Anksčiau užsienyje gyvenusi Reda į gimtinę grįžo dėl meilės savo vyrui Artūrui, už kurio ištekėjo neįprastai greitai. Jųdviejų pažintis įvyko internete, o po mėnesio bendravimo per atstumą susitikę, Reda ir Artūras suprato, kad negali būti atskirai.
„Aš atvažiavau, po trijų mėnesių man pasipiršo, dar po trijų susituokėme ir dar po trijų pastojau. Net metų viskam neprireikė. Vyras sakė, kad jis nesiruošia laukti metų ar dvejų, kol sulauksime tinkamo fotografo ar salės šventei, jis norėjo mane vesti tą akimirką. O aš nebuvau prieš. Gyvename kartu jau penkerius metus ir nėra jokių problemų“, – prieš metus „Delfi“ pasakojo 4-erių sūnaus Herkaus mama.
Būtent dėl šių staigių sprendimų moteris sulaukė daugiausia kritikos. Jos netrūko ir pradėjus verslą grožio sferoje. Tačiau šiandien R. Mauricienė yra tituluojama geriausia vizažiste pajūryje, už kurios makiažą bei šukuoseną nuotakos nepagaili ir kelių šimtų eurų.
„Tu gailėsiesi! Čia ta frazė, kurią girdėjau milijoną kartų. Gailėsiesi, kad važiuoji gyventi į Lietuvą, gailėsiesi, kad išteki taip greitai – trumpai jį pažįsti. Vaikas – taip anksti? Dirbsi ant savęs? Neuždirbsi. Tatuiruotės? Tu išprotėjai? Negalėsi į jas žiūrėti po metų. Seminarai? Kas ateis pas tave? Gi kokia konkurencija.
Dar nei karto nepasigailėjau, kad grįžau namo. Ne vieta nulemia mūsų gyvenimą, o mintys, kurias su savimi nešiojamės. Ar gailiuosi, kad ištekėjau taip greitai? Nei karto. Aš esu „už vyro“. Jeigu jūs pasirenkate ar nemokate rinktis sau partnerio, tai nereiškia, kad greitos vestuvės yra neapgalvotos.
Vaikas? Tai yra dovana. Gyvenimas tau duoda dovaną, kurią turi supakuoti kuo geriau, gražiau, atsakingiau. Tai vienareikšmiškai geriausia mano gyvenime ir metai čia ne prie ko.
Darbas? Taip, tai kainavo daug. Daug streso, daug savęs nuvertinimo, daug kritikos, daug baimės. Bet aš vis dar čia. Mano vardas vis dar čia. Ir aš iki šiol myliu savo darbą. Tūkstantį kartų labiau nei tada, kai pradėjau.
Neužsidirbu? Neatsimenu tokios dienos, kad būtų reikėję paprašyti vyro kišenpinigų. Aš tokių dienų savo gyvenime iš viso neturėjau. Tatuiruotės? Dabar man atrodo, kad be jų aš būčiau ne aš. Tai tapo mano dalimi – su jomis aš tapau savimi. Atsibosti gali tik tiems, kurie neapgalvoja savo veiksmų.
Seminarai? Taip, aš bijojau, Dieve, kaip bijojau. Net dabar jaučiu tą jausmą, kai bijai susimauti. Bet man pavyko. Aš kaskart matydama pilną grupę šokinėju iš laimės. Tik niekas to nemato.
Taip, niekas nemato to, kiek kartais kainuoja tavo gyvenimas, kiek kainuoja laimė ir kiek kainuoja užsiauginti storą odą. Kaip mano mama sako: „Kaip gulbė galvą pakėlus“. Taip, tai aš. Aš jį išrietus, nes ilgai kėliau savo galvą. Ir niekada niekada niekam neleisiu versti manęs jį nuleisti“, – rašė R. Mauricienė.
