Kaip išgyventi šią bangą? Plaukikai ir banglentininkai žino - reikia atsiduoti bangai ir netgi ja pasinaudoti. Kaip pasinaudoti depresija?
Pirmiausiai verta harmonizuoti savo nuotaiką ir savo mintis. Kai kurie iš mūsų (nebadysime pirštais) yra darboholikai. Pagrindinė darboholiko savybė - karštligiška veikla, bijant sustoti. Pasibaigus šventei ir užėjus pošventinei depresijai darboholikas nerimauja. Jis miglotai nujaučia, kad jo ūpas ir veikla silpnėja, o tiksliau, jis ne nujaučia, o bijo tai pajausti. Todėl ima ieškoti užmaršties vyne, sekse, kelionėse, naujuose darbuose ar dar kur nors. Visur, kur reikia veikti!
O mes būsime protingesni. Mes niekur nuo savęs nebėgsime. Atėjo liūdesio ir tuštumos banga - neriame į liūdesio ir tuštumos bangą. Kas tau? Ko tu nusiminei? Ar atsitiko kas?- klaus nekantrūs artimieji, draugai ir draugės. O mes visiškai atvirai pasakysime: nėra nuotaikos. Bet kodėl? O va taip. Nėra ir viskas.
Visai neblogai, jei tuo metu akyse pasirodys ašaros.
Tuomet klausiantysis neiškęs ir ims kamantinėti:
Ne, tu pasakyk, kas iš tikrųjų atsitiko!
Ar aš padariau ką nors ne taip?
Ar tau nepatiko dovanos?
Ar tu ir vėl pavyduliauji? Tai žinok, jog ta moteris...
Matote - jums nereikia per daug stengtis ieškant pateisinimų savo liūdesiui. Už jus juos suras klausiantieji. Nes žmogaus protas nemėgsta reiškinių be paaiškinimo. Jis mėgsta viską paaiškinti. O paaiškinimas, kad nuotaika tiesiog svyruoja - tai nepakankamai rimtas paaiškinimas. Todėl ruoškitės ilgam tardymui.
Ką daryti paskui? Paskui visai nesunku pasakyti:
Man bloga nuotaika, nes tu manęs nesupranti!
Ir tai jau galutinai pribaigs jūsų pašnekovą. Pasakyti žmogui, kuris jau pusę valandos jus tardo, kad jis jūsų nesupranta - tai peilis į nugarą. Jis arba pratrūks klykti, arba išbėgs iš kambario. Galbūt netgi puls muštis. Tuomet įvykiai eis greitėjančiu tempu. Ir, kaip bebūtų keista, jums pasidarys ramiau.
Ir tik dabar, aprimus, jūs galite nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą, kas jus taip liūdina po Naujųjų metų. Nes jus liūdina tas, kas liūdina moteris prieš mėnesines. Tai - neįvykusios šventės gedėjimas. Nes mėnesinės - tai neįvykęs neštumas. Netgi jei moteriai ir nesinori pastoti, ir net jeigu jai mėnesinės – palengvėjimas, tačiau jos sielai tai gedėjimas. Moters psichika dar nežino, kad bus mėnesinės, o siela jau pajuto. Nes siela tampriau susijusi su kūnu, nei psichika. Ir laikas po Naujųjų metų - tai sielos išgyvenamas neįvykęs stebuklas. Jo paaiškinimų reikia ieškoti ne psichikoje. O kokio stebuklo mes laukėme?
Mes laukėme bet kokio stebuklo. Dovanos, netelpančios po eglute. Išvis nematerialios. Na, kad įvyktų kažkas, kas atrodė neįmanoma. Kad atsirastų meilė, kad pasitaisytų santykiai, kad mes pagaliau taptumėm tuo, kuo galime tapti. Kad kažkam nuo mūsų šilčiau gyventi pasidarytų. Kad ne svečiai, o sielos susitiktų. O vietoj to buvo pirkiniai, dovanos, eilės, mišrainės, petardos, šampanas ir televizorius. Žmonių buvo. Kai kas buvo malonu. Tik nebūtinai džiugu.
O kodėl nebūtinai džiugu? Todėl, kad gaunant dovanas ar kemšant į save visokius valgius mes maitiname ne sielą, o tik psichiką. Ne kūną. Juk mažai kas valgė išalkęs? Mažai. Valgė ir gėrė dėl tradicijos, dėl pasididžiavimo, dėl kompanijos - todėl maitinome mes ne kūną, o savo psichologinius poreikius. Pasitenkinome. Tačiau pūtė pilvą. Ir nebuvo džiaugsmo. Mes tenkinome labai įsitempę, labai suprakaitavę, labai sąžiningai - tik ne tuos poreikius. Tai pasninkaujantiems protėviams prisivalgyti buvo šventė. Mums - tai nebe šventė. Mums reikia ko nors sielai…
Tiesa, per šventes vis dėlto buvo sielos šventė - kai mes dovanojome dovanas. Nes dovanoti yra džiaugsmas. Ir iš to kyla receptas, ką toliau daryti su mūsų pošventine depresija.
Reikia imti ir kažką padovanoti! Ką, vėl? Ačiū, nereikia!
Tik ramiau - be jokių pastangų. Kad ir savo dėmesį kam nors padovanoti. Pasiklausyti kito žmogaus ir pažiūrėti jam į akis. Kažką pamatyti juose. Ne pinigus, ne balių. Netgi ne nuotaiką. Pamatyti sielą. Kuri, kaip bebūtų keista, yra ta pati siela, kaip ir mūsų. Tos pačios tavo sielos atspindys kito akyse...
