
Ieškodami atsakymų, amerikiečiai turės pasitelkti empatiją.
„Niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis.“ Taip kadaise savo garsiajame romane „Nežudyk strazdo giesmininko“ rašė Harper Lee.
Tą padaryti sunku, bet būtina. Kurį laiką gyvendamas JAV, pats puikiai prisimenu stilizuotą pasirodymą Vašingtone, kurio metu buvo prisimintas keturių afroamerikiečių protestas. Tuo metu, 1960-aisiais, jo išraiškos forma tebuvo ateiti į kavinę, atsisėsti ir pabandyti ką nors užsisakyti. Kadangi įstaiga dėl segregacijos buvo skirta tik baltaodžiams, juos aptarnauti atsisakyta, teko kviesti policiją. Bet ši nesiėmė veiksmų prieš taikius žmones, kurie liko sėdėti iki pat darbo laiko pabaigos. Tai neleidžia užmiršti – o gal veikiau skatina įsisąmoninti, kad JAV visuomenės raida buvo ilga ir sudėtinga.
Empatija tiesiogiai prieštarauja selektyvumui, kuris norom nenorom daugeliui kyla bandant suvokti esamų protestų mastą.
Selektyvumas verčia užsimerkti ir „išsirankioti faktus“, neretai siekiant politinių tikslų; juk tai nesunku viską matyti tik per daužomų vitrinų prizmę bei pamiršti, kad didžioji dalis protestuoja taikiai; taip nesunku dėl visko kaltę versti pareigūnams ir nepastebėti gausybės atvejų, kai jie su protestuotojais žygiavo kartu, atvirai diskutavo ir garbingai atliko pareigą.
Šiais protestais gilesnės problemos nebus stebuklingai išspręstos. Optimistai tikėsis, kad bus pajudėta į priekį su baudžiamosios sistemos reforma; netrūksta politikų siūlymų persvarstyti policijos apginklavimą; skatinimų efektyviau kovoti su chuliganais, kurie naudojasi kilniais tikslais savo organizuotiems smurto bei vagysčių išpuoliams rengti.
Tokia „dviejų žingsnių pirmyn, vieno atgal“ tendencija tęsiasi praktiškai nuo pat JAV susikūrimo. Gal kiek makabriška, bet turbūt mažai kas tikisi, kad ateityje nieko panašaus nebebus. Tuo tik džiaugsis nedraugiškos JAV valstybės, skubėsiančios išnaudoti protestų vaizdus amerikiečių visuomenės kritikai.
Tobulų valstybių ar visuomenių nėra ir negali būti; neverta užsiimti ir atsakomuoju whataboutizmu, į kylančią priešišką kritiką atkertant: „O kaip yra pas jus pačius? Ar tik ne dar blogiau?“ Tiems, kas imasi atsakomybės kelti standartų kartelę aukštyn, neverta dairytis atgal ir tuo pateisinti savo kluptelėjimų. Net jei tam kiltų didelė pagunda.
Šiame kontekste ne kartą prisiminiau garsiojo Samuelio Huntingtono sentenciją, konstatuojančią faktinę realybę ir chaoso metu brėžiančią vektorių tolyn: „Kritikai sako, kad JAV yra melas, nes realybė toli gražu nepasiekia užsibrėžtų idealų. Jie klysta. JAV nėra melas; tai – nusivylimas. Bet JAV gali būti nusivylimu tik todėl, kad JAV tuo pačiu yra ir viltis.“ Kol yra viltis, tol neįveikiamų iššūkių negali būti. Demokratija gali liepsnoti, bet ji kaip jokia kita sistema negeba efektyviai kylančius gaisrus ir užgesinti.