Toks gražus planas, primenantis pasaką apie Buratiną, kuris, sugundytas protingų patarėjų, užkasė pinigus į žemę, sukalbėjo užkalbėjo, ir tikėjosi, kad jie išaugs į didelį pinigų medį. Taip sakant, bus sukurta didžiulė pridėtinė vertė ir grąža.
Tačiau, jei iš plano išbrauksime lozungus, ir atmesime milijardus, kurie bus tiesiog išdalinti – prieš rinkimus paremti pensininkai, vaikus auginančios šeimos ir kiti visuomenės sluoksniai, palaikytos įmonės ir jų likvidumas, darbo vietos ir jų kūrimas (tai būtina, nes sugriauti labai lengva, pakelti sunku) liks ne toks spindintis vaizdas, kaip mums žada finansų ministras. Pinigų kiekis likusiai paramai, arba investicijoms, nes vadinti priešrinkiminius eurus pensininkams investicija labai drąsu, irgi nebus toks įspūdingas, nes verslo ir socialinis palaikymas kainuos labai daug.
Pažiūrėkime, kur tie pinigai, skiriama investuoti, kad būtų sukurta kuo didesnė grąža valstybei ir visuomenei, realiai bus panaudoti ir kokią vertę jie gali atnešti.
Įdomu tai, kad be gražių šūkių kaip mes investuosime į skaitmenines technologijas ir naujos Lietuvos kūrimą lieka pinigai statyboms ir panašiems projektams, kurie nekuria ilgalaikės naudos, tik tuo momentu leis išsilaikyti vienai ar kitai statybų įmonei. Tačiau „investicijos“ į trinkeles ir nušiurusių pastatų sienas mūsų valdininkams šventos. Paprastai tuo ir baigiasi fantazija, kaip išleisti pinigus.
„Iš viso numatyta investuoti per pusantrų metų, t. y. nuo šių metų liepos 1 dienos, 6,3 mlrd. eurų. Suplanuotos investicijos buvo 4,5 mlrd. eurų, papildomai yra skirta 1,8 mlrd. eurų. Tai yra naujos lėšos, tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš Europos Sąjungos lėšų.“, – sakė V. Šapoka. Jis teigė, kad tai yra ypač efektyvios investicijos, nes vienas investuotas euras atneš beveik dviejų eurų grąžą.
Turbūt geriausiai meilę „mūrinei Lietuvai“, kai svarbiausia tik išleisti pinigus ir nesvarbu kaip ir kokia grąža, gali pademonstruoti su nuotoliniu mokymu niekaip nesusitvarkanti Švietimo ir sporto ministerija, žadanti nuotolinį mokymą tęsti ir rugsėjį.
Šiam sektoriui teko 94 mln. eurų iš Vyriausybės pasiskolintų pinigų. Beveik visi šie pinigai paskirstyti švietimo įstaigų atnaujinimui ir remontui. Pusantro milijono eurų bus skirta mokytojų darbo vietų kompiuterizavimui. Galbūt bus pagaliau pajudinta įtsrigusi universitetų reforma, leisianti ateityje sutaupyti ir pagerinti mokslo kokybę? Galbūt kardinaliai pertvarkyta švietimo sistema ir pagaliau atsiras normalios mokytojų algos ir bus sukurti instrumentai šiuolaikiniam profesionaliam, o ne „pasidaryk pats“ tipo nuotoliniam mokymui? Nejuokaukit. Dažyti sienas ir kloti trinkeles pedagogikos valdininkams kur kas patraukliau. Dešimtmečiais ten jau ir taip kišame pinigus. Kiek dėl to pajudėjo šalies ekonomika?
29 mln. eurų galėtų atitekti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai. Už šiuos pinigus siūloma įgyvendinti modernų konferencijų centro projektą – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Senas įstrigęs projektas, kurio nauda abejojama jau keliolika metų.
Kultūros ministerija masiškai skiria pinigus kultūros įstaigų remontui. Kokią ilgalaikę naudą duos perdažytos teatro sienos ir kodėl jos įtrauktos į gelbėjimo planą, jei ir taip turėjo būti perdažytos? Kuo prie valstybės gelbėjimo papildomai prisidės eilinis mokyklos remontas ir trinkelių tiesimas atskirai paimtoje savivaldybėje? Gal tik tuo, kad tai labai aiškūs ir greitai įsisavinami projektai, kuriuose ranką jau esame atmušę.
Čia ne koks mėginimas privilioti didelio koncerno gamyklą su tūkstančiu darbuotojų, ar į staiga atlaisvėjusius biurų pastatus bandymas pritraukti po „Brexit“ iš Didžiosios Britanijos išsikeliančias paslaugų įmones.
Kritiškai į dalį šio plano žiūri ir europiečiai.
Anot Europos Komisijos, pandemija išryškino struktūrines Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos ydas ir gali dar paaštrinti problemas dėl didelės socialinės nelygybės ir skurdo. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius teigia, kad šių metų ekonominės politikos prioritetas turi būti „pagalba įmonių likvidumui, darbo vietų išlaikymui ir praradusių darbą žmonių sugrąžinimui į darbo rinką“.
Ne, ne viskas tik blogai. Tame pačiame plane Skrydžių atstatymas ir oro uostų plėtra galėtų kainuoti 47 mln. eurų, LEZ ir pramoniniai parkai – 86 mln. eurų, jūrų uostas, laivyba, „Via Baltica“, geležinkeliai ir kt. – 164 mln. eurų.
Žinote, kuo šie punktai skiriasi nuo mokyklos, kuri vis tiek bus uždaryta, nes mokinių neišvengiamai mažėja, remonto? Jie kuria ilgalaikę vertę. Praplėtus uostą galėsime bent teoriškai konkuruoti dėl didesnių krovinių srautų. Tiesa, ar tai konkurencinei kovai milijonai numatyti atsakymo šiame plane nėra. Jei reikia pavyzdžių, kiek regionui gali duoti protingai valdomas pramonės parkas – pakanka pasižiūrėti į Kauną, šalia kurio kylančios gamyklos privertė sujudėti visą kraštą, o miestą pavertė normaliu ir perspektyviu pramoniniu miestu.
Gal vietoj kelių punktų su neaiškia perspektyva ir aiškiomis remonto galimybėmis mes keliems metams tiesiog sukurkime dešimtis, jei reikia šimtus, komercijos atašė ir diplomatinių tarnybų atstovų darbo vietų, kurie išvažiuotų į svečias šalis dirbti gavę konkrečias užduotis rasti rinkas ir pritraukti gamyklas. Sakote, mums sunku įeiti į Kiniją, o olandai ten kaip namie? Tačiau ten mūsų atašė keletas, olandų iki 600 ir jų vienintelis tikslas ne rašyti ataskaitas, o atnešti naudą savo šaliai. Žinau, ne milijoninė sutartis mokyklos remontui kaime vietiniai statybos įmonei prieš pat rinkimus, bet vis šis tas ir šaliai gali būti naudinga.
Žinote, kur įdomioji šio paramos plano dalis? Pinigai skolinti ir prisidėti grąžinant kreditus teks kiekvienam iš mūsų. Todėl geriau lai tie pinigai realiai atneša naudą, nes žinoti, kad moka už mokyklos, kuri buvo uždaryta ir stovi apleista, kieme nuklotas puikias kiniškas trinkeles nenori niekas ir į plytelių klojimą įdėtas euras tikrai neatneš dviejų eurų grąžos.