Prikėlė naujam gyvenimui
Su Ovidijumi kalbamės lauke, jaukioje teraoje, jis pilsto arbatą, o šalia – ir tvenkinys, kuriame garsiai kvarksi varlės.
„Aš visą laiką turėjau 150 avilių, bet žinojau, kad kai ateisime į Europą, reikia turėti mažiausiai 300, kad galėtum pragyventi“, – iškart apie bites pradeda jis, nors šiandien slėnyje yra įsikūręs ir kempingas.
Šioje teritorijoje, kaip teigia, anksčiau buvęs tikrų tikriausias Kliučiko dvaras, nuo rusiško žodžio Kliuč – raktas, o vėliau, jį apleidus, teritorija virtusi didžiausiu šiukšlynu.
Tiesa, kadaise buvęs šiukšlynas šiandien tokio toli gražu čia nebeprimena. Čia – ir sodyba, ir tvenkinys, namukai turistams, gražiai sutvarkyta aplinka.
„Tvarkydamasis čia radau traktoriaus radiatorių, būdavo „Stalinas“, vadinamas didelis buldozeris, o radiatorius buvo varinis, svėrė daugiau nei 200 kg, tai aš jį pardaviau, o man atsipirko visas šiukšlyno tvarkymas“, – juokiasi Ovidijus prisimindamas atliekose rastą lobį.
Nuo vietos, kurioje esame, kalba greitai pasisuka ir apie čia žydinčius augalus, kurių nektaras itin svarbus bitėms.
„Čia yra išlikusių labai daug akacijų, dvaras buvo jomis apsodintas, o kada jos sužydi, viskas labai kvepia medumi. Aš čia jau anksčiau atvažiuodavau pasižiūrėti, ar bitės iš čia neša medų“, – sako jis. Kai lankomės, akacijos dar nežydi, tačiau tai tik savaitės ar dviejų klausimas, įspėja Ovidijus.
Jis užsimena iš pradžių šioje teritorijoje norėjęs statyti bityną, bet nusprendęs, kad vieta tam per graži, todėl labiau tiksianti turizmui.
„Pagalvojau, kad padarysiu kaimo turizmo sodybėlę ir pastačiau pirmą pastatą. Tada atvažiavo toks vokietis, turizmo departamento vadovas, ir mane pakonsultavo.
Jis pasiūlė man daryti kempingą, nes čia 100 proc. kempingo vieta. Aš netikėjau, kad taip gali būti, todėl pirma pasidariau kelis dušus ir tualetus kempingui ir, pasirodo, kempingas man labiau pasiteisino nei kaimo turizmas ar netgi bitininkystė. Po to kempingas išaugo, dabar statau namukus“, – į naujausius vyro rankomis dygstančius statinius ranka rodo jis, tačiau apgailestauja, kad štai pernai klientų turėjo jau nuo balandžio 15-osios, o dabar – tuščia.
Vieta, kurioje niekada nelyja
Kol geriame arbatą, Ovidijus pasakoja, kad jo verslas yra įtrauktas ir į specialius kelionėms po Europą skirtus vokiškus leidinius, o pati idėja aprašyta užsienio spaudoje, todėl neslepia, kad apie pusę atvykstančių svečių – vokiečiai, o likę suvažiuoja jau iš viso pasaulio.
Daugelį metų užsiimantis bitininkyste jis užsimena, kad bitės ir medus šiandien – nebe pagrindinis jo verslas, o jis dabar prižiūrintis apie 50-60 avilių iš kurių medaus įprastai užtenka tik atvykstantiems pasisvečiuoti pasiūlyti.
Tiesa, bet kad vieta čia esanti ypatinga, ginčytis negalima.
„Pas mus pavasaris visada ateina 2 savaitėmis anksčiau. Ką tik buvo minusas naktį, o dieną gali būti 20 laipsnių šilumos, kadangi mes esame šiauriniame Nemuno šlaite, turime pietinę saulę, todėl ir vasarą pas mus visą laiką 5-10 laipsnių šilčiau.
Pavyzdžiui, pernai turėjome tik du lietučius per visą vasarą. Galiu net pavardinti tiksliai – birželio 26 dieną, kitas – rugpjūčio 12 dieną, o dar kitas lietus buvo tik lapkričio mėnesį“, – giriasi Ovidijus ir juokiasi, kad turistams čia gerai, nes jie visada žino, jog „Medaus slėnyje“ niekada nelyja.
Tiesa, kai lankėmės, gegužės viduriui nebūdingas oras taip pat iškrėtė pokštą, žemę nuklojo sniegas.
„Būna, kad kitoje Nemuno pusėje lyja, o pas mus – ne. Kodėl taip yra? Sakoma, kad čia viskas dėl Nemuno, jis sustabdo lietų“, – aiškina vyras.
Tiesa, turistai čia atvykę gali ne tik pernakvoti, tačiau išgirsti pasakojimų apie medų, jo rūšis, bitininkystės darbą.
„Pamokiname, kaip išsirinkti gerą medų, bet bičių avilių mes čia negalime laikyti dėl to, kad čia yra turizmas, yra daug vaikų, alergiškų žmonių“, – priduria jis ir sako, kad vienas jo bitynas yra kiek tolėliau už sodybos, o kiti – dar kitur, kad medus būtų kuo įvairesnis, priklausomai nuo augalijos aplink.
Patarė, kaip išsirinkti gerą medų
Vyro paklausiame ir kaip reikėtų išsirinkti gerą medų. Jis tikina, kad geriausias tas, kuris yra tirštas.
„Pas mane per metus būna apie 10-15 medaus rūšių.
Sakyčiau, pats geriausias – pavasario medus, bet dalykas, kad žmogui reikia visokio medaus po truputį, nes jeigu vieno prisipirksite, valgysite, valgysite, jus gali net pradėti berti.
Reiškia, bus per daug vienos rūšies vaistažolių rinkinio. Medus yra vaistas. Jis yra dešimt kartų geriau nei cukrus“, – sako jis ir duodamas ragauti klevų medų jį kabina su šaukšteliu ir apvertęs šaukštą rodo, kad geras medus turi būti tirštas.
„Tai reiškia, kad jis subrandintas“ – pamoko vyras.
Ovidijus sako, kad vien šį sezoną jį bitės sugėlė jau 20 kartų, bet vienu kartu yra turėjęs ir apie 500 įkandimų.
„Kažkas jas suerzino, ėjau prie bitidės, visada einu be aprangos, bet aš iki jos nepriėjau ir per kokį 150 metrų iki jos mane užpuolė, sugėlė.
Kažkas buvo jas suerzinę, nežinau, kodėl taip įvyko. Man tada nuo nuodų net svaigo galva“, – atsimena jis ir pasakoja, kad bitės tarpusavyje taip pat susišneka, todėl sakoma, kad jos ne stimpa, o miršta.
