2018 m. pabaigoje iš Dubajaus atėjusi žinutė nebuvo neįprasta. Alejandro Cao de Benós įpratęs savo el. pašto dėžutėje rasti laiškų nuo bebaimių kapitalistų, norinčių pradėti verslą Šiaurės Korėjoje.
Neseniai jis gavo pasiūlymą iš vaikino Havajuose, sugalvojusio Pchenjane atidaryti „McDonald’s“ restoraną. Atsakymas – tikrai ne. Privatūs verslai Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje draudžiami. „Nebus nei „McDonald’s“, nei „Kentucky Fried Chicken“, nei „Burger King“, – pareiškia A. Cao de Benós. Kartais jam parašo Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios vadovas, klausdamas, ar jau galima į šalį išsiųsti baltais marškiniais vilkinčių ir Mormono knyga nešinų misionierių, tačiau iškart aišku, kad nieko neišeis. Šalyje leidžiama veikti tik toms religijoms, kurios Korėjoje egzistavo iki 1948 m., kai susikūrė Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika. Tačiau karts nuo karto pasiūlymas atrodo įgyvendinamas – tada A. Cao de Benós gali išsiųsti jį iš savo kabineto saulėtoje Ispanijos pietinėje pakrantėje įsikūrusiame Taragonos mieste į Šiaurės Korėjos ambasadą Madride, o gal net ir savo kontaktiniams asmenims Pchenjane.
Iš pirmo žvilgsnio iš Dubajaus atėjęs pasiūlymas atrodė priklausantis įgyvendinamųjų kategorijai. Iš investicijų įmonės „Baron Stone Capital“ rašė moteris, vardu Elena Sanchez. Jos viršininkas Adrianas Hongas norėjo susitikti ambasadoje ir pasikalbėti apie galimybes investuoti, geriausiu atveju – į kalnakasybą.
Gal ir atrodo keista, kad norėdamas pasikalbėti apie investicijas Pchenjane bankininkas iš Dubajaus turi rašyti ispanui, tačiau tokios verslo Šiaurės Korėjoje taisyklės.
„Tokių prašymų sulaukiu kasdien“, – mums kalbantis vieną lapkričio vakarą pareiškia A. Cao de Benós. (O pastaruoju metu pasirodė ir prašymų pakomentuoti gandus, kad šalies aukščiausiasis vadovas Kim Jong Unas labai negaluoja po širdies operacijos). Mudu vaikštinėjame po Taragoną krapnojant čia gana retai pasirodančiam lietui. „Aš – vienintelis žmogus, su kuriuo galima susisiekti“, – teigia vyras. Jis neperdeda. A. Cao de Benós karjerą pradėjo būdamas paaugliu Šiaurės Korėjos socialistinės valstybės gerbėju, o laikui bėgant sugebėjo su šalimi užmegzti ryšių. Vyrui maždaug dešimtmetį prabuvus šalies savanoriu pagalbininku, gerbėju ir propagandos skleidėju, 2002 m. buvęs šalies aukščiausiasis vadovas Kim Jong Ilas paskyrė jį Kultūrinių ryšių su užsienio valstybėmis komiteto „specialiuoju delegatu“.
Oficiali šalies diplomatija vykdoma per Užsienio reikalų ministeriją. Šalis taip pat turi pasiuntinių Jungtinėse Tautose. Tačiau verslo, mokslo, kultūros ir sporto reikalai (viskas, kas tik gali būti susiję su išore) tvarkomi kultūros komitete. Pasak A. Cao de Benós, jis – vienintelis su vyriausybe bendradarbiaujantis užsienietis, tad visiems pateikti verslo pasiūlymą Šiaurės Korėjai norintiems vakariečiams pirmiausia reikia susiekti su juo.
Moteris iš Dubajaus rašė, kad jos viršininkas nori investuoti į „neištirtas rinkas“. Tokioje srityje A. Cao de Benós gali padėti. „Galimybių investuoti nemažai, – teigia jis ir pamini kasyklas, viešbučius ir informacines technologijas. Konkretaus pasiūlymo turėti nebūtina. Tokiu atveju A. Cao de Benós gali surengti susitikimą su Užsienio prekybos ministerija. Jei nebijo laužyti tarptautinių sankcijų, investuoti gali net amerikiečiai, kaip ir aš. „Mes mielai su jumis bendradarbiausime“, – pareiškia jis.
Tačiau pradėjęs domėtis „Baron Stone Capital“ A. Cao de Benós nerado apie įmonę jokios informacijos. O E. Sanchez nenorėjo pasiduoti. Į šaltus jo laiškus ji atsakė pateikdama į kyšį panašų pasiūlymą – jei jis padės užmegzti ryšį su ambasada, pasamdys jį konsultantu. Tada pareiškė, kad A. Hongas netrukus bus Madride ir tikisi papietauti su A. Cao de Benós ir Šiaurės Korėjos ambasadoriumi. A. Cao de Benós atsakė, kad informavo ambasadą apie prašymus ir išreiškė savo nepasitikėjimą. Susitikimo surengti jis nerekomendavo.
Po kelių savaičių, 2019 m. vasario 22 d., A. Hongas vis tiek atvyko į Madridą. Kai prie durų pasirodė ambasados darbuotojas, A. Hongas ir aštuoni jo bendrininkai jėga įsibrovė vidun.
Pasak žiniasklaidos reportažų, A. Hogas ir jo komanda, kuri teigė atstovaujanti Šiaurės Korėjos disidentų grupuotę „Free Joseon“, kelias valandas grasino ambasados darbuotojams. Jie atskyrė nuo kitų ir rūsyje uždarė vienintelį akredituotą Šiaurės Korėjos diplomatą bei užmovę jam ant galvos maišą bandė priversti išsižadėti valstybės. Jiems nepavyko, tad 21.30 val. gauja pavogė ambasados nešiojamus kompiuterius bei USB laikmenas ir pasišalino vogtais ambasados automobiliais.
Žiniasklaidoje spėliota, kad įsilaužėliai bandė sugadinti artėjančias Vietname suplanuotas prezidento D. Trumpo ir Kim Jong Uno derybas dėl branduolinio ginklo. Manyta, kad grupuotė pasirinko Madridą, nes geriausias Šiaurės Korėjos derybininkas Kim Hyok Cholas anksčiau buvo ambasadorius Ispanijoje.
Šiaurės Korėjos vyriausybė įvykio nepakomentavo. A. Cao de Benós mano, kad „kalta CŽV“ ir tikina, kad tai „patvirtino“ jo draugai ir „Ispanijos žvalgyba“. CŽV įvykyje dalyvavusi neigė. A. Hongui pateikti konkrečiai neįvardyti kaltinimai, o Ispanijos teisėsaugos atstovai jo vis dar ieško.
A. Cao de Benós mano, kad susidomėjimas A. Hongu netrukus išblės, nes niekam neįdomu, kaip elgiamasi su Šiaurės Korėjos diplomatais. Be to, jis įsitikinęs, kad prastai apgalvotas įsilaužimas buvo planas B. Pasak jo, tikrasis planas buvo suorganizuoti pietus, kurių norėjo E. Sanchez. Diplomatą kur kas lengviau ir pigiau pagrobti šiam išeinant iš restorano.
Ar tai reiškia, kad pagrobti galėjo ir A. Cao de Benós?
Jis nusijuokia ir paploja sau per pilvą. Jis stambokas ir kažkuo primena JAV politiką Tedą Cruzą. „Aš per storas, – pareiškia jis. – Jiems būtų sunku mane išmaitinti.“ O dar svarbiau, jis – Ispanijos pilietis ir gana žymus žmogus. Jį pagrobti būtų viešųjų ryšių politikos klaida. „Aš – pernelyg viešas asmuo“, – teigia jis.
Alejandro Cao de Benós – netrumpas vardas, bet iš tiesų tai – trumpinys. Visas jo vardas – Alejandro Cao de Benós de Les y Pérez – pernelyg gremėzdiškas kasdieniam naudojimui, be to, nedera su jo vieša asmenybe: vardas išduoda, kad žymiausias Ispanijos socialistas kilęs iš aristokratų giminės.
Vyras teigia, kad pasiturinčioje aplinkoje neaugo, bet jo šeima kažkada buvo labai įtakinga. Jo protėvis užėmė žemės Prancūzijos pasienyje ir perdavė ją Ispanijos karaliui, kuris atsidėkodamas suteikė jam Barón de Les titulą. A. Cao de Benós – vyriausias vyriškos giminės atstovas, tad galėtų prisiimti šį titulą ir dar keletą kitų: Marqués de Rosalmonte, Conde de Argelejo ir Marqués de Diezma y la Hinojosa.
Tačiau dabar titulas jokių privilegijų nesuteikia. Turto taip pat nebėra, nes tėvo senelis jį iššvaistė lošdamas ir darydamas prastas investicijas. A. Cao de Benós galėtų vartoti savo titulus, tačiau pirma turėtų gauti karaliaus leidimą ir mokėti mokestį.
A. Cao de Benós tėvas buvo chemikas, kuris susituokė ir sūnų užaugino laimingoje viduriniosios klasės šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą A. Cao de Benós trejus metus tarnavo Ispanijos oro pajėgų karo policijoje, tačiau giliai širdyje visada norėjo būti arčiau Šiaurės Korėjos.
Vyras teigia, kad Šiaurės Korėjoje turi tik garbės pilietybę. Norint tapti tikru Šiaurės Korėjos piliečiu jam reikėtų išsižadėti gimtosios šalies, atsisakyti laisvo gyvenimo Ispanijos pakrantėje ir išsikelti į labiausiai izoliuotą pasaulio valstybę. Tačiau tokios sąlygos jo neatbaido. „To norėjau nuo tada, kai man buvo trylika“, – gardžiuodamasis daržovių paelija (A. Cao de Benós maitinasi vegetariškai) pasakoja jis mums susitikus Taragonos senamiesčio kvartale. Mudu kalbėjomės tris dienas, per kurias jis entuziastingai pasakojo apie žiaurumu garsėjantį Šiaurės Korėjos režimą. Būdamas trylikos vaikinas sužinojo apie Šiaurės Korėjos socializmą, kuris, jo nuomone, yra pats tikriausias iš visų, ir juo susižavėjo. Būdamas šešiolikos už dirbant degalinėje sutaupytus pinigus nuskrido į Pchenjaną. „Ten radau labai švarią visuomenę ir labai malonius žmones, – prisimena jis. – Tada nusprendžiau – noriu padėti Korėjai.“
Pirmasis jo žengtas žingsnis buvo įkurti Korėjos draugystės asociaciją (Korean Friendship Association arba KFA). A. Cao de Benós įtikino į ją įstoti mokyklos draugus – jie sutiko ne dėl to, kad taip pat žavėjosi socializmu, bet dėl to, kad jis jiems pasiūlė susirinkimuose vaišinti „Coca-Cola“ ir rengti karaokė. Jo tėvas nebuvo patenkintas. „Jis norėjo išvaryti mane iš namų, nes manė, kad dėl manęs šeimai kils pavojus, – pasakoja vyras. – Buvo sunku.“ Tuo metu būti pradedančiuoju socialistu buvo labai sudėtinga. Buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai sužlugo Rytų Europos režimai. „Aš vienintelis plaukiau prieš srovę“, – teigia jis.
Nors turėjo tik paprasčiausių tinklalapių kūrimo gebėjimų, 2000 m. A. Cao de Benós sukūrė pirmąjį oficialų Šiaurės Korėjos tinklalapį – korea‑dpr.com. Jis priduria, kad iki 2012 m., kai vyriausybė pati sukūrė savo svetainę, tai buvo vienintelis išorės pasauliui skirtas Šiaurės Korėjos tinklalapis anglų kalba. Vadinasi, nuo 2000 m. iki 2012 m. visi su Šiaurės Korėja internete bandę susisiekti vakariečiai rašė vienam vaikinui Ispanijoje.
Pirmaisiais metais primityviame tinklalapyje apsilankė šimtai tūkstančių žmonių, tad kartais lankytojų srautas viršydavo interneto, kurį jis turėjo apmokėti iš riboto 20 eurų per mėnesį biudžeto, galimybes. Be to, jo veikla pritraukė spaudos dėmesį, ypač tada, kai JAV žurnalistai išsiaiškino, kad vieną dieną netikėtai išdygusį prastos kokybės Šiaurės Korėjos tinklalapį sukūrė jis.
Kai 2001 m. A. Cao de Benós grįžo į Pchenjaną su 20 KFA „delegatų“ grupe, pasak jo, organizacija jau turėjo tūkstančius narių – dabar ji turi 16 000 narių iš 120 valstybių. Tačiau jis norėjo būti daugiau nei šalies draugu. Jis teigia, kad norėjo būti „projekto dalyviu“, tad pasisiūlė atvykti į Šiaurės Korėją ir įstoti į kariuomenę. Valstybės pareigūnai atsakė, kad šalyje karių netrūksta. Tačiau šalis neturi pasiuntinio kultūros klausimais Europoje. Jis nusivylė, tačiau suprato, kad toks sprendimas logiškas. „Darysiu tai, ko šaliai iš manęs reikia, o jai reikia megzti tarptautinius ryšius, – teigia jis. – Pasiaukosiu kapitalistinėse džiunglėse ir prasiskinsiu sau kelią.“
2002 m. vasario 16 d. Kim Jong Ilas suteikė A. Cao de Benós oficialų postą. „Esu vienintelis vyriausybėje dirbantis užsienietis, – didžiuodamasis teigia jis. – Pirmas ir vienintelis per visą istoriją.“
Kartais A. Cao de Benós pristatomas kaip paprasčiausias žymus ekskursijų vadovas – vyras, kuriam reikia paskambinti norint užsisakyti kelionę į Pchenjaną. „Mano darbas – ne turizmas, – prieštarauja jis. – Mano darbas – kviesti svarbius asmenis.“ Tačiau Billo Clintono ir Jimmy Carterio viešnages suplanavo ne jis – jis neprisidėjo ir prie ekscentriškojo krepšininko Denniso Rodmano kelionės. Jas suorganizavo JT misija. A. Cao de Benós tuo nesiskundžia. D. Rodmanas, pasak jo, buvo tik „didžiulis galvos skausmas“.
Tačiau jis suorganizavo pirmąją Šiaurės Korėjos kriptovaliutų konferenciją. Nuo pasaulio bankų sistemos atskirtai šaliai kriptovaliuta akivaizdžiai naudinga. Konferencija surengta 2019 m. balandį naujutėliame Pchenjano Mokslo ir technologijų centre (kuris žvelgiant iš viršaus atrodo kaip atomas) ir buvo atvira visiems, kas tik norėjo prašyti pakvietimo – išskyrus Pietų Korėjos, Japonijos ir Izraelio žurnalistus ir gyventojus.
Dalyvavo aštuoni užsieniečiai, tarp jų ir italų informacinių technologijų saugos specialistas Fabio Pietrosanti. Pasak jo, dvi dienas vykęs renginys buvo keistokas – angliškai sakytos kalbos buvo šiek tiek atsiliekant verčiamos į korėjiečių kalbą, todėl kalbėtojai po kiekvieno sakinio turėdavo padaryti pauzę, o dalyviams „neleista pasikalbėti su nė vienu Šiaurės Korėjos gyventoju“.
Dar vienas iš svečių buvo garsus amerikiečių kriptovaliutų specialistas Virgilas Griffithas. Jis grįžo iš Singapūro nešinas oficialiais valstybės suvenyrais (patriotiniais plakatais ir įvairiais menkniekiais) ir nuėjo „tiesiai į JAV ambasadą pasakyti: „Buvau Šiaurės Korėjoje ir parvežiau jums lauktuvių“, – nusišypsojęs pasakoja A. Cao de Benós. Jo nuomone, toks sprendimas nebuvo protingas.
Lapkričio 28 d., trys savaitės po mano apsilankymo Ispanijoje, V. Griffithas buvo suimtas Los Andžele. Jam pateikti kaltinimai JAV sankcijų, draudžiančių Šiaurės Korėjai teikti konsultacijas kriptovaliutų kasybos klausimais, pažeidimu. Jis kaltės nepripažįsta, tačiau jam gresia 20 metų kalėjimo.
F. Pietrosanti kelionė buvo vaisingesnė. Jis ieškojo pigiai dirbti galinčių talentingų technologijų specialistų, kad padėtų sukurti atvirojo kodo medicininės programinės įrangos įrankį (JT sankcijos to nedraudžia), o A. Cao de Benós padėjo jam surengti susitikimus. Nerukus F. Pietrosanti sumokėjo 7 100 eurų už keturių programuotojų keturių mėnesių darbą. „Negaliu pasakyti, kad jų darbas buvo itin aukštos kokybės, bet jie tikrai pralenkė daugelį indų, su kuriais man teko dirbti“, – vėliau pareiškė F. Pietrosanti.
Labiausiai jį nustebino tai, kad programuotojai gali dirbti nepaisant to, kad (kaip ir beveik visi Šiaurės Korėjos gyventojai) negali naudotis internetu. Pasak F. Pietrosanti, prireikus techninės informacijos jie jos gauna iš kitų šaltinių. Dabar jis svarsto šalyje įkurti nuolatinį tyrimų ir projektų centrą. Jo nuomone, už 30 000 eurų būtų galima apmokėti penkių ar šešių visą darbo dieną dirbančių programuotojų darbą metams.
A. Cao de Benós teigia, kad Šiaurės Korėjoje buvo apsilankę ir kiti įtakingi žmonės, tarp jų ir amerikiečiai, tačiau jie retai apie tai kalba. Tai jį labai erzina. Jis norėtų, kad jie užsiliptų ant stogų ir šauktų, kokia nuostabi buvo kelionė ir kaip nuvykę jie pamiršo savo išankstinius neigiamus nusistatymus apie Azijos utopiją.
A. Cao de Benós tvirtina, kad neseniai su juo susiekė ir apie vizitą paklausė vienos Europos valstybės gynybos ministras (jis tiksliai neįvardija, kuris). Tai buvo puiki galimybė reklamai, galimybė „paneigti propagandą, kad į Šiaurės Korėją keliauti negalima – antraip mes jus nužudysime ar panašiai, – teigia vyras. – Bet jie to daryti nenori, nes žino, kad kils problemų.“ A. Cao de Benós juos supranta. Kai jis pats kūrė Šiaurės Korėjos tinklalapį, turėjo gerą darbą informacinių technologijų srityje. Tačiau pasklidus gandams apie jo asmeninius projektus, darbe gavo įspėjimą. Viršininkams jis pasakė, kad tai – tik hobis. „Kai grįžtu namo, užuot žaidęs futbolą ar kompiuterinius žaidimus, nuo 19 ar 20 val. iki 2 ar 3 ryto dirbu Šiaurės Korėjai, – paaiškino jis jiems. – Tai mano aistra.“ Tačiau viršininkai nepatikėjo. Jie paragino A. Cao de Benós išeiti iš darbo, tad galų gale gavęs išeitinę jis pasitraukė. Jis nedirbo nuo 2005 m. „Reikia grumtis, kad išgyvenčiau, bet tokios kapitalistinių džiunglių taisyklės“, – pareiškia jis.
Jo postui oficialus atlyginimas neskirtas. Pasak jo, Šiaurės Korėja tiesiogiai už darbą jam niekaip neatsilygina; pinigų jis gauna imdamas komisinį mokestį. Kai kokia nors įmonė pasirašo sutartį investuoti Šiaurės Korėjoje, A. Cao de Benós paima „mažytę dalį“ iš užsieniečių. Paprastai to užtenka apmokėti sąskaitoms, nors koronaviruso pandemijos laikotarpiu rengti susitikimų jam nepavyko. „Elgiuosi taip dėl ideologijos, o ne kitų paskatų“, – teigia jis. Jei KFA būtų verslas, jis paprašytų narių mokėti 10 eurų per mėnesį ir būtų turtingas.
Tačiau dabar jis dažnai lieka be pinigų. „Kartais du mėnesius neturiu nė cento“, – teigia jis. Tokiais atvejais trečiasis mėnuo būna sunkus, tad jis daug aktyviau bando sudarinėti sandorius. Tačiau kiekvienas sandoris labai sudėtingas. Dažnai viena šalis pasitraukia sužinojusi, kaip sudėtinga užsiimti verslu šalyje, kurioje taikomos tarptautinės sankcijos.
A. Cao de Benós šiek tiek lengviau dėl to, kad gyvena kukliame 60 m² ploto namelyje su keliais akrais mišku apaugusio šlaito, už kurį moka 600 eurų mėnesinę paskolos įmoką. „Aš mėgstu sakyti, – teigia jis, – kad turtingas ne tas, kas turi daugiau pinigų, o tas, kuriam jų reikia mažiau. Man nereikia prašmatnių automobilių, aš neleidžiu pinigų vaikščioti į diskotekas.“ Kas kelis mėnesius jis nueina pažiūrėti filmo. Jis negeria ir nerūko.
Neabejotina, kad A. Cao de Benós turi verslumo gyslelę, antraip vykdyti tokios sudėtingos veiklos nesugebėtų. Jis tarpininkauja tarp kapitalistų ir režimo, kuris nemėgsta jų, bet ne jų pinigų. Dėl to tenka susidurti su biurokratinėmis kliūtimis. Atkaklumas čia būtinas, kaip ir gebėjimas nesusierzinti.
Pasak jo, lengviausiai sudaryti susitarimus dėl Šiaurės Korėjos gamtinių išteklių. Dėl to Adriano Hango pasiūlymas pasikalbėti apie kalnakasybą iš pradžių pasirodė protingas. Investuoti taip pat galima į tekstilę, farmacinius tyrimus ir sunkiąją pramonę. Pastaruoju metu A. Cao de Benós bando sudaryti susitarimus su Europos įmonėmis, kurios nori pasinaudoti pigia kvalifikuota darbo jėga vykdyti technologijų projektams. „Mes kuriame daugybę programėlių „Android“ ir iOS operacinėms sistemoms, ir darome tai labai pigiai, – teigia jis. – Be to, labai puikiai kuriame animaciją. Eksportuojame daug modernių animacinių filmų.“
Jis duoda ne visai tiesų pavyzdį: „Tarkim, jūs kuriate animacinį filmą ir norite darbus perkelti ten, kur labiau apsimoka. Tad nuskrendate į Rumuniją, nes žinote, kad ten darbas labai pigus.“ Tačiau rumunų įmonė žino, kad viską galima padaryti dar pigiau. Jos atstovas nuskrenda į Pchenjaną ir sudaro sandorį padaryti tą patį darbą už pusę kainos – o tada pasiima 50 proc. pelno, nors neturi nė vieno savo darbuotojo. „Tokių atvejų yra buvę“, – teigia jis. Filmų jis neįvardija. Nepasako ir populiarių kompiuterinių žaidimų pavadinimų. Šiaurės Korėjos darbininkai taip pat kuria tinklalapius ir kriptovaliutas. Aplink mus pilna nematomo viso pasaulio sankcijas užsitraukusios šalies socialistų darbo vaisių.
A. Cao de Benós Šiaurės Korėjoje įžymus. Jis turi ir korėjietišką vardą – Cho Son Ilas, kuris reiškia „Korėja yra viena šalis“ ir pravardę – Changunim Chonsa, kuri reiškia „brangus generolo kareivis“ (tas generolas – tai Kim Jong Ilas). Restoranuose Šiaurės Korėjos gyventojai mandagiai prie jo prisiartina ir „atsinešę taures išgeria į mano sveikatą“, – teigia jis. (Korėjiečių kalbą jis moka prastai ir teigia, kad neturi laiko mokytis, todėl su kultūrinių ryšių komitetu bendradarbiauja angliškai).
Tuo tarpu ispanai „sustoja ir su manimi darosi asmenukes. Jie dažnai kišasi į asmeninę erdvę, nes pamato mane per televizorių ir galvoja, kad mane pažįsta“, – aiškina jis.
Kavinėje matau, kaip prie jo prieina dvi korėjietės. Jos kažką jam pasako, tikriausiai korėjiečių kalba. „Taip, – patvirtina jis joms nuėjus, – jos norėjo padėkoti man už darbą.“
Kartais gerbėjai ateina į Pchenjano kavinę – nedidelę erdvę pirmame gyvenamojo namo aukšte netoli Taragonos uosto. Šią kavinę, kurioje galima pavalgyti korėjietiško maisto, išgerti kavos ar alaus ir nusipirkti suvenyrų iš Šiaurės Korėjos, A. Cao de Benós atidarė 2016 m. norėdamas pareklamuoti šalį. Kurį laiką ji pritraukdavo šiek tiek turistų. Kavinė priklauso KFA nariui, tad nuomos mokėti nereikia. Tačiau nedidelės jos pajamos nepadengė maždaug 2 000 eurų išlaidų mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams. Tad šiandien čia tik rengiami KFA susirinkimai ir atsivedami lankytojai, pavyzdžiui, aš.
A. Cao de Benós klesteli ant sofos ir ima pasakoti, kad žmonės neteisingai supranta Šiaurės Korėją ir JAV. Šiaurės Korėja nėra pilka ir nelaiminga; o JAV nėra rojus. (A. Cao de Benós – ištikimas šalies reklamuotojas. Į visus klausimus apie žmogžudystes be teismo ir humanitarines krizes jis atsako tvirtindamas, kad tai – propaganda: „Žiniasklaida nuolat teigia, kad mes žudome žmones, bet tai netiesa“, – tvirtina jis.)
Jis teigia buvęs Palo Alto mieste Kalifornijoje, ir naktį nerimavęs dėl savo saugumo. Kartą jis buvo ir Niujorke, Bronkse. O tada nuvyko į Orlandą.
Tai buvo 2014 m., kai A. Cao de Benós nuvyko į Floridą nusifilmuoti filme „The Propaganda Game“ („Propagandos žaidimas“), kuriame jis atlieka svarbų vaidmenį. Ispanų režisierius Álvaro Longoria norėjo Jungtinėse Valstijose pakalbinti A. Cao de Benós apie kitą kūrinį, kurį šis vadina „garsiu to kvailio Franco filmu“.
Jis turi omenyje ne fašistą Francisco Franco, o aktorių Jamesą Franco ir jo filmą „Interviu“ („The Interview“) , kurį J. Franco sukūrė su Sethu Rogenu. Jame tyčiojamasi iš Šiaurės Korėjos, o Kim Jong Unas parodomas žūstantis sraigtasparnio avarijoje. Teigiama, kad filmas taip įsiutino Kim Jong Uną, kad šis įsakė programišiams įsilaužti į „Sony Pictures Entertainment Inc.“ ir paviešinti jų dokumentus.
A. Longoria patiko mintis nufilmuoti iš tokių kaltinimų besišaipantį A. Cao de Benós itin amerikietiškai atrodančioje vietovėje – šalia didžiulio metalinio „Universal Studios“ gaublio Floridoje (kodėl jis nenusprendė filmuoti, pavyzdžiui, šalia „Sony“ būstinės, neaišku. A. Longoria į prašymus pakomentuoti neatsakė). Scena nufilmuota paprastu dokumentinio filmo stiliumi – joje tėra du vyrai su kamera, stovintys tarp turistų minių. „Aš aiškinau, kad Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai tas kvailas filmas nerūpi“, – pasakoja A. Cao de Benós. Tačiau jis kalbėjo taip garsiai, kad išsigandę turistai pakvietė apsaugą ir ispanai buvo išvesti lauk. „Tačiau mačiau aligatorius, – pareiškia A. Cao de Benós. – Tai buvo geriausia kelionės dalis.“
Dėl viešų pasisakymų jis nukentėjo ne pirmą kartą. Kartą stovint Korėjos demilitarizuotoje zonoje ispanų žurnalistas prieš kamerą paklausė, ką jis mano apie netoliese dislokuotus JAV karius. Jis atsakė, kad „labai pyksta“ dėl „JAV okupacijos“ ir kad prireikus „paimtų ginklą ir juos išvarytų“. Nufilmuota medžiaga Ispanijoje sukėlė skandalą, o jo namus apieškojo policija, kuri konfiskavo du guminėmis kulkomis šaudančius ginklus, be to, atėmė pasą. Jis prisipažino kaltas už neteisėtą ginklų laikymą. Byla vis dar nagrinėjama apeliaciniame teisme, o jis tuo tarpu negali keliauti.
JAV daugelis mano, kad į „Sony“ įsilaužė Šiaurės Korėja, tačiau nenuginčijamų įrodymų nėra. A. Cao de Benós tvirtina, kad tokie kaltinimai absurdiški. Šalyje yra puikių programišių – laužtis į kino studiją būtų tik jų gebėjimų švaistymas.
Pchenjane A. Cao de Benós nesilankė jau trejus metus. Jis tvirtina, kad miesto pasiilgsta. Jis vis dar nori ten gyventi ir mano, kad vienintelis dalykas, kurio jam trūktų – tai įvairovė. Jis pasiilgtų siaubo filmų. „Šiaurės Korėjoje gerų siaubo filmų neturime, nes tam reikia specialiųjų efektų ir visos pramonės, – teigia jis. – Bet mielai atsisakyčiau galimybės kas du mėnesius pamatyti siaubo filmą, jei tik galėčiau gyventi tokioje šalyje, kur galima bet kur palikti piniginę, ir niekas jos nevogs, ir kur galima nemokėti būsto paskolų. Dabar vos suduriu galą su galu. Jei šio mėnesio gale neturėsiu pinigų, bankas išmes mane lauk. Liksiu benamis. Tad ko labiau norėtumėt – pamatyti siaubo filmą ar visam gyvenimui garantuotai turėti namą?“
A. Cao de Benós – idealistas. Veidmainiai jį erzina. „Dėl to dirbu Šiaurės Korėjai, – tikina jis. – Aš pažįstu prezidentą, viceprezidentą ir daugumą ministrų bei lyderių. Žinau, kaip jie gyvena. Žinau, kaip jie elgiasi. Jie rodo pavyzdį, kaip būti sąžiningiems ir nuolankiems. Jei sužinočiau, kad vienas iš jų priėmė kyšį arba sakė viena, o darė kita, daugiau mūsų vyriausybei niekada nedirbčiau. Pasakiau mūsų prezidentui: „Jei tik laikysimės savo ideologijos ir standartų, Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai aš tarnausiu amžinai.“ Jei šalis pasikeistų, kaip pasikeitė Kinija, arba imtų priiminėti kyšius, aš atsisveikinčiau.“ (Šiaurės Korėjos pasiuntiniai JT ir šalies ambasada Pekine į prašymus pakomentuoti A. Cao de Benós ryšius su vyriausybe neatsakė. Pietų Korėjos Suvienijimo ministerija, kuri atsakinga už abiejų šalių reikalus, komentuoti taip pat atsisakė).
Vyrą itin įžeidžia Kinija. Komunistinė valstybė, kuri dabar turi beveik laisvą rinką ir kurioje labai paplitusi korupcija, jam atrodo kaip įspėjimas, kas nutiks, jei Šiaurės Korėja atvers sienas. A. Cao de Benós mano, kad Kinija daug blogesnė už JAV. JAV bent neslepia savo tikrojo veido.
Jis dar nebaigė. Ši mintis jam labai svarbi. „Parašyčiau laišką, – tikina jis, – ir iškart atsisakyčiau savo posto – tą pačią akimirką, kai imtume leisti privatų nekilnojamąjį turtą, privačią žemę arba privatų švietimą.“
Pastarieji mėnesiai A. Cao de Benós atsidavimą tik sutvirtino. Bandžiau paskambinti jam ir paklausti apie pandemiją ir Kim Jong Uno sveikatą. Jis atsakė negreitai ir atsiprašė, tikindamas, kad „buvo labai užsiėmęs, nes reikėjo duoti daugybę interviu“. Jis pasisiūlė atsakyti į klausimus el. paštu.
Nors didžioji Vakarų pasaulio dalis, taip pat ir Ispanija, buvo nusiaubta Covid‑19 pandemijos, jis tikina, kad į Šiaurės Korėją koronavirusas nepateko. Pasak jo, sausio 15 d. Pchenjanas paprašė jo „padėti gauti medicininių reikmenų viruso prevencijai“. Sausio 22 d. Šiaurės Korėja uždarė sienas ir įvedė 30 dienų karantiną atvykstantiems į miestą. A. Cao de Benós teigia, kad vyriausybė masiškai gamino kaukes ir dezinfekavimo priemones, pasinaudojo kariuomene „vykdyti dezinfekavimo pareigas ir griežtai kontroliuoti sienas“, paprašė draugiškų šalių ir nevyriausybinių organizacijų suteikti diagnozavimo reikmenų ir asmeninės apsaugos priemonių bei izoliavo 20 000 žmonių.
„Šalyje nebuvo nė vieno užsikrėtusiojo ar mirusiojo nuo Covid‑19“, – teigia jis. Nors jo žodžius patvirtino ir Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Pchenjane, tai atrodo neįtikėtina. Šiaurės Korėja turi sieną su Kinija, be to, ji – didžiausia jos prekybos partnerė.
O namuose Ispanijoje, A. Cao de Benós nuomone, elgtasi visiškai kitaip, nes joje pirmenybė teikiama judėjimo laisvei ir verslų veiklai, todėl karantiną įvesti sunku. „Čia buvo visiška katastrofa“, – teigia jis. Balandžio pabaigoje nuo ligos kasdien vis dar mirdavo daugiau kaip po 300 žmonių, trūko tinkamų apsaugos priemonių ir kai kurių būtiniausių maisto produktų. A. Cao de Benós tvirtina, kad kai vasario viduryje apsilankė viešojoje ligoninėje, tinkamą kaukę turėjo tik jis. „Iš to, kad saugumo priemones vykdantys politikai, gydytojai, kariuomenės generolai ir policininkai patys užsikrėtė, matyti, kad jie nesugeba apsaugoti visuomenės“, – tikina jis.
O į klausimą apie Kim Jong Uno sveikatą jis atsakė taip: „Oficialių komentarų nėra“. Tačiau „galiu pasakyti, kad gandai neteisingi.“ Jis pabrėžė, kad gandus paskleidė laikraštis „Daily NK“, kuriame pacituotas neįvardytas informantas – dėl šio laikraščio jis yra skundęsis ir anksčiau. Norėdamas įrodyti, kad tai netiesa, jis parodė man nuotrauką, kuria pasidalino su 60 000 savo pasekėjų „Twitter“ tinkle. Joje matomas besišypsantis ir ne prasčiau negu visada atrodantis Kim Jong Unas šalia kelių naikintuvų – teigiama, kad nuotrauka padaryta vieną dieną prieš neva pašlijant vadovo sveikatai. „Įdomu pamatyti, kad mūsų maršalas Kim Jong Unas visiškai sveikas stebi oro pajėgų pratybas dieną prieš vykdant vadinamąją „širdies operaciją“, – parašė A. Cao de Benós.
Lankydamasis pamiršau paklausti, ar jiedu su Kim Jong Unu kada nors buvo susitikę. „Aš turėjau galimybę paspausti jam ranką ir keliuose skirtinguose renginiuose būti netoli jo, – dabar atsako jis ir priduria, kad per tarpininkus buvo apsikeitęs su vadovu keliais laiškais. – Tačiau, deja, nepalaikau su juo tokių artimų santykių, kokius teigia palaikantis prezidentas D. Trumpas.“
