Švietimo ir laisvės santykį atskleidžia alegorija. Lietuvoje ypač populiariame George’o Orwello „Gyvulių ūkyje“, kaip žinia, ištikus kritinei situacijai – kai fermos šeimininkas tapo neveiksnus, o šeimininkė pabėgo, – veislinis kuilys Napoleonas ir protingesni paršai ėmėsi vesti gyvulius į Sukilimą pagal pačių išgalvotus Gyvulizmo principus. Tamsuolių banda atsidavė apsišaukėliams lyderiams: „Pakėlę vėliavą, gyvuliai sugužėdavo į kluoną, kur vykdavo visuotinis susirinkimas, vadinamas Sueiga. Jos metu būdavo planuojami kitos savaitės darbai, svarstomos ir priimamos rezoliucijos. Rezoliucijas visuomet siūlydavo kiaulės. Visi kiti mokėjo tik balsuoti, o savo rezoliucijų niekaip neįstengdavo sugalvoti. Diskusijose kur kas aktyviau už kitus dalyvaudavo Napoleonas su Snieguoliu.“ Iš esmės, visa gyvulių banda mąstė ir žengė panašia linkme kaip darbinis arklys Dobilas, kuris teišmoko keturias raides ir kurį galop nuvarytą išvežė skerdyklon: „Draugas Napoleonas, matyt, žino, ką sako.“
Moralas paprastas: jei temokėsi A-B-C-D arba tik dailiai dėliosi savo vardo raideles kaip kaspinuota kumelaitė Molė – nenusikratysi Gyvulizmo principų, nesusigalvosi rezoliucijų ir geresnės krypties. Negelbės jokie komitetai ir arkliškas arimas dėl šviesaus rytojaus. Laisvę ir ateitį atiduosi kiaulėms.
Taip tiesmukai supaprastinant reikalo esmę, arklio Dobilo tragedija bei viso Gyvulių ūkio krachas bent man neleidžia nuleisti negirdomis kad ir pavienių viešų džiūgavimų dėl nuotolinio, tiksliau, naminio mokymosi: kaip esą nuostabu vaikučiams ir tėveliams likti namie ir užsiskliausti šeimos idilėje, nes nieko nėra už ją geriau. Atseit, ne kažin kiek gero dabar yra dažnoje Lietuvos mokykloje, ir išvis ne mokykla, o šeima laiduoja išprusimą, tad kodėl gi namie nepasimokius patiems, kiek ir ko reikia, – sintaksės ar braižybos, pilietiškumo, meno istorijos ar kvantinės fizikos.
„Dirbu ir vaikus mokau namie.“ Papasakok bobutei!
Kol kas padrikas, šen bei ten sūkuriuojantis „dirbu ir vaikus mokau namie“ judėjimas – kurį, beje, stebiu ir Lietuvoje, ir gyvendama svetur, – turi racionalumo grūdą. Prieš keliasdešimt metų įžymus pedagogas ir medijų kritikas Neilas Postmanas pastebėjo, kad ideali nuotolinio mokymosi forma yra paprasčiausias knygų skaitymas. Rodos, Lietuvoje tą sugeba kiekvienas (nors realius skaitymo įgūdžius, kaip ir populiariųjų knygų mugių ar knygų metų praktinį paveikumą, dar reiktų įrodyti ilgalaikiais tyrimais). Šiuo aspektu aš sutinku ir pritariu, kad ugdanti namų aplinka ir valinga savišvieta, savarankiškas žinių šaltinių pažinimas ir panauda yra būtina sąlyga mokytis ir tobulintis.
Bet vis dėlto stebina judėjimo agitatorių dviveidiškumas (jie, mokytojai, esą per prasti, o mes, tėvai, išmanūs) ir kelia nerimo pats principas, nes absoliučioje daugumoje šeimų ar namų ūkių „dirbti ir vaikus mokyti namie“ yra praktiškai neįmanoma.
Principas neįtikina etikos, įgyvendinamumo, kokybės ir tikslo požiūriu. Gal jis Lietuvoje, kur jau be galo ginčijamasi apie tautinę mokyklą, dygsta iš tautinio romantizmo – kritiškai neperprasto, poetizuoto, garbinamo tarsi švento slėpinio? Mokslininkai yra pagrindę, kad archajiški vaizdiniai, simboliai, schemos tebeformuoja nacionalinę tapatybę ir istorinę savivoką individualiame, bendruomenių, nacionaliniame lygmenyje. Vaizduotėje kaipmat išdygsta verpianti motulė, kartu su greta sėdinčiu vaikeliu žvelgianti į knygą (Petro Rimšos 1906 m. nulipdyta ir vėliau perkurta skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“, kartais vadinama „Vargo mokykla“). Iš XXI amžiaus – pirmyn į praeitį, kai šimtadarbės motulės, knygnešiai, daraktoriai nešė tikrąją šviesą Lietuvai ir lietuviams?
Jeigu rimtai taip knieti šviestis patiems savo trobesiuose, tai, visų pirma, matyt, dingo pasakojamoji atmintis (kuri, anot tyrinėtojų, paprastai gyvuoja maždaug 80 metų). Išėjo senelių ir prosenelių karta, kuri pati matė ir galėjo gyvai papasakoti, kiek iš tiesų būta šviesos balanų gadynėj. Dėsninga, kad margas patirtis ilgainiui nustelbia idealizuoti vaizdiniai, fantazijos. Tik įstabu, kaip sparčiai išgaravo atmintis vos antrai ar trečiai kartai nuo žagrės. Prie gero netrunki priprasti ir nebesugebi jo vertinti.
Tūlo edukacinius gebėjimus komiškai iliustruoja tipinis klausimas internetinės paieškos sistemose: kas yra nuotolinis mokymasis, ar jis prilygsta įprastam, ko vertas? Dar prieš tris mėnesius šis mokymosi būdas atrodė įtartinas it mažavertė alternatyva. Neišmanymas stiprina iliuziją, kad šiuo būdu mokytis ir mokyti sugeba bet kas. „Nuotolinis“ suprastinamas it „naminis“, kaip naminė duona arba makaronai.
Tuosyk juk yra aišku, kad nuotolinis mokymasis yra nuolat tobulinamas studijų metodas, tai yra, teorinėmis ir empirinėmis žiniomis, taip pat šiuolaikiškomis informacijos ir komunikacijos technologijomis pagrįstas būdas kryptingai ir tikslingai mokytis. Ši sistemiška veikla neapsiriboja knygų skaitymu ir bendravimu Zoom vaizdo konferencijose. Mokytojo kompetencija, ištekliai, asmeninės savybės ir kvalifikacija išlieka esminės: geriausius žinovus išugdo geriausi profesionalai.
Taigi kai nesibodima demonstruoti metodikos neišmanymo, viešai menkinti švietimo sistemos, edukatoriaus profesijos ir profesionalų, tai tenka galvoti apie tam tikrą nesusipratimą, atminties ar nuovokos sutrikimą. Apie jį geriau žinoti, negu nežinoti. Jei krizė jį išryškina, tai bendram labui vertėtų jį pastebėjus čia pat ir dabar, nieko nelaukiant, įvertinti ir atremti.
Mama, ar man eiti į mokyklą? Nebūta dilema.
Individualus požiūris į mokymąsi, mokyklą, bendrojo ugdymo vertę ir reikšmę tapo kaip niekada svarbus. Lietuvoje, kaip ir daug kur užsienyje, mokyklų bendruomenės, tėvai ir moksleiviai dabar turi galutinai spręsti: ar jau po truputį grįžti į klases? Kai kur iškart raginama spręsti ir dėl kitų mokslo metų, rinktis vieną iš trijų ilgalaikių scenarijų: rugsėjį grįžti į klases, iš dalies mokytis klasėse ar tęsti vien nuotolinį mokymąsi namie? Kaip turi būti pertvarkytos klasės ir pamokų tvarkaraščiai? Kaip visiems užtikrinti lygiavertį mokymąsi, jo kokybę ir saugumą COVID-19 sąlygomis?
Iki šiol mano sūnus į mokyklą neidavo dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, speigo, smogo ar peršalimo, o dabar mudu subjektyviai svarstome: mokytis klasėje ar namie, kiek ir kaip? Dabar svarbi asmeninė nuomonė ir balsas. Dabar yra metas įgyvendinti teisę į kokybišką mokymąsi. Ar pasikliausime savimi bei žinovais ir išnaudosime progą dialogui, ar trauksimės, numosime ranka? Grįžtant prie alegorijos – ar vyks daugiabalsė diskusija, ar bus tik balsuojama dėl to, ką pasiūlys draugas N., koks nors įžūlesnis kriuksius, kuris atseit geriau žino?
Trumpai tariant ir nesikėsinant į ekspertų sritį, padėtis yra tokia: Lietuvoje ir užsienio valstybėse – net ten, kur bendrasis ugdymas palyginti nepriekaištingas, – visuotinis nuotolinis mokymasis ištiko netikėtai, visuomenei ir profesionaliai bendruomenei dar nepasirengus. Nebuvo plačiai įsisąmoninta net nuotolinio mokymosi sąvoka, – ką jau kalbėti apie tikslus ir uždavinius, veikimo principus, būdus, kvalifikacijas, programas, techninį pasirengimą. Aišku, šoko būdu naujovės diegiamos sparčiau, negaištant laiko. Užtat tokio spurto kokybė ir efektyvumas, resursų panauda kelia abejonių.
Štai vaizdelis, kuris dar vasarį būtų kėlęs šypsnį it parodija ar karikatūra. Įprastu pamokų metu dešimtokas guglina savo kompiuteriu namie: žiūri vaizdo įrašus internete apie kompresoriaus sandarą bei veikimą, skaito tekstus mokytojo atsiųstuose dokumentuose bei nuorodose ir nusiunčia įvertinti užpildytą klausimyną. Moksleivis visą užduotį atlieka greičiau negu per valandą ir kelių punktų darbotvarkėje deda pliusą: atseit, įvyko nuotolinė mechanikos pamoka. Tuo metu mechanikos mokytojas savo namuose kelias valandas naršo duomenų bazes, vien kol surenka medžiagą ir sulipdo naują klausimyną: rytojaus pamokai – kiti patrauklūs klipukai, ne per ilgi, „paskaitomi“ tekstukai ir „paspręstini“ testukai apie įvairias tvirtinimo detales bei varžtų rūšis; po to jis dar taisys gautuosius klausimynus bei testus ir ruošis kitų klasių pamokoms. Mokytojo nuostata atsargi ir aiški: esą moksleivio mokymosi sąlygų tiksliai nežinau, gyvai nesusitikau ir temos neišdėsčiau, negaliu klausti to, ko pats nemokiau, juolab apie mechaninį įtaisą ar įrenginį, kurio moksleivis veikiausiai nėra net pats matęs, bet stengiuosi išdėstyti mokymo programą. Mokytojas nuotolinių pamokų anksčiau nerengdavo ir dabar triūsia trigubai, o moksleivis anksčiau dirbdavo pamokose bei namie, atlikdavo praktines bei teorines užduotis, tad dabar palyginti beveik nieko neveikia. O tuo metu tuščioje mokykloje it prabangaus muziejaus eksponatai sterilia švara tviska ir chloru dvelkia mechanikos, projektavimo, metalo ir medžio dirbtuvės, medžiagos, staklės, kompiuterinė technika.
Nuotolinis mokymasis? Vyksta? Tikrai? Visi trys klaustukai man čia atrodo reikalingi.
Klausimų kyla ne norint susprausti moksleivius atgal į klases, bet siekiant suprasti, kaip keičiasi mokykla ir mokymasis. Pabrėžiu – ir laikau savaime suprantamu dalyku, – kad sveikata nerizikuoju ir rizikuoti nesiūlau. Dar pandemijos protrūkio pradžioje, kai net nebuvo kalbama apie ilgalaikį mokyklų uždarymą, buvau pasirengusi reikalauti leidimo sūnui laikinai nedalyvauti pamokose ir mokytis namie, mokytojams padedant. O dabar rūpi, kaip toliau bus tobulinami nuotolinio mokymosi ištekliai ir būdai.
Kai teko domėtis, tarkime, istorijos didaktika, kaipmat susidomėjau elektroniniu arba e. mokymusi (e-learning, online learning). Įtraukė edukologų ir kultūros ar medijų kritikų debatai dėl kintančios edukacijos paradigmos, naujo didaktinio e. pasakojimo struktūros ir taikymo. Ypač intrigavo, kaip Lietuvoje nespėjus ištobulinti klasikinės istorijos programos jau ketinama telkti mokymą elektroninėje erdvėje, kaip besiaiškinant nacionalinius istorinius herojus jau bus kuriami e. herojai ir panašiai.
Galbūt e. mokymąsi būtų puikiai sekęsi plėtoti. Bet ištiko šis nenumatytas šuolis. Pandemija privertė visus skubėti: pirma daryti, tik tada galvoti. Tokia padėtis visiems nepalanki. Ir ją dar sunkina šen bei ten besireiškiantis abuojas požiūris, esą tuščia tų mokyklų, moksleiviams nebeverta grįžti į klases pas mokytojus, išprusimui gana tėvų priežiūros, kompiuterio ir interneto. Tad sakau – ne, negana; mokytojų reikia ir reikės gal net labiau nei bet kada. Kai tik galėsi, kai tik bus saugu, sakau, – grįžk, sūnau, į klasę. O jei teks ilgiau mokytis iš namų – visi tarsimės, kaip veikti efektyviau.
Ir nebereikia vaikų dar labiau klaidinti
Neapsigaukime: čia svarstome ne apie beasmenę gyvą masę, o apie savo vaikus, jaunimą, naują kartą. Jei išmaniai diskusijai nėra jėgų ar noro, svarbu bent neprarasti atjautos ir geros valios.
Stengiuosi, kiek galiu, suprasti, kaip jaučiasi paauglys. Jam arba jai visą gyvenimą kalė: neniūksok prie kompiuterio ir telefono, nešvaistyk laiko, nešvitink akių ir smegenų, nenaršyk, nelįsk į socialinius tinklus, negeimink, ne no-life’ink, bendrauk gyvai ir aktyviai, išbandyk įvairesnių veiklų. Dabar – priešingai: lik tik namie prie kompiuterio ir telefono, leisk laiką turiningai, naršyk, share’ink, įsiliek į socialinius tinklus, junkis prie pokalbių kambarių, žodžiu, gyvenk ir auk elektroninėje erdvėje, kur tiek daug galimybių. Mokytojai ir vadovai net patys ragina dalytis įdomesniais atradimais internete. Gerai, kad jaunos smegenys judresnės, antraip nuo tokių amerikietiškų kalnelių galvos susisuktų. O dar laukia vasaros atostogos be stovyklų (mūsų aplinkoje, tarkime, komandinių pratybų ir sporto stovyklos šiemet atšauktos), be įprastų gyvų pažinčių, bendraamžių draugijos, nuotykių, bendrystės. Kaip jie tvers, kiek tai tęsis, ir kuo padėti? Ar teisūs specialistai, rudenį numatantys psichologinių problemų bangą?
Švietimo flagmanai, kai kurie universitetai, kurie kovą pirmi skubiai užsidarė, dabar jau skelbia, kad, nepaisant valstybių bei regionų atsidarymo, švietimo ministerijų planų bei politikų padrąsinimų, rugsėjį tęs vien nuotolinį mokymąsi. Jei taip, tai juo ir toliau domėsiuos, aiškinsiuos, tarsiuos su žinovais. Beprecedentėmis aplinkybėmis galiu bent jau stengtis nepakenkti: nekurstyti nerimo, neišbalansuoti, siekti ramesnio, nuoseklaus, tęstinio vyksmo su profesionalais. Kokybiškas mokymasis – pernelyg brangi laikmečio privilegija, kad jos išsižadėtum. Tai – prigimtinė asmens teisė, laisvė, proga ir reikmė gyventi visavertiškai, kurti saugesnę aplinką, siekti laimės; o demokratinei visuomenei tai buvo ir liks viena iš patikimiausių gairių evoliucijai, sulaikančių nuo beprotiškų revoliucijų ar kiaulių Sukilimų.
