Anot V. Kasiulevičiaus, straipsnyje „Monitoring the propagation of COVID-19-pandemic first waves“ palygintos šalys yra keturiose skirtingose grupėse.
„Priešinguose poliuose A grupė, kur pirmoji pandemijos banga buvo anksti sulaikyta ir D grupės šalys, kur pirmoji pandemijos banga plačiai išplito.
A grupę daugiausia sudaro Azijos šalys, kuriose buvo pritaikytos greitos ir efektyvios priemonės. D grupę sudaro kai kurios Vakarų Europos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kur buvo vėlai priimami sprendimai ir painiojama politinė komunikacija (pandemijos rimtumas, apsauginės kaukės, bandos imunitetas ir kt.) lėmė didesnį infekcijos paplitimą ir didesnius mirštamumo rodiklius. Visos kitos šalys priskirtos B ir C kategorijai.
William Knafo teigia, kad infekcijos sukeltas mirštamumas yra panašus (0,5 procento), tačiau skiriasi infekcijos paplitimas. Ir tas infekcijos paplitimas svyruoja nuo 0,005 procentų Taivane iki 14,8 procentų Belgijoje.
Tikėtina, kad tuomet Lietuva patektų į B grupę, kažkur šalia Graikijos ir Čekijos, kur infekcijos paplitimas, anot Knafo, svyruoja nuo 0.29 – 0,51 proc., tuomet realus persirgusių infekciją skaičius Lietuvoje turėtų svyruoti tarp 8 ir 14 tūkstančių, kurių didžioji dalis (virš 80 procentų) būtų asimptominiai atvejai.
Autorius taip pat vertino šalių strategijas, pandemijos stadijas ir įtaką naujiems atvejams bei mirtims. Pvz. Kinijoje „lockdown“ strategija suveikė po 10 dienų, kai sumažėjo naujų atvejų augimas, mirčių skaičiaus stabilizacijai prreikė dar 10 dienų.“
Visą profesoriaus aptartą straipsnį rasti galite čia.