Izoliacija mums visiems reiškė labai daug, daugiau, negu mes bet kada drįsome įsivaizduoti. Man ji tiek sujaukė planus, kad net mano skiltis Delfi Plius vėluoja, bet dabar atėjo laikas, kai ir toliau galime kalbėtis apie tai, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Tačiau iš esmės izoliacija, karantinas, virusas, kaukių balius – kaip bepavadinsi, buvo didžiulis sukrėtimas, nuo kurio, kaip ir nuo visų gerų krizių, būna labai negailestingos ir kartu dosnios pasekmės.
Galbūt esate girdėję tokią taisyklę, kurią pirmąsyk išgirdau angliškai. „Niekada neleisk, kad gera krizė nueitų vėjais“. Apie ką čia? Apie tai, kad krizė protingus žmones padaro protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Krizė yra kaip didelė chirurginė operacija: sveikam organizmui ji padeda atsikratyti (žaibiškai atsikratyti) trukdančių veiksnių, o silpną ir ligotą gali ir pribaigti.
Čia panašiai, kaip didelis gaisras, žinoma, daug ką sunaikina, bet geroji pusė yra ta, kad šiukšlių nebelieka, nebėra senų baldų, kuriuos norėjai išmesti, nebelieka visų tų dalykų, kuriais neprisiruošėte atsikratyti. Taip, reikės pastangų ir pinigų, kad pastatytum naują namą, bet prie visų tų likusių iš praeities nesąmonių derintis nebereikia. Apie jas jau nebereikia galvoti. Ar žinote, pavyzdžiui, kodėl pigių skrydžių oro linijos pasidarė taip gerai veikiančius tinklalapius, o senosios, didžiosios, milijardinės – taip baisiai kankinosi? Todėl, kad senosioms kompanijoms interneto funkcionalumą reikėjo pastatyti ant tebesančių senų sistemų, skirtų bilietų pardavimui, griaučių, ir jiems visa praeitis trukdė. Naujosios oro linijos neturėjo apie senienas galvoti apskritai.
Čia viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje, atėjusioje iš technologiškai atsilikusios ir apgailėtinos Sovietų Sąjungos, tokia gera interneto infrastruktūra, geresnė, nei kokioje Britanijoje ar Italijoje, kurios prieš tris dešimtmečius buvo šviesmečiais aplenkusios mus? Nes mes viską statėme iš naujo, o Vakarų Europa turėjo rūpintis, kaip nepamiršti senos didžiulės infrastruktūros ir ją įkinkyti, senutę ir bezdančią, į šių dienų technologijas. Nieko gero jiems nesigavo. Dažniausiai statyti lygioje vietoje yra geriau, greičiau, pigiau ir gražiau, negu renovuoti senienas.
Krizė – o koronavirusas sukėlė Lietuvoje ir pasaulyje tikrų tikriausią, nesuvaidintą, krizę, tai ne perkeltinė prasmė ir ne joks ne persūdynas – padės išsivalyti nuo daugelio šiukšlių, kurių mums seniai jau nebereikia, ir kurias seniai metas šluoti lauk. Tai senieji darbo metodai, tai idiotiškos ir iš sovietmečio likusios popierinių dokumentų tampymo ir fizinių susirinkimų nuobodybės apraiškos.
Susirinkimai, pavyzdžiui, buvo senos kultūros dalis, kurių seniai nebereikia, jie atgyvenę, tačiau juos rengdavo ne todėl, kad jų reikėjo, o todėl, kad visi taip įpratę, nes kaipgi be susirinkimų, nuo seno susirinkimus organizuodavom. Reikėjo karantino ir Zoom’o, kad tų prakeiktų susirinkimų nebeliktų ir kad visi įsitikintų, kad ne, jų visai nereikėjo.
Dar geresnis pavyzdys yra popierinės sąskaitos-faktūros, kurių vis dar reikalaudavo senos buhalterės, menančios Leonido Brežnevo ir Petro Griškevičiaus laikus – jų nereikėjo pagal jokius VMI reikalavimus, nebuvo jokio spaudimo jas tebeturėti, tačiau buvo senos tarkos, kurios buvo prie jų, supranti, „pripratusios“. Ir niekas joms nedrįso pasakyti, kad nuo blogų įpročių reikia atprasti, kad jos turi mesti šią madą – kol neatėjo karantinas ir nauja tvarka buvo įvesta automatiškai.
Kas pasikeitė man – ir kitiems? Pirmiausia, jei pakalbėsite su žmonėmis, kurie gerai išgyveno karantiną, ir kurie turi iš tų dviejų mėnesių geresnius rezultatus, negu anksčiau, tai jiems padidėjo darbo krūviai, nors jie teoriškai turėjo sumažėti.
Žmonės lyg ir turėjo gauti daugiau laiko visokiems seniai paliktiems dalykams, knygoms, serialams, svajonėms ir žurnalams, kuriuos nusipirko labai seniai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Atvirkščiai, išsilaisvinusį nuo beprasmių kelionių, nuo trinimosi po parduotuves, nuo valkiojimosi po miestą laiką užpildė nauji produktyvūs darbai, iki kurių anksčiau neprieidavo rankos. Aš, pavyzdžiui, užkūriau naują verslo liniją – dabar mano knygos ir žurnalai siunčiami paštu tiesiogiai žmonėms į jų paštomatus ir namų adresus. Ar negalėjau to padaryti anksčiau? Žinoma, galėjau. Kas trukdė anksčiau? Nereikalingi, bet įprastiniai rutininiai darbai, kuriais kažkodėl turėjau užsiiminėti. Dabar tuos nereikalingus, nebūtinus, mažai prasmingus ir nieko gero nenešančius darbus užmušė virusas ir karantinas. Už tai galima virusui padėkoti. Aš tai ir darau: dėkoju virusui. Nes kitaip niekaip nebūčiau gavęs tų galimybių, dėl savo silpnumo ir koncentracijos stygiaus, kurias man šiandien suteikė ši baisi ir klastinga liga.
Tai mus moko labai svarbaus dalyko: gyvenime didelius dalykus pasiekia tas, kas sugeba savo laiką ir veiklą planuoti pagal savo tikslus ir didžiuosius sumanymus, o nesivelka paskui įpročius ir papročius. Nes kas yra paprotys? Paprotys yra neprotinga, neracionali veikla, kuri vykdoma tik dėl to, kad prie jos žmonės yra įpratę. Įpročius ir papročius valdantys atsiduria priekyje, nes įpročiai ir papročiai yra mūsų gyvenimo parazitai.
Dar vienas netikėtas teigiamas efektas iš viruso buvo toks, kad mes visi aiškiai pamatėme, kad prezidento mums nereikia, nes jis nieko neveikia, ir nuo to niekas nesikeičia. Prezidentūra net mums pateikinėjo tuščią prezidento darbotvarkę, jei dar kas abejotų, kad prezidentas nieko neveikia ir tik užima rūmus. Iš esmės, mes pamatėme, kad prezidentūra ir prezidento institucija yra tik mūsų įprotis ir paprotys, toks pat prasmingas, kaip kvaila mada džiaugsmingoms progoms dovanoti nelyginį žiedų skaičių, o gedulingoms – lyginį. Žinokite, jei gimtadieniui padovanoji 18 rožių, nuo to absoliučiai niekas nepasikeičia ir jubiliatas to net nepastebi. Lygiai taip pat niekas gyvenime nepasikeis, jeigu nuvažiuosite ir sutvarkysite bobutės kapą ne per Vėlines, o savaitę iki jų, kai keliai bus tušti (niekas į kapus nevažiuos, nes juk Vėlinės po savaitės). Bobutei nesvarbu (tikrai). Kapas vis tiek bus tvarkingas. Jūs būsite sutaupę laiko. Kokia prasmė to nedaryti ir, kaip avims, važiuoti su visais?
Dėl viruso taip pat žmonės pamatė, kad yra labai prasminga visur važiuoti ir į parduotuves eiti tada, kai ten žmonių kuo mažiau. Visi tai galėjo susitvarkyti ir anksčiau (darbe galima susitarti dėl pertraukos ir lankstaus darbo laiko, o jei jūs dirbate tokiame darbe, kur negalima, tai meskite tą darbą kuo greičiau), bet iki viruso neprisiruošė.
Ir, pagaliau, žmonės suprato, kad visiškai nereikia dažnai važinėti pas įkyrius vyresnio amžiaus gimines, jei jums to nesinori. Giminės, pasirodo, visiškai gerai susitvarko ir be jūsų, o jums yra lengviau be jų.
Kitoje paskaitoje daugiau kalbėsimės apie tai, kaip sustabdyti įprotį skirti dėmesį kvailiams ir jų transliuojamai informacijai.
