Laidoje – Konstitucinės teisės ekspertas, MRU profesorius Vytautas Sinkevičius, politikos apžvalgininkas, VDU docentas Rimvydas Valatka ir VU TSPMI politologas Kęstutis Girnius.
– Pone Valatka, visa susisiekimo ministro kadencija yra vien nenutrūkstantys skandalai – nuo kelionių, nemokamų pietų ir vakarienių iki skandalingos „keliuko" istorijos ir šios kadencijos viršūnė – korupcijos skandalas dėl iš tėvų paveldėto namo rekonstrukcijos. Kodėl, jūsų nuomone, ministras – vis dar savo poste?
R. Valatka: Mąstau, ar čia apskritai tiktų moralės kategorija. Nors lyg ir tinka, bet aš sakyčiau, kad politikai pamiršo politinius standartus, kurie yra aukštesni nei teisė, kitaip tariant – aukščiau pakelta kartelė. Aukščiausiai ji buvo pakelta 2004 m., kai įvyko prezidento apkalta, ir atrodė, kad po to jau visi elgsis dorai, teisingai, kels sau didesnius reikalavimus. Bet po to vyko tik regresas.
Už ką, tarkime, prieš kiek daugiau nei 20 metų kitas susisiekimo ministras, Žvaliauskas, atsistatydino ar buvo atstatydintas – dėl to, kad su valstybiniu lėktuvu nuskrido pamedžioti su Švedijos ministru. Turbūt dabar net žiniasklaida nebekeltų problemos dėl to – taip standartai yra sumažinti. Arba dėl ko krito turbūt ūkio ministrė – nors pati painiojosi, kuriai ministerijai vadovavo – Vėsaitė: kad su vienos privačios bendrovės lėktuvu nuskrido į Kazachstaną, jei neklystu. Šiandien turbūt dėl to apskritai niekas nebesulotų.
Tad šiuo atveju politikai, matydami rinkimų rezultatus – taip spėju – priėjo prie išvados, kad rinkimų laimėti neįmanoma. Kai nori laimėti rinkimus, turi taikyti aukščiausius standartus – nes tau reikia „paimti" 50 proc. + 1 žmogaus balsą. O dabar užtenka kartais turėti, kaip tam pačiam Narkevičiui – 5 proc. su trupučiu. Ir tokia partija turi dvi ministerijas. Vadinasi, tau iš principo reikia išlaikyti tik tuos 5 proc.
„Mūsiškiai" ir „jūsiškiai" – vien per tokią prizmę yra žiūrima, ir tokiu atveju visiškai niekas nebesvarbu. Netgi sakyčiau, kad šitas „mūsiškių ir priešų" dėmuo persikelia į visas kitas sritis. Pvz., jei grįžtume prie teisėjų neskyrimo. Susidarė tokia situacija, kad Aukščiausiojo teismo skyriaus viršininkė Rudėnaitė prarado postą dėl „durno" Prezidento dekreto. Dabar ji iš esmės neturi teisės eiti pareigų, yra atleista. Bet galybė profesorių, rimtų teisininkų sako: ne – ji turi teisę eiti pareigas toliau, nors kol Konstitucinis teismas neišaiškino kitaip, taip neturėtų būti. Ir štai profesorius Sinkevičius anksčiau buvo vadinamas konservatorių žmogumi, dabar mąsto kitaip, vadinasi, yra „valstiečių" žmogus – viskas suvedama į tai, kad yra savas ir priešas. Dalyvaujame kažkokiame naikintuvų mūšyje, o ne viešojoje politikoje. Svarbiausia – koncentruoti saviškius: surinksime penkis procentus, galime būti valdžioje, todėl mums nusispjauti į visus standartus.
– Pone Sinkevičiau, premjeras pareiškė lauksiantis teisėsaugos tyrimo pabaigos dėl ministro. Ar, jūsų nuomone, teisėsauga turi duoti atsakymus dėl politikų tinkamumo pareigoms? Ir apskritai, kaip vertinate tokį pasakymą, kad bus laukiama tyrimo pabaigos?
V. Sinkevičius: Tokioje situacijoje ministras pats pirmas turi būti suinteresuotas išsklaidyti visas abejones. Juk tai – garbės reikalas: suprantamai, įtikinamai, argumentuotai visuomenei paaiškinti, kokia iš tiesų yra reali situacija. Dabar tų paaiškinimų negirdime. Kai bandoma pasakyti, kad buvo mokama grynais, kad mokėjo tėvai ir pan... Mes visi, kurie dirbome tuo laiku, ir, atrodo, uždirbome neblogai – suprantame, kad šimtais tūkstančių litų žmonės, kurie dirbo paprastus darbus, taip paprastai nedisponuodavo, jie neturėdavo tiek pinigų.
Tad jeigu Ministras Pirmininkas kaip buvęs generalinis komisaras gali patikėti, kad tėvai, dirbdami nesudėtingus darbus, gaudami vidutinius atlyginimus, kaip visi žmonės, sugebėjo per keliolika metų sutaupyti 100 tūkst. ir daugiau litų ir apmokėti namo renovacijas... Jis, kaip teisininkas, pasakytų, kad tai yra pasakos, išsisukinėjimas. O dabar vietoj to, kad Ministras Pirmininkas ar Prezidentas pareikalautų, kad būtų pateikti įtikinami paaiškinimai, kad būtų paneigtos šios žinios – mes to negirdime, mes girdime, kad teisėsauga ištirs ir pan.
Bet tas tyrimas yra visai nesudėtingas: pasižiūrėti, kiek žmogus tuo metu uždirbo, kiek reikia išleisti maistui, rūbams, vaikams, kiek lieka santaupų, kiek metų reikia taupyti, kad sutaupytum tą sumą. Pagaliau, reikia pasižiūrėti, ar buvo mokami mokesčiai ir pan. Ir visa tai galima labai nesunkiai patvirtinti arba paneigti. Bet, štai, praeina kelios savaitės, tas skandalas tęsiasi, ir tik kalbama „ištirs, ištirs, ištirs"...
Grįžtant prie klausimo, kodėl ministras vis dar yra ministras, šiuo atveju yra aukojamos vertybės vardan to, kad ši koalicija, Vyriausybė išliktų. Nes mažosios partijos, turėdamos kažkiek balsų Seime, lemia šios koalicijos ir Vyriausybės buvimą. Įsivaizduoju, kad yra ultimatumas: arba jūs išsaugote ministrą ir mes liekame koalicijoje, jūs turite daugumą, arba jūs pasielgiate radikaliai, reikliai, principingai, ir koalicijos nelieka, jūs neturite daugumos, ir sukitės, kaip norite. Įsivaizduoju, kad tos mažosios partijos laiko tą didžiąją partiją už gerklės ir neleidžia priimti sprendimų. Nes ir teisės, ir etikos prasme čia viskas yra pakankamai aišku.
R. Valatka: Bet yra ir kitas dalykas – imkime kitą ministrą, „valstietį" Verygą. Kiek kartų buvo pripažinta Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK), kad jis pažeidė įstatymus? Prisimenu, ūkio ministras Kreivys atsistatydino iš principo, kai nepavyko įrodyti priešingai – VTEK liko, o jis atsistatydino. Veryga galėjo atsistatydinti kelis kartus, tas pats Skvernelis galėjo atsistatydinti keliskart. Buvo pasižiūrėta taip, kad VTEK yra reikalingas tik tada, kai mums pritaria. Kai nepritaria, jo nereikia.
– Pone Girniau, kaip jūs vertinate situaciją, kai premjeras ministro likimą sieja ne su reputacija, o su teisėsaugos darbu?
K. Girnius: Manyčiau, kad normaliomis aplinkybėmis, kai yra tokie kaltinimai, reikėtų laukti, kad būtų greitas, nedviprasmiškas politinis sprendimas, būtų reikalaujama, kad ministras būtų atstatydintas. Reikia prisiminti, kad yra atvejų, kai ne visi įtarimai yra pagrįsti. 2004 m., kai buvo rinkimai, Vidžiūnui, Kvietkauskui, Andriukaičiui buvo mesti kaltinimai dėl kyšių ėmimo, jie atsiėmė savo kandidatūras į Seimą, bet kaltinimai nebuvo įrodyti.
Net ir šis Narkevičius, kuris tikrai nėra malonus žmogus ir veikiausiai – itin suktas, bet kaltinimų jam buvo ir anksčiau, kai jis esą įdarbino 20 savo giminių ar savųjų, suteikė jiems patogias pozicijas – paaiškėjo, kad Prezidentas neturėjo sąrašo su konkrečiomis pavardėmis. Tad nebūtinai reikia automatiškai atsistatydinti. Bet šiuo atveju, kaip paminėta, visa tai reikia įrodyti.
Tik reikia pabrėžti tris momentus. Pirma, daug kas priklauso nuo politiko sąžiningumo, jo atsakomybės, savivokos jausmo – kai kurie, nors nekalti, vis tiek pasitraukia, kad nenukentėtų partija, Seimo geras vardas. O kitos partijos, kiti žmonės, net ir pagauti su pistoletu rankose, neigia ką nors blogo padarę. Antra, labai svarbi yra šalies ir partijų tradicija – ko laukiame iš politiko, koks yra nepakantumas korupcijai. Pvz., Skandinavijos šalyse negalėtų Narkevičius tiek ilgai likti, jis būtų priverstas pasitraukti. Jei jis gyventų Italijoje, jis kartu su Berlusconi galėtų aiškinti, kad jis nieko blogo nedarė. Ir daug kas priklauso nuo partijos – vienos partijos yra nepakančios, o kitos – pasiryžusios daryti viską, kad liktų valdžioje.
Net ir Vėsaitės pavyzdys ganėtinai įdomus. Kai ji skrido tuo lėktuvu, koalicijos partneris Uspaskichas sakė, kad ji turi tučtuojau atsistatydinti, nes jie negali pakęsti šitokių atvejų. Kai Gapšys buvo kaltinamas dėl sukčiavimo ir apgaulingo buhalterijos apskaitos tvarkymo – tai buvo po kelių mėnesių – Uspaskichas tada jau sakė, kad viskas tvarkoje. Tad manau, kad dabartinė padėtis yra tokia, kad Narkevičius veikiausiai turėtų atsistatydinti, bet neatsistatydins, ir manau, kad bus labai sunku jį iškrapštyti.
– Pone Sinkevičiau, raginimas greitai ištirti teisėsaugai – ar tai nėra aiškus politinis spaudimas tyrėjams? Jei STT tiria vieną epizodą, juk tyrėjams gali kilti įvairių kitų įtarimų – daryti ekspertizes, apklausti liudininkus ir t.t. Juk visuomenės interesas, kad tyrimas būtų padarytas kokybiškai, o ne siekiant atsakyti į politinius klausimus – tarsi užsakymas iš politikų pusės.
V. Sinkevičius: Kiekviena institucija turi atlikti savo darbą. Teisėsaugos institucijos, be abejo, turi tirti. Bet manau, kad visuomenės teisė žinoti – o ji tokią teisę turi – ji reikalauja pirmiausia aiškių atsakymų iš paties asmens, kuriam mesti tie kaltinimai. Kaltinimai yra labai rimti, iš esmės tai – baudžiamojo kodekso dalykai. Tad dabartinis pasakymas, kad palauksime, ištirsime, o pats asmuo painiojasi savo parodymuose – vieną dieną vienaip teigia, kitą dieną – kitaip, paskui bando pasakyti, kad mokėjo tėvai, kurių nebėra ir kurių nepasiklausi – ką tai rodo? Tai rodo, kad abejonės yra neišsklaidytos, visuomenė negauna atsakymų, o žmogus eina pareigas, priima sprendimus, jis yra Lietuvos Respublikos ministras, o ne šios daugumos ministras, ne Lenkų rinkimų akcijos ministras. Jis – valstybės ministras. Tad tas standartas... Koks čia standartas? Nėra čia jokio standarto, atvirai kalbant.
– Pone Valatka, kalbant apie tyrimą – jei žiūrėtume į situaciją, kaip viskas turėtų vykti idealiai, tai teisėsauga turėtų tirti piliečio Narkevičiaus galimą nusikaltimą, atsiejant nuo to, ar jis yra ministras – jei atsistatydintų, vis tiek tyrimas turėtų vykti, jei kalbama apie baudžiamąjį persekiojimą, ar ne? Kaip tai susieti su politiko karjera? Turbūt pats siejimas yra antikonstitucinis...
R. Valatka: Manau, kad yra paraleliniai bėgiai. Nes jei jau taip, teisėsauga, STT, jei ji tokia yra ir tiek daug kainuoja, jau prieš 5-6 metus turėjo ištirti, kodėl kažkokie senukai turi maišelius pinigų ir staiga sugalvoja renovuoti namą.
Manyčiau netgi taip, kad Narkevičiaus pasiteisinimai yra baisesni už pradinius kaltinimus, kurie buvo iškelti žiniasklaidos. Nes ši Vyriausybė vienu metu taip pietistiškai itin reikalavo, kad mes visi vienu metu pereitume prie atsiskaitymų kortelėmis, elektroniniais pinigais ir t.t. Ir staiga į Seimo tribūną išeina susisiekimo ministras ir pradeda vartyti: čia – 60 tūkst. grynais pamokėjo, čia – 10 tūkst. Čia yra siaubas. Turi atsistatydinti visas ministrų kabinetas, nes viena to ministrų kabineto sumanymų dalis – atsiskaitymą pervesti kortelėmis, ne grynaisiais pinigais, nuėjo visiškai velniop. Ir jie net šito nesupranta, kaip juokingai tai skamba.
Tad man atrodo, kad jei dar iki Narkevičiaus pasirodymo Seimo tribūnoje Skvernelis galėjo abejoti [kaltinimais], tai po to jis turėjo pasikviesti ministrą ir pasakyti: klausyk, nesvarbu, esi koalicijos partneris, ar ne partneris, bet lipk iš grūšios, nes tu prišnekėjai tokių dalykų, kurie tave nuskandino visiškai.
– Pone Girniau, ar jūs nematote grėsmių, kai politinė karjera yra siejama su teisėsaugos tyrimais – tarsi spaudžiant teisėsaugą atlikti tyrimus ne kokybiškai, tiek, kiek tyrėjams reikia, jei jie yra laisvi – o tam, kad išspręstų vieno ar kito politiko likimą?
K. Girnius: Manau, kad čia galėtų būti problema, bet Lietuvoje nėra problema, nes mūsų teisėsauga negali priimti sprendimų politinėje byloje, tai trunka trejus, ketverius ar penkerius metus. Žiūrėkime į Masiulio atvejį – jis buvo sulaikytas su krūva grynųjų pinigų, turėtų būti visiškai aišku, kas įvyko. Dabar jau praėjo daugiau nei ketveri metai ir nieko neįvyko. Tad toks žmogus kaip Narkevičius ar kiti gali būti labai ramūs – nepaisant to, koks bus tyrimas, jis užtruks trejus, ketverius ar penkerius metus. Jei kartojasi istorija, ko gero, bus ir išteisintas.
Manau, yra bendra problema – kalbama apie korupcijos plėtrą. Manau, galime apie tai kalbėti. Žiūrėkite, kiek tų burmistrų yra sulaikyta – žmonės jaučia ne tik turintys valdžią, bet jaučia, kad Lietuvos teisėsauga negeba surinkti pakankamai įrodymų ir gauti teigiamo teismo sprendimo.
– Dėl Masiulio bylos papildysiu, kad pats prokuroro Lauciaus tyrimas buvo pabaigtas per 12 mėn. – jis bylą atidavė teismui. Ir jau dabar tie metai „sukasi" teisme. Prokuroras darbą padarė pakankamai greitai, per mažiau nei metus. Bet, grįžtant prie ministro Narkevičiaus, ar dabartinė situacija, jūsų nuomone, yra aklavietėje? Prezidentas pasakė, kad ministras turėtų atsistatydinti jau seniausiai – niekas to Prezidento neklauso. Na, ministras negali įeiti į Prezidentūrą – bet visur kitur įeiti gali, parašas galioja, ministras eina pareigas, priima sprendimus ir t.t., ir iki rinkimų ši situacija niekaip kitaip negali būti išspręsta?
V. Sinkevičius: Na, ji turi būti išspręsta – galvoju, kad tiesiog mūsų visuomenė yra pernelyg tolerantiška, atlaidi tokiems dalykams. Ji nėra reikli. Girdėjome, kad Skandinavijos valstybėse, Vokietijoje ar kitur tai būtų neįsivaizduojamas dalykas. Tad jei nesugebama per keletą savaičių paaiškinti situacijos, pateikti įtikinamų įrodymų, vadinasi, kažkas yra negerai. Pradeda dirbti advokatai. Treji Masiulio bylos metai teisme yra geras advokatų darbas ir nieko daugiau. Lygiai taip pat ir čia – advokatas rado tokių ir tokių argumentų... Bet, žmogau, tu pats esi apkaltintas, pats puikiausiai viską žinai – advokato paslaugos tau gali būti reikalingos paduoti tą žmogų, kuris tave apšmeižė, į teismą, bet ne gintis nuo to.
Nemanau, kad situacija yra be išeities. Kai Prezidentas pasako, kad ministrui kelias užkirstas į Prezidentūrą, galbūt jis irgi persistengė, nes tai yra ne pilietis Narkevičius, o LR ministras. Tai – Vyriausybės narys. Kiekvienas Vyriausybės narys turi teisę bendrauti su Prezidentu, gal ir Prezidentas nori bendrauti, bet Prezidentas turi prisiimti moralinę atsakomybę paskiriant. Ar buvo neaišku, kad tai – nelabai pasirengęs žmogus užimti tą postą, kad galbūt kompetencijos dalykai neatitinka...
– Tai prieš keletą mėnesių sakė Dalia Grybauskaitė komentuodama, kad pirmiausia pagalvokime, kokiu stebuklingu būdu jis buvo paskirtas...
V. Sinkevičius: Teisingai. Pats priima sprendimą paskirti, paskui pamato, kad padarė klaidą – tada reikia ieškoti būdų ištaisyti klaidą. Bet tas būdas turi būti korektiškas, suprantamas. Ir turbūt ryšius reikia palaikyti ne per žiniasklaidą, bet kalbėtis su premjeru, valdančiąja dauguma... Apskritai, turime kalbėtis apie tam tikros politinės, teisinės, etinės kultūros formavimą. Dabar – kuo toliau, tuo labiau ji smenga, ir jos vis mažiau belieka.
– Pone Valatka, jei viskas lieka taip, kaip yra, vienintelė išeitis – tik Seimo rinkimai, tada, kai jie numatyti?
R. Valatka: Tai nėra išeitis, nes Lenkų rinkimų akcija gaus tuos pačius 5 su trupučiu proc., ir Narkevičius vėl bus Seime, ir galbūt net premjeru gali būti, kaip Prezidentas dabar sako – jei „valstiečiai" gali formuoti koaliciją, tai ir lenkams ten priklauso būti. Sakyčiau, kad šiuo atveju iš tiesų Prezidentas padarė moraliai prastą žingsnį patvirtindamas Narkevičių, o po to bandė ištaisyti irgi kvailokai...
Sakyčiau, jei jau žengei žingsnį, kad Narkevičius negali patekti į Prezidentūrą, neįvykdžius atsistatydinimo, Prezidentas turėjo pareikalauti premjero atsakomybės. Žengus vieną žingsnį, reikia daryti ir kitą žingsnį – Prezidentas turėjo progą priminti, pacituoti Skvernelio ir LVŽS skaidrumo ir darnumo programą, kur jie sakė, kad bus kitokie, nedarys to, ką darė kitos partijos. Šiuo atveju Prezidentas nė karto nepasinaudojo proga paskaityti „valstiečių" ir Skvernelio programą, su kuo jie ėjo į rinkimus, ir dabar yra tokia situacija: nei tai iš jo pavogė, nei tai jis pavogė... Iš principo, ta kartelė leidžiasi žemyn.
– Pone Girniau, kokias jūs matote išeitis?
K. Girnius: Nesuprantu, kaip staiga Prezidentas už viską kaltas, nes jis ne tą žmogų paskyrė. Jis turėjo priežastį. Reikia prisiminti, kad iš pradžių jis galvojo radikaliai keisti Vyriausybę, bet, manau, jis teisingai suprato, kad vis dėlto žmonės išrenka Seimą, Seimas skiria Vyriausybę, Prezidento žodis yra ribotas. Tad šia prasme nuomonė, kad pirminė nuodėmė yra Narkevičiaus paskyrimas, manau, yra netiesa, ir tai nustumia problemą kitur.
Taip, jis galėtų paskaityti visokius pažadus apie skaidrumą, darnumą ir pan., bet ar klausysis Karbauskis, ar klausysis Skvernelis? Dabar yra penki mėnesiai iki rinkimų – galime būti tikri, kad Narkevičius greičiausiai nebus išmestas, bus tvirtai laikomasi valdžioje iki rinkimų, viliantis, kad, kadangi kol kas suvaldyta koronaviruso situacija, žmonės vėl balsuos už „valstiečius".
Čia yra politinės problemos, bet čia nėra Prezidento nutarimas. Tai yra problemos, kurios kaupėsi, sakyčiau, penkerius ar šešerius metus. Nors teisingai pasakėte, kad prokuratūra greitai dėl Masiulio priėmė sprendimą, bet vis tiek yra Lietuvos teismo problema, kad advokatai gali šitokius dalykus pratęsti trejus, ketverius metus. JAV tyrimai kartais irgi trunka ilgai, bet kai prasideda teismas, teismai beveik niekada nesitęsia ilgiau nei du mėnesius. Kodėl Lietuvoje jie gali tęstis trejus ar ketverius metus ir taip suteikti netiesioginį imunitetą įvairiems politikams?
– Pone Girniau, o dėl to, ką sakė R. Valatka, kad nepaklusus ministrui, Prezidentas turėtų reikalauti premjero atsistatydinimo?
K. Girnius: O kokie būtų rezultatai?
– Sakytumėte, tiesiog tuščias šaudymas į varnas?
K. Girnius: Tuščias šaudymas, puikiai žinant, kad čia nieko nebus. Čia Narkevičiaus niekaip negali išmesti, tad kaip manyti, kad staiga Skvernelis sakys „mea culpa, aš traukiuosi"? Ir vėl vieni sakytų „bravo, Prezidentas rodo moralinį stuburą", o kiti sakytų, kad čia – tušti dramatiški gestai, tuščiažodžiavimas.
– Pone Valatka?
R. Valatka: Be jokios abejonės, kitas kelias buvo nepradėti to. Bet kuris politikas žino, kad veiksmas turi atoveiksmį. Tad reikėjo nepradėti karo su Narkevičiumi, numanant, kad jo nelaimėsi. Tad šiuo atveju, jei jau karas buvo pradėtas, sakyčiau, kad Prezidentas nebegali būti visiškai neutralus ir apsimesti, kad tai – ne jo reikalas. Tada žingsniai yra tokie, kokius aš išvardijau.
– Pone Sinkevičiau, koks būtų jūsų trumpas komentaras dėl to, ar pareikalavus ministro atsistatydinimo ir ministrui nepaklusus, Prezidentas turėtų reikalauti premjero ir visos Vyriausybės atsistatydinimo?
V. Sinkevičius: Prezidentui tenka moralinė ir politinė atsakomybė už Vyriausybės veiklą – jis savo dekretu patvirtina Vyriausybę. Be abejo, jis turi atsižvelgti į Seimo daugumą, visa kita, bet kokie asmenys bus ministrais, labai daug lemia Prezidento žodis. Tad šiuo atveju Prezidentas, matyt, nenorėdamas griauti koalicijos, sutiko, kad šis kandidatas taptų ministru, bet užmirštame vieną dalyką.
Prisiminkime praėjusių metų rudenį, kai pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų ir kilo diskusija, ar Vyriausybė gavo įgaliojimus veikti, ar ne. Prašymas Konstituciniame teisme guli jau senokai. Kokį įrankį turi Prezidentas – paimti bet kokį nekaltą Vyriausybės nutarimą, kuris nesukelia skausmo ekonomikoje ar pan., kreiptis į Konstitucinį teismą prašant ištirti, ar tas nutarimas atitinka Konstituciją ta prasme, ar Vyriausybė turėjo teisę priimti tą nutarimą, ar Vyriausybė turi įgaliojimus veikti. Konstitucinis teismas atsakytų, ar Vyriausybė apskritai turi įgaliojimus veikti.
Dabar ta byla guli, liko keturi ar penki mėnesiai iki rinkimų – net teismui išnagrinėjus tą bylą, koks bus rezultatas? Tuščias. Aišku, konstatuota, kad Vyriausybė turėjo įgaliojimus, nes kol teismas nusprendė, kad prieštarauja, ji veikė teisėtai. Čia jokių abejonių nėra. Bet klausimas, ar vis tik turi įgaliojimus pagal Konstituciją, ar ne.
Prezidentas, jei jo komanda būtų stipri, turėtų daugybę galimybių. Ir nusišalinti nuo tos atsakomybės, sakant, kad nieko negali padaryti, turi paklusti daugumai... Tu pasirašai, ant dekreto – tavo parašas, tad veikti reikia taip, kad Vyriausybė išlaikytų bent minimalius standartus, jau nekalbant apie kažkokius aukštus standartus. Tad ar turime tokį Prezidento reiklumą? Prezidento reiklumas yra reikalingas visuomenei – visuomenei formuojamas tam tikras požiūris. Jei Prezidentas nutyli, nepamato, nenori kištis, komentuoti, gal kartais supranta, kad geriau nereikia, nes pralaimės – bet o kokia tuomet yra Prezidento kaip valstybės vadovo pozicija iš esmės? Ar visais atvejais žinome tą poziciją? Manau, ne visais.