Po tokios teismo nutarties Žemutinėje Saksonijoje, kelios kitos Vokietijos federalinės žemės paskelbė taip pat nebeversiančios piliečių, grįžtančių iš užsienio, dvi savaites izoliuotis. Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis su tuo sutinka, bet tik iš dalies: amerikiečiai, rusai ir kitų ne Europos Sąjungos šalių piliečiai vis tiek privalės išbūti atitinkamą laiką izoliacijoje, sakė jis.
Tokią, atrodytų, puikią žinią keliautojams ir sunkumus išgyvenančioms oro linijoms apkartino Jungtinės Karalystės bei Ispanijos šią savaitę nuskambėję pareiškimai, esą nuo šiol jos reikalaus iš atvykstančių keleivių laikytis dviejų savaičių karantino. Premjero Boriso Johnsono staigus persigalvojimas – iki šiol Jungtinė Karalystė tokio reikalavimo nepaisė, - iškėlė akivaizdžių klausimų apie šalį su didžiausiu aukų nuo koronaviruso skaičiumi Europoje, esą arklidės durys uždaromos, kai žirgas jau išbėgo.
B. Johnsono diskusijos su kaimynine Prancūzija ir Airija dėl jų piliečių atleidimo nuo karantino privertė giliau susimąstyti dėl tokio karantino politikos švelninimo prasmės. Prancūzijos ir Airijos taikomos nuolaidos būtų veikiau politiniai nei moksliniai sprendimai. Michaelas O’Leary‘is, pigių skrydžių oro linijų „Ryanair Holdings Plc.“ vadovas, Jungtinės Karalystės poziciją pavadino „absurdu“. Pasigilinus į gluminančių ir dažnai prieštaringų nacionalinių sprendimų kratinį, galima suprasti tokį susierzinimą.
Kaip ir jo kolegos, M. O‘Leary‘is siekia kuo greičiau pakelti savo lėktuvus į dangų ir gerai supranta, kad sprendimas, esą šalyje apsilankę turistai bei verslininkai turės ilgą laiką izoliuotis, kad ir komfortabiliame „Airbnb“ pasiūlytame būste, prilygtų mirties nuosprendžiui jo pramonei.
Jeigu nebus nuspręsta kitaip, britui, atvykusiam atostogauti į Ispaniją, tektų izoliuotis du kartus – iš pradžių Ispanijoje, o tada ir sugrįžus namo, tai reikštų, kad jis praleistų mėnesį izoliacijoje. Na juk ne apie tokias atostogas svajoja dauguma žmonių. Tarptautinė oro transporto asociacija (IATA) šią savaitę perspėjo, kad tarptautinės kelionės „negali būti atnaujintos tokiomis sąlygomis“.
Nacionalinės vyriausybės ėmė jungtis su šalimis, kurios, jų supratimu, yra saugios, tačiau valstybės su daug agresyvesniais viruso protrūkiais gali likti užribyje ir jų piliečiams, panašu, nelieka jokio kito varianto kaip tik atostogos namie.
Tai, kas vyksta, veikiau primena ne grožio, o bjaurumo konkursą. Šalims neturint aiškaus sinchronizuoto tarptautinio požiūrio, atostogautojai ir kelionių bendrovės atsimuša į painų vykdomų politikų durstinį kaip į sieną ir yra priversti vienaip ar kitaip laviruoti.
Negalima pamiršti, kad COVID-19 galėjo plisti taip greitai tik dėl to, kad infekuoti keliautojai atsivežė virusą su savimi lėktuvais ir laivais. Tokių šalių kaip Honkongas ir Naujoji Zelandija sėkmingos pastangos likviduoti virusą gali nueiti vėjais, jeigu infekuoti turistai pasėtų naujų užkratų. Kai kurios vyriausybės gali nuspręsti, kad išsaugoti žmonių gyvybes yra daug svarbiau nei garantuoti turistams dvi savaites saulutėje, kad ir kokie būtų tokio sprendimo padariniai kelionių pramonei. Žinoma, ne oro linijoms spręsti, kaip ir kada atnaujinti skrydžius.
Vis dėlto, palaipsniui švelninant karantino apribojimus, atvykusiųjų iš užsienio karantinavimas ima atrodyti ginčytinas. Nors žmonės po savo gimtąją šalį gali judėti laisviau, kirtę sieną, kad ir kelioms minutėms, jie rizikuoja būti priversti saviizoliuotis. Bet nereikia pamiršti, kad šalių viduje regioniniai užkrečiamumo rodikliai dažnai labai skiriasi. Kai kurios šalių dalys yra daug saugesnės nei kitos.
Karantinas yra ypač jautri tema Europos Sąjungoje, nes laisvas judėjimas yra itin branginamas principas. Bendrija ragina šalis nediskriminuoti kitų valstybių, ekonomikoms su panašiomis viruso rizikomis rekomenduoja atsiverti drauge. Tačiau galutinį sprendimą priims nacionalinės vyriausybės –dar vienas ribotos Europos vienybės pavyzdys. Kai kurios valstybės gali susigundyti teikti pirmenybę savo kaimynėms – pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, nusiteikusi palaikyti Prancūziją, - arba populiarioms atostogų kryptims. Turizmas sudaro maždaug 10 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP), tad daug kas pastatyta ant kortos.
Vien tik tikrinant į šalį atvykusių keleivių kūno temperatūrą, nepavyks nustatyti besimptomių viruso atvejų, bet yra ir kitų pasiūlymų, kaip galima būtų išvengti karantino. Vienas iš galimų sprendimų –„kelionių koridoriai“, atidaromi tarp kai kurių valstybių. Baltijos regiono kaimynės – Estija, Latvija ir Lietuva – sudarys vieną tokio pobūdžio koridorių; Vokietija, Austrija, Šveicarija ir kitos centrinės Europos šalys juda kito koridoriaus link, bet sunkiai nuo viruso nukentėjusi Italija vis dar nėra pakviesta. Ir visi ligi vieno nori „draugauti“ su tolimomis viruso nugalėtojomis, tokiomis kaip Naujoji Zelandija ir Australija (jos greičiausiai bursis viena su kita).
Dar viena galimybė keliautojams yra atlikti testą, arba likus kelioms dienoms iki kelionės, kaip kad siūlo Graikija, arba jau atvykus, tokį variantą rekomenduoja Islandija. Bet tai priklauso nuo to, ar pakankamai testų rinkinių turės šalys, taip pat nuo keleivių – ar jie sutiks mokėti. Keliautojai, atvykstantys į Vienos oro uostą, jau išvengia karantino, jeigu atlieka testą, tačiau tepinėlio iš nosiaryklės ar ryklės paėmimas kainuoja 190 eurų (205 JAV dolerius).
Tai daug brangiau nei kai kurie skrydžiai pirmyn ir atgal. Kelionėms lėktuvais atsigavus, tūkstančiams keleivių tektų būriuotis oro uostuose laukiant testo rezultatų, o tokia perspektyva atrodo mažų mažiausiai neracionali.
Jeigu šiais metais norite leistis į užsienio kelionę, bet išvengti karantino, panašu, kad jums reiks gerai apmąstyti pasirenkamą kryptį, turėti tinkamą pasą ir labai atidžiai susipažinti su vyriausybinėmis kelionių rekomendacijomis.
