Taip pat kiekvienoje visuomenėje atsiranda veikėjų, pasiruošusių naudotis kvailiais dėl politinių interesų. Kalbu apie dešiniuosius radikalus reikalaujančius naikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Noriu pabrėžti, kad šio komentaro tikslas yra parodyti, kaip formuojama demagogija ir kaip ji naudojama. Šios aptariamos demagogijos modelis yra nacistinis-bolševikinis. A. Hitleris kartą sakęs: „Jeigu nori masių simpatijų, pasakok jiems pačius kvailiausius ir naiviausius dalykus.“ Rusijos ir vietinių dešiniųjų radikalų – „ura patriotų“ demagogija kaip tik tuo ir remiasi.
Svarbiausia kelti emocijas ir jas sukėlus, joti iki paties valdžios lovio. Šiai šutvei faktai nereikalingi. Pakanka „žemė plokščia ir ką tu man padarysi?“. Kai demokratai nereaguoja, valdžią perima nacistai, bolševikai, banditai ir šiaip visokia smulkmė. Pavyzdžiui, apsimetę tautininkais, spekuliantai kvailiais – „ura patriotais“, greitai pasirenka temą, kuri jų manymu sulaukia daugiausia piktų reakcijų tarp kvailių.
Šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu jie reikalauja naikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Mat vien tik terminas „vaikų teisės“ jiems kelia didžiausią siaubą. Juk ta valstybė vaikus grobia iš neturėjimo ką veikti, ar ne taip? Šitaip kuriamas žiaurios, priešiškos šeimai ir individui Lietuvos valstybės vaizdas.
Aišku, kad paprastai kvailiais manipuliuoja turintys visai neblogus išsilavinimus. Vienas toks VU doktorantas net reikalauja naikinti „Vaikų teisių apsaugos tarnybą“. Tokios Lietuvoje nėra. Pilnas pavadinimas „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba“. Bet tai ne viena ir ne dvi klaidos bei prieštaravimai pačiam sau pono VU doktoranto tekste „Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos tarnybą“.
Ponas, matyt, nemato skirtumo tarp akademinės nuomonės, grįstos faktais, ir šiaip nuomonės, kuriai faktų nereikia. Iš piršto laužiamas problemos naratyvas ir diskutuojama taip, lyg naratyvas yra tikrovė. Tačiau net ir toje „diskusijoje“ su savimi elementarios logikos nesimato. Ar Vilniaus universitetas turi problemų su doktorantų ruošimu? Gal naujasis VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pasidomėtų dėstymo kokybe universitete? Mat šis atvejis išties gėdingas.
Tad kokiais teiginiais (ne argumentais) remiasi siekiantys „Vaikų teisių apsaugos tarnyba“ sunaikinimo? Suprantu, kad trimis. Pirmas: 99 procentai šeimų nėra smurtautojai. Antras: absoliuti dauguma tėvų su vaikų priežiūra sėkmingai susitvarko. Trečias: vaikai nepriklauso valstybei ir negali būti jokios kolektyvinės atsakomybės už vaikus: „Visoms kartoms iki mūsų pavyko rūpintis vaikais be valstybės tarnybų pagalbos.“ Žinote, kas vienija visus trys teiginius? Melagingi „faktai“ ir šiaip nuomonė, neatlaikanti kritikos.
Pirmas teiginys – „99 procentai šeimų nėra smurtautojai“. Anot policijos generalinio komisaro pavaduotojo Edvardo Šilerio (2019 m. lapkritis), „smurtas artimoje aplinkoje ir vagystės sudaro kas antrą nusikaltimą Lietuvoje“. Per metus dėl smurto į policiją kreipiasi nuo 35 000 iki 50 000 moterų ir vaikų (statistika kaupiama nuo 2013 metų).
Anot EIGE Moterų informacijos centro, apie 60 proc. nukentėjusių moterų į policiją nesikreipia. Informacijos centras teigia, kad smurto šeimoje pasekmės visuomenei kainuoja apie 650 milijonų eurų per metus. Tai nedarbingumas, gydymas, globa, apsauga ir taip toliau. Ir dar: 68 procentai Lietuvos visuomenės toleruoja smurtą prieš vaikus kaip auklėjamą priemonę („Spinter“, 2019 m. balandis). Apie patyčias: Lietuva pagal vaikų ir paauglių patyčias pirmauja tarp Europos ir kai kurių kitų valstybių, rodo naujausias Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimas (2020 m., gegužis).
Antras teiginys – „absoliuti dauguma tėvų su vaikų priežiūra sėkmingai susitvarko“. Pažiūrėkime, ar tiesa. Oficialios statistikos portalas (2020 m. sausio 30 d.) informuoja, kad kas dešimtas nukentėjęs nuo dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų – vaikas iki 18 metų amžiaus, 85,4 proc. jų nukentėjo nuo tėvų ar įtėvių. Daugiau kaip pusė įtariamų (kaltinamų) asmenų (57,2 proc.) turėjo vidurinį ar profesinį išsilavinimą, beveik ketvirtadalis (23 proc.) – pagrindinį, 10,9 proc. – aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą ir 8,9 proc. – pradinį ar neturėjo jokio išsilavinimo.
Trečias teiginys – vaikai nepriklauso valstybei ir negali būti jokios kolektyvinės atsakomybės už vaikus: „Visoms kartoms iki mūsų pavyko be valstybės tarnybų pagalbos.“ Remiantis tokia logika, reikėtų naikinti visas valstybines institucijas reikalaujančias piliečių laikytis įstatymų. Pagrindinis nemėgstamas Lietuvoje – mokėti mokesčius. Todėl naikinam VMI. Ši institucija „kišasi“ į privataus asmens piniginę tai yra nori žinoti iš kur gaunamos pajamos ir kaip jos išleidžiamos.
Atkreipkite dėmesį: reikalaujama ne eventualiai reformuoti, ne taisyti Tarnybos darbuotojų klaidas, bet – ją naikinti. Ar šis reikalavimas niekam nekelia asociacijų su bolševikų dainuškomis „Ant seno pastatysime naują“, „Naikinkime liberaliąją demokratiją!“? Ir, žinoma, reikalaujama naikinti humanizmo apraiškas vaikų auklėjime, nes „vaikai nepriklauso valstybei!“. Šis teiginys suponuoja valstybę kaip svetimą piliečiui komunistinį diktatorių, nors demokratinės Lietuvos Konstitucija aiškiai teigia, kad valstybė – tai mes, jos piliečiai (šioje vietoje turėtų kilti įtarimas, kad VU doktorantas tiražuoja Rusijos slaptųjų tarnybų mitą apie Lietuvą, kaip žlugusią valstybę).
Įdomu, kaip reaguotų radikalūs dešinieji, jeigu prie jų akių chuliganas talžytų žmogų? Gal nusisuktų, nes juk talžo ne brolį, ne motiną? Nors, manau, gal ir gintų, juolab kad ir įstatymas reikalauja gelbėti žmogų. O kaip reaguotų į talžomą vaiką? Niekaip, juk vaikas šeimos nuosavybė, kaip nori, taip ir elgiasi, kad ir užmuša.
Remdamasis dešiniųjų dievuku psichologu Jordanu Petersenu, VU doktorantas tai ir sako: „Vaikų auginimui nėra vieno teisingo vadovėlio ar formulės, visi tėvai atranda savąją.“ Tikrai? Tarp fanatikų islamistų yra paplitusi „garbės nužudymo“ tradicija. Pavyzdžiui, jeigu dukra draugauja su nemusulmonu arba ne su tuo vaikinu, ją galima nužudyti. Nužudo pats tėvas arba brolis. Kaip su tokia tėvų atrasta „auklėjimo“ priemone? Tiek ir apie teiginį „visoms kartoms iki mūsų pavyko auginti vaikus be valstybės tarnybų pagalbos“. Sprendžiant iš pateiktų faktų, akivaizdu, kad visuomenės (valstybės) pagalba daugeliui šeimų būtina.
Galiausiai: ar tiesa, kad valstybė bet kaip gali atimti vaiką iš šeimos? Ne. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba per metus dėl grėsmės saugumui iš šeimų paėmė 1517 vaikų. Tarnyba nurodė, kad nuo 2018-ųjų liepos 1-osios iš viso 1780 vaikams nustatytas aukščiausias antrasis grėsmės lygis, kai kyla grėsmė jo saugumui, sveikatai ir gyvybei. „Nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį vaikas paimamas iš jo atstovų pagal įstatymą – tėvų, globėjo ar rūpintojo, specialistai kreipiasi į teismą dėl vaiko paėmimo leidimo išdavimo.“
Pasak tarnybos atstovų, nustačius papildomų aplinkybių ar negavus teismo leidimo, vaikai paimti ne visais atvejais. Pirmasis grėsmės lygis, kai pažeistos vaiko teisės, tačiau nėra grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, per metus nustatytas 12 249 vaikams.
Išvada: dešiniesiems radikalams taip norisi prie valdžios lovio, kad tikrovę su miltais sumaltų. Ir kodėl ne, kai tuo jau ketverius metus sėkmingai užsiima LVŽS korifėjai R. Karbauskis, S. Skvernelis, A. Širinskienė ir kita šios partijos smulkmė. Yra iš ko mokytis. Kreipiuosi į save gerbiančius skaitytojus: ar norite dar ketverius metus būti valdomais LVŽS podraug su dešiniaisiais radikalais koalicijoje?