Dalis, kad reikia remti ir palaikyti teisinga, tačiau yra ir kita dalis, kurios šiandien mūsų politikoje nėra nė kvapo, nors prieškaryje tai padėjo pakelti visą karo nuniokotos Nepriklausomos valstybės ūkį.
Pradėkime nuo žmonių. Kiekvienas doras ūkininkas žinojo taisyklę: neik su banku oboliauti, nes kelnes numaus. Obuolių nebus, skolos liks. Sakote, laikai pasikeitė, dabar mes finansiškai raštingi ir gudrūs. Esmė čia ne finansinis raštingume o paprasta ūkiška logika, kurią dažnai pamiršta pradedanti atgimti ir čia pat po eilinės krizės stipriai apvystanti vidurinioji klasė. Kita taisyklė – pavieniui niekur nenueisi.
Sunkmečiu išlieka tie, kas gyvena iš savo turto, o ne vien tik iš investuotų skolintų pinigų. Taip, be kreditų mes negyvensime ir būtų kvaila jų atsisakyti, tačiau dažnai godumas nugali ir peržengiama saugi riba. Kuo didesnis svertas akcijų ir valiutų rinkose, įvairiomis manipuliacijomis apeinamas privalomas pradinis įnašas perkant „butą ar patalpas nuomai“. Tarsi po Nepriklausomybės nebūtų buvę kelių krizių, kurios aiškiai parodo, kad net labai protingus žmones užvaldo godumas ir vietoj pelno jie ir jų šeimos lieka su skolomis. Kiek tokių bus po šio sunkmečio, nežino niekas.
Iš karto sakau, kad čia kalba ne apie rinkų profesionalus, kurių darbas prekiauti pinigais, lūkesčiais ir pažadais, o eilinius piliečius, kurie mėgina susikurti stabilų būvį iš darbo ar nedidelio verslo. Tuos prakutusius vidutiniokus, kurie galėjo sau leisti automobilį iš salono ir sočią pensiją. Žinoma, jei laiku pirko turtą, kuris neša pinigus. Bėda, kad neprofesionalai į rinką ateina per jos piką, kai profesionalai jau traukiasi ir tam pasitraukimui bei pelnų fiksavimui labai reikalingi naivuolių, kurie pagaliau patikėjo, kad sandėlių ar buto Prekūnkiemyje nuoma jiems po kelių metų leis sočiai gyventi, pinigai. Viltį, kad reikia keletą metų pakentėti ir dalį atlyginimo skirti banko paskolai mokėti, nes šiandien nuoma kredito jau nebepadengia, parduoti lengva. Šie žmonės paprastai ir apmoka burbulą dešimtmečiais po krizės dirbdami bankams.
Prieškaryje ūkininkus taip pat išvaržydavo, jei jie praskolindavo savo ūkius ar „korta paeidavo ne taip“. Tačiau investuota kur kas atsargiau. Gyvenimas buvo kitoks ir atsakomybė kita – prarasti galėjai greitai, uždirbti buvo sunku.
„Investuoju ir investicijas išskaidau taip, kad jas galėčiau vertinti tik kaip verslą. Jei jis auga, labai gerai. Jei ateina sunkūs laikai ir tenka sustoti ar net papildomai investuoti, kad palaikyčiau savo verslą, stabilių pajamų ir santaupų man visada užtenka tam, kad šeima to net nepajustų. Jokių vartojimo ribojimų ar panašių dalykų, nes visada turiu kelis pajamų šaltinius ir kuo mažiau paskolų“, – savo strategiją aiškina vienas verslininkas, kuris nukentėjo dėl to, kad leido sau per karantiną neimti nuomos iš nuomininkų, kurie verčiasi labai sunkiai. Paaiškėjo, kad toks elgesys baudžiamas – paramos nuomai jis negaus, nes valstybė tokio gerumo nepripažįsta.
Kitas verslininkas, nenorėjęs sakyti savo pavardės, pasakoja savo istoriją. Nepriklausomybės pradžioje suskubo didesniuose miesteliuose atidarinėti maisto prekių parduotuves ir joms pirkti patalpas. Šiandien, po dvidešimt penkerių metų darbo, jo įmonė uždaryta, darbuotojai atleisti.
„Į miestelius, kuriuose dirbau, atėjo didieji tinklai. Konkuruoti negalėjau. Galvojau, kad reikės bankrutuoti, tačiau įmonės veiklą sustabdžiau, išmokėjau visas išeitines ir pasilikau patalpas. Jas išnuomojau kitiems tinklams. Pajamų man užtenka sočiai senatvei“, – apie kitą strategiją, kuri užtikrino pragyvenimą šeimai, pasakoja kitas provincijos verslininkas.
Jis nesiskundžia, nes sukūrė ilgalaikę naudą – turtą, kuris neša pajamas.
Čia jau suku valdžios link. Milijardai, kurie skolinami paramai verslui, žmonėms ir rinkimams, būtini net jei nebūtų rinkimų ir begalinio noro „mėtyti pinigus iš malūnsparnio“. Eurai bus išdalinti, palaikytos atskiros įmonės, tačiau eilinį kartą prarasta galimybė sukurti sistemą, galinčią išlaikyti atskirus sektorius ir juose leisti augti tos pačios viduriniosios klasės atstovams.
Šiandien vyksta diskusija, kaip ūkininkams pagrindiniuose sektoriuose išdalinti 160 milijonų eurų. Pieno perdirbėjai, mainais už pernykščių supirkimo kainų palaikymą, atsisako imti siūlomus 120 milijonų eurų. Kaip kitaip paremti žemdirbius, minčių nėra, nors pinigų per akis.
Prieš karą taip pat buvo panaši problema, kai reikėjo išjudinti visą sektorių. Sprendimas tada buvo įkurti kelias kooperatines bendroves. Viena iš jų 1923 m. įsteigta „Maistas“. Valstybė rėmė eksportą ir nuostoliams padengti buvo skiriamos valstybinės dotacijos. Bendrovės akcijas įsigyti galėjo ir ūkininkai, nuo 1932 m. už kiekvieną parduotą kiaulę turėję teisę nusipirkti vieną bendrovės akciją už 5 Lt. 1935 m. ši kaina nukrito iki 2,5 Lt. Privilegija panaikinta 1938 m.
Realiai veikiančios įmonės akcijos tai turtas, nešantis pinigus. Euras sąskaitoje motyvuoja geriau nei daug gražių kalbų per iškilmingus mitingus. Tas pats euras lengviau leidžia ir išgyventi sunkius laikus. Kooperatyvo pajininkų tūkstančiai ir tai kitas modelis nei prekyba akcijų rinkoje. Tokį kooperatinį modelį sėkmingai taiko lenkai, olandai ir kitos šalys, su kuriomis konkuruoti mes jau nebepajėgiame – Lietuvoje per ilgos pelno dalybos grandinės nuo gamintojo iki perdirbėjo ir prekybos tinklo. Tokios sistemos pranašumas – pelno dalis, tenkanti savininkui, kuris kartu ir žaliavos tiekėjas, kur kas didesnė nei tradicinėje akcinėje bendrovėje.
Įdomu tai, kad panašų modelį galima įgyvendinti ir įdiegti įmanoma tik krizės metu, kai žmonės ieško paramos ir linkę jungtis vieni su kitais. Klestėjimo laikais, kai visiems gera ir eurų užtenka, kooperuotis ir dirbti kartu su kaimynu nenori niekas.
Žemės ūkis tik pavyzdys. Panašus modelis gali veikti ne vienoje srityje. Bankuose milijardai eurų piliečių indėlių, jie gali kurti vertę. Kodėl jų neįdarbinus su valstybės garantijomis, kokios duodamos bankams? Kodėl remiant stambias įmones nepanaudoti ir šių lėšų mainais į bendrovių akcijas. Paimti dalį akcijų valstybės naudai mainais už paramą pasaulyje nėra nauja praktika.
Pagaliau šalis turi įvardinti perspektyviausias savo sritis ir už jas balsuoti ne tik politikų ir valdininkų žodžiais, bet ir pinigais. Tada gal nebus tokių atodūsių, kaip šis: „Investuok Lietuvoje“ vadovas taip pat įvardijo, kad buvo sulaukta užklausos dėl didžiulės investicijos, tačiau valstybė neturėjo reikiamų instrumentų prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo.“ Kalba buvo apie gamyklos už milijardą eurų statybas.
Čia glūdi atsakymas, kodėl mes vis buksuojame. Taip pat ir atsakymas kodėl vis nėra padorios viduriniosios klasės – jei proga pasitaiko, mes nebūtinai linkę ja pasinaudoti. Dabar turime progą, kai naujai strategijai formuoti pandemijos fone galime žaibiškai keisti įstatymus ir skirti daugybę pinigų. Kada tokia galimybė vėl pasikartos, nežino niekas.