Šis naujas tyrimas – tris dešimtmečius trukusių eksperimentų Ohajo universitete paskutinysis atradimas. Tyrimas buvo skirtas identifikuoti ir paaiškinti būdus, kaip psichologinis stresas veikia žmogaus imunitetą.
Psichiatrijos ir psichologijos profesorė Jan Kiecolt-Glaser ir jos partneris molekulinės virusologijos profesorius Ronaldas Glaseris sako, kad tyrimo rezultatai suteikia svarbių rekomendacijų pacientams, kuriems reikalinga chirurginė intervencija.
“Tai dar kartą įrodo, kodėl taip svarbu žmonėms būti psichologiškai pasiruošusiems operacijai”, - aiškina Kiecolt-Glaser.
Jos kolega priduria: “Turėjome pakankamai duomenų iš visų ankstesnių savo tyrimų, kad galėtume teigti, jog ligoninėms reikia pakeisti dabar egzistuojančią praktiką taip, kad būtų galima sumažinti stresą prieš operaciją.” Abu tyrinėtojai sako, kad toks streso sumažinimas gali lemti trumpesnį hospitalizacijos laikotarpį, mažiau medicinos išlaidų ir mažesnę infekcijų riziką.
Tyrime dalyvavo 42 sutuoktinių porų grupė. Poros buvo kartu vidutiniškai dvylika metų. Kiekviena pora buvo pakviesta į universiteto Bendrųjų klinikinių tyrimų centrą dviem dvidešimt keturių valandų trukmės vizitams. Vizitus skyrė dviejų mėnesių trukmės intervalas.
Kiekvieno vizito metu tiek vyrui, tiek žmonai ant rankų būdavo pritvirtinamas mažas siurbiamasis prietaisas, kuriuo ant rankų būdavo suformuojamos aštuonios mažos pūslelės. Nuo pūslelių būdavo pašalinama oda ir kitas prietaisas, uždėtas tiesiai ant žaizdos, suformuodavo apsauginę pūslelę, iš kurios mokslininkai galėdavo išskirti skystį, paprastai pripildantį tokias pūsles.
“Ankstesniuose tyrimuose dėmesį kreipėme į daug daugiau streso sukeliančias situacijas. Tai tebuvo sutuoktinių ginčas, trukdavęs pusvalandį. Faktas, kad netgi jis gali sutrukdyti žaizdos gijimą visai dienai, sako, kad žaizdų gijimas – itin jautrus procesas.”
Vyrai ir žmonos taipogi užpildydavo anketas, kuriomis būdavo nustatomas jų streso lygis prieš eksperimento pradžią. Galiausiai prie kiekvieno žmogaus būdavo pritvirtinamas kateteris, kuriuo buvo galima paimti kraują vėlesnei analizei.
Pirmojo vizito metu, pasakoja Kiecolt-Glaser, kiekvieno sutuoktinio buvo prašoma kelias minutes pakalbėti apie elgesį ar bruožą, kurį jis ar ji norėtų pakeisti. “Tačiau antrojo vizito metu jų prašėme kalbėti apie nesutarimo šaltinius”. Abu pokalbiai būdavo įrašomi į vaizdajuostes ir tos vaizdajuostės buvo naudojamos priešiškumo laipsniui tarp sutuoktinių nustatyti. Taipogi iš kiekvieno dalyvio buvo paimamas skystis, išsiskyręs iš kiekvienos žaizdos, ir kraujo mėginiai.
Rezultatai parodė štai ką. Po ginčo žaizdos gijo viena diena ilgiau nei po ankstesnės taikios diskusijos. Poroms, kurios parodė didelį priešiškumo lygį, prireikė dar dviem dienomis ilgiau, kad užgytų žaizdos, palyginti su poromis, kurių priešiškumas buvo mažas. “Tokių porų žaizdos gijo 60% lėčiau nei mažiau priešiškų”, - pasakė Kiecolt-Glaser.
Kraujo mėginiai taip pat buvo skirtingi. Citokinų lygis padidėjo pusantro karto tų porų kraujyje, kurios buvo mažiau priešiškos.
Citokinai – pagrindiniai žmogaus imuninės sistemos elementai. Jie palaiko imuninio atsako pusiausvyrą. Padidėjęs jų lygis žaizdos srityje stimuliuoja gijimo procesą, tačiau toks pat jų lygis, cirkuliuojantis visoje kraujo sistemoje, jau būtų problemiškas.
Didesnis nei normalus citokinų lygis susijęs su ilgalaikiais uždegiminiais procesais, su amžiumi susijusiomis ligomis. Tai gali būtų širdies bei kraujagyslių ligos, osteoporozė, artritas, antrojo tipo diabetas, vėžys, Alzhaimerio liga ir kita.
Glaser teigia: “Gauti rezultatai patvirtina mūsų nuostatą, kad net maži citokinų lygio pokyčiai turi įtakos sveikatai.”
