Bet apie viską nuo pradžių. 2014–2020 metų periodui iš Europos Sąjungos (ES) turizmo vystymui Lietuvoje buvo skirtos 3 programos: Prioritetinių turizmo plėtros regionų e-rinkodara, Nacionalinių turizmo maršrutų, trasų ir produktų rinkodara bei turizmo ženklinimo infrastruktūros plėtra ir Savivaldybes jungiančių turizmo trasų ir turizmo maršrutų informacinės infrastruktūros plėtra. Iš viso šiems projektams buvo skirta beveik 26 milijonų eurų.
Dar daugybė lėšų į turizmą atėjo iš kitų ES projektų – tai buvo pinigai dalyvavimui parodose ir pinigai iš programos Bendradarbiavimas per sieną. Tad per šiuos metus į turizmą įmerkta daugiau nei 30 milijonai eurų. Įgyvendinamų projektų veikla – stebėtinai panaši į tai, kokias pagalbos priemones siūlo turizmui Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Tačiau įmerkus į turizmą beveik 30 milijonų eurų matome, kad patirtas visiškas fiasko – Lietuva pagal atvykstančiųjų turistų skaičių ir toliau atsilieka tarp Baltijos sesių, tai pripažįsta ir VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, kuri atsakinga už turistų srautų didinimą Lietuvoje. Kokios šio fiasko priežastys? Aš išskirčiau kelias.
Neteisingi rodikliai
Vieną kartą teko būti ES lėšomis finansuojamų projektų, skirtų turizmui, pristatyme. Pasisakymai buvo maždaug tokie: „Mes išleidome 0,5 milijoną eurų ir parengėme 11 online pamokų!“; „Mes planuojame išleisti 1 milijoną eurų ir šiuo metu pagaminome suvenyrą su pušies šakele!“
Ilgai nesupratau, kas čia negerai, ir tik pasibaigus renginiui atėjo suvokimas: nors projektai skirti pritraukti turistams, tačiau čia turistų nematyti. Kiekvienas projektas turi privalomus pasiekti rodiklius, tačiau tai, apie ką pasakojo, tikrai nėra turistų srautų padidėjimas. Dažniausia tai yra svetainės sukūrimas, ženklų pastatymas, ar rinkodaros priemonių įgyvendinimas, žodžiu, kas tik norite, bet ne turistų srautų padidėjimas. Atleiskite, bet ar neturėtų būti šiuose projektuose pagrindinis rodiklis turistų srauto padidėjimas X kartų ar Y procentų?
Projektai, kuriuos įgyvendina neaišku kas
Taip, čia viena didžiausių paslapčių: kas ir kaip gauna lėšų vienam ar kitam projektui? Tarkime, kuo su gamta susiję Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, kuri gavo projektui „Gamta-mūsų šaknys“ gavo 289991,64 eurų?
Projekto tikslas – animacija, vaizdo filmais, mobiliosiomis aplikacijomis ir panašiomis priemonėmis pristatyti 160 gamtos ir kultūros paminklų. Viskas gražu, tačiau ar šios įstaigos darbuotojai sugebėtų atskirti pušį nuo eglės? Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, kur akivaizdu, kad finansavimas skiriamas ne tiems, kas iš tiesų užsiima ta veikla, bet kas geriau prieina prie skirstytojų.
Beje, problema yra ir tai, kad kai kurių finansuotų projektų priemonės, nors ir skirtos visam turizmo sektoriui, tačiau pasiekia tik išrinktuosius. Štai VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ administruoja projektą „Smulkiojo ir vidutinio turizmo verslo dalyvavimo tarptautinėse turizmo parodose organizavimas“. Jo dėka teoriškai smulkusis ir vidutinis Lietuvos išvykstamojo turizmo verslas turi galimybę sudalyvauti 4 turizmo parodose, tačiau...
Nors Lietuvoje registruota yra apie 500 turizmo įmonių, pakvietimus dalyvauti pagal šį projektą, kaip ir į kitus renginius, kuriuos organizuoja VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“, gauna tik tos įmonės, kurios priklauso asociacijoms. Keistas sprendimas, ar ne?
Lietuvoje šiuo metu yra registruotos dvi su turizmo verslu susijusios asociacijos. Vienoje iš jų – Lietuvos turizmo asociacijoje – tėra 36 nariai, o Nacionalinėje turizmo verslo asociacijoje – 24 nariai. Taigi, pakvietimus gauna tik 1/10 turizmo verslo!
Mano nuomone, finansavimą projektams turėtų gauti tik teikėjai, kurie gali įrodyti kompetenciją projekto teikimo srityje ir, jei numatyta, kad projekto naudos gavėjai – kiti turizmo paslaugų tiekimo subjektai, naudą turi gauti ne draugai ar giminės, o visi turizmo paslaugų tiekėjai.
Projektų pasikartojimas
Apie 10 milijonų eurų skirta Prioritetinių regionų e. rinkodarai. Pagal šią priemonę finansuoti bene 46 projektai, tačiau finansuotos veiklos visiškai identiškos su dabar planuojama parama turizmui – svetainių parengimas, virtualios realybės ir išplėstinės realybės technologijos ir panašios veiklos. Tad kokie gi pasiekti rezultatai?
Pirma stebina tai, kad šios lėšos išbarstomos per daugybę projektų, kurių veiklos ir įtraukiami objektai dubliuojasi, o pabaigtų projektų ir jų rezultatų beveik neįmanoma rasti. Niekaip nesuprantu, kodėl negali būti vienas portalas, kuriame talpinami visi Lietuvos turizmo objektai? Juk už 10 milijonų eurų būtų galima padaryti tokį portalą apie Lietuvos turizmą ir taip jį išreklamuoti, kad apie jį kalbėtų visas turizmo pasaulis!
Žinoma, galima sakyti, kad toks portalas, kuriame turėtų būti sukelti visi Lietuvos turistiniai objektai jau yra: tai Lithuania.travel, kuris irgi ruoštas iš ES paramos. Beje, yra dar vienas portalas, kuriame valstybinė įmonė sukėlusi visus lankytinus objektus – šis puslapis vadinasi Geoportal.lt. Tačiau, jeigu paklausi kokio lietuvio, kurį portalą naudoja lankytinų objektų paieškai Lietuvoje, jis nežinos nė vieno valstybinio portalo, kurio parengimui išleistos tokios milžiniškos lėšos, tačiau puikiai žinos privačias iniciatyvas, kaip Pamatyklietuvoje.lt ar Welovelithuania.com.
Todėl vėl kyla elementarus klausimas, kodėl buvo skirti milijonai, jeigu tuos pačius projektus privatus verslas padaro bene 50 kartų pigiau? Šios problemos sprendimui turiu tik vieną pasiūlymą: jeigu valstybė nesugeba pasiekti rezultatų šioje srityje, būkite geri, atiduokite šią veiklą privačiam verslui, o tokią įstaigą kaip VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ išvis uždarykite.
Išpūstos sąmatos
Mane visada šokiruoja visų valstybinių turizmo projektų sąmatos ir pasiekti rezultatai. Tačiau pabandęs ieškoti atsakymų, visada išgirstu viena: „Tu nieko neišmanai, tu turizme esi visiškas nulis.“
Visgi verta atkreipti dėmesį, ką tas „visiškas nulis“ yra nuveikęs:
2008 metai – pirmasis industrinio turizmo projektas, pasakojantis apie Kauno transporto istoriją „Rieda rieda rateliukai“. Projekto vertė – apie 100 eurų. Po dešimt metų apie industrinį turizmą pradėjo kalbėti ir Lietuvos turizmo valdininkai. Tai buvo 2018 metais.
2008–2010 metai – pirmasis ekologinio ir tvaraus turizmo projektas „Kitoks turizmas“, kurio tikslas buvo supažindinti su Lietuvos gamtos stebuklais ir padėti juos išsaugoti. Projekto vertė – 300 eurų. Lietuvos turizmo valdininkai apie ekologinį ir tvarųjį turizmą pradėjo kalbėti tik 2017 metais.
2016 metai – nišinio (gamtinio, tamsiojo, industrinio) turizmo pristatymas turizmo parodoje „Adventur“. Projekto vertė ~ 500 eurų. 2018 metais Lietuvos turizmo valdininkai bando nukopijuoti projektą ir patiria visišką fiasko.
2017 metai – projektas apie Lietuvos tautines mažumas #šaliamūsų, projekto metu pristatomos turistinės galimybės apie 7 Lietuvos tautines mažumas. Projekto vertė ~ 1500 eurų. Tuo tarpu Lietuvos turizmo valdininkai vien tik turistinių projektų apie žydų pristatymui jau išleido netoli pusės milijono.
Taip, sakau sąžiningai – mane visada šokiruoja valstybiniai projektai bei jų neefektyvumas. Paprastai traktuojama, kad privačiame sektoriuje marketingui skiriama iki 1,5 proc. lėšų nuo pajamų. Jeigu vertintume, kad per tuos metus turizmo marketingui išleista 30 milijonai eurų, tai net ir vertinant maksimalų procentą nuo apyvartos, šie projektai turėjo sugeneruoti Lietuvoje 2 milijardus eurų turizmo pajamų. Ar taip įvyko? Akivaizdu, kad ne.
Tad šį straipsnį turiu pabaigti pakankamai pesimistine gaida – aš visiškai netikiu pasiūlytu Lietuvos turizmo gelbėjimo planu ir tai rodo gana liūdna jau įvykusių projektų sėkmė – įmerkta netoli 30 milijonai eurų ir rezultatas, deja, tikrai nedžiugina.
Beje, Europos Komisija pristatė turizmo verslo gelbėjimo planą, kuriame akcentuojama parama ne stambiam turizmo versli, o smulkiajam ir vidutiniam turizmo verslui. Belieka tikėtis, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsiklausys į Europos Komisijos pasiūlymus.
