Pagaliau bus vasara, kai jie galės nebesiskųsti. Žinoma, vis tiek skųsis, nes jie turi kelis įpročius ir papročius, kurie yra tatuiruoti jų smegenyse: nekelti telefono, nes išsikrovęs, neatsakinėti į el. pašto laiškus, supainioti rezervacijas ir, žinoma, kasmet skųstis, kad tokių blogų metų dar nebuvo.
Lietuviškam turizmui, žinoma, bus gerai ne todėl, kad jis būtų nusipelnęs daug gerumo. Jis nieko nenusipelnė. Per tris dešimtmečius pasiekimai buvo epizodiniai, ir juos visus žinome (nekartosiu pavadinimų, kad žmonės neįtartų reklama ar protegavimu): vienas kitas restoranas, viešbutis Palangoje, spa Anykščiuose ar Birštone, kas nors naujoviško Vilniuje, o visur kitur pasiekimai abejotini.
Jokių premijų nenusipelno kaimo turizmai, kurie daugiausia yra tik girtuoklių troškulio malšinimo stotys su mišrainėmis, rūkyta vištiena ir tuo pačiu kubilu, kad korporatyvai galėtų linksmai vykti ir bendradarbiai artimiau susipažintų vienas kito intymaus čiupinėjimo būdu.
Viskas pritaikyta tik vestuvių girtuoklystėms ir korporatyvams, o korporatyvas yra kitas žodis valdiškai girtuoklystei pavadinti – ilgi sunkūs suolai, kanalizacija smirdi ir penkios lovos kiekviename kambaryje, praustuvė kreiva ir maža, veidrodis dydžio kaip telefonas.
Reklamose pasakojama apie romantišką poilsį jaukioje aplinkoje, nors romantikos tiek pat, kiek policijos daboklėje. Sodyba turi 1999 metais sukurtą tinklalapį ir ten yra angliškas tekstas, kuris prasideda „ladies and gentelmens“ ir toliau eina tik baisesnė redaktūra „we to offer resting-space and gourmet eatting experiance for our guest‘s and visitor‘s with nationalist Lithuanians dishes and ethnical drink‘s“, nes viską vertė savininko dukterėčia vardu Šardonėja Merlotė, kuri tuomet mokėsi Turizmo, dizaino ir komercijos kolegijoje, o dabar jau daug metų kaip ištekėjusi į Angliją ir su vyru Džamaliu augina penkis vaikus, ir tie vaikai su močiute nesusišneka jokia kalba.
Dar turizmo plėtros dirvonuose Marijos žemėje vyko masinis europinių pinigų melžimas ir sunkimas, jau tapusios epinėmis trinkelės, kurių klota ir perklota tiek, kad galima būtų žemę apjuosti tais pėsčiųjų takais, neveikiantys fontanai ir turizmo centrai, kurie moka algas gražiam pulkeliui provincijos tetučių-veltėdžių, sėdinčių ten per dienas ir pliurpiančių su bevaikštančiomis po miestelį kitomis tetomis, kurios dirba užimtumo tarnyboje popierių stumdytojomis, bei pažintiniai takai, kur pastatyta viena kita lenta su žemėlapiu, XIX amžiaus modelio lauko tualetas ir krypčių rodyklėlės – projektus vykdė giminių ir draugų firmos, lėšos įsisavintos, kažkas truputį lyg ir paknebinėta, ir tiek.
Lietuvai gastronomiją plėtoti ir siūlyti atvykėliams kažką ypatingo sekėsi taip pat sunkiai, kaip laimėti „Eurovizijoje“ arba kaip Rusijai – perorientuoti ekonomiką nuo naftos ir dujų pinigų vogimo prie prasmingos ekonominės veiklos. Lietuvos restoranai, kavinės ir šašlykinės yra, beveik visur, tas pats siaubas, kaip ir prieš trisdešimt metų: majonezas, vištiena su ananasais, acte paskendęs kiaulienos šašlykas, perkepta jautiena ir beskoniai vyšniniai pomidorai iš prekybcentrio.
Išimčių maža, jos dažniausiai skirtos vilniečiams, nes yra Vilniuje, ir yra optimizuotos tiems, kas yra buvęs užsienyje ir turi kiek įvairesnį skonį, tačiau išvažiuok į vadinamąją provinciją, ir rasi laiką sustojusį, o žmonės hipnotinės komos būsenoje – kaip buvo prieš trisdešimt metų Julytės ir Genutės virtuvėje, taukus samčiu laistančios ant kokletų ir pjaustnių, taip ir šiandien ten dirba jų dukros, Sandros ir Džiuljetos, ir taip pat maistą gadina, ir nesupranta, kokios čia bėdos.
Tik išmoko kario miltelius barstyti, reikia nereikia. Ir dar yra keli dvarai, restauruoti už nusunktus Europos pinigus, kur siūloma neva istorinė kunigaikščių virtuvė su vištienos ir mango kepsniu „Grafo užgaida“ ir žuvies maltiniu, užlydytu sūriu – patiekalas vadinasi „Palaidūnės bajoraitės kaprizas“ – ir desertu „Benkarto ašara“.
Aptarnavimo lygis net nepradėjo keistis: prieš trisdešimt metų Vaclovas ir Viačeslavas nemokėjo normaliai telefonu atsiliepti (rėkdavo „alo“ arba „nu klausau“, ir dar tokiu grubiu tonu, kad norėjosi kaip mat telefono ragelį numesti, nes tas žmogus gimęs su duslintuvais, o ne su žmonėmis, bendrauti), o dabar jų sūnai, Deimantas ir Čiaušvydas, taip pat atsiliepinėja ir į bet kokį klausimą atsako „nežinau aš dabartės kaip čia bus, turiu aš tų kambarių ar neturiu, bandykit kada vėliau paskambyt, aš nežinau“, bet jaučiasi, kad jiems nereikia skambinti daugiau, nenori jie visai nieko, ir jaučiasi, kad visokie ten poilsiautojai jiems tik trukdo dirbti.
Dėl tų įnoringų poilsiautojų gaspadoriai nupirko svečiams rankšluosčių dydžio sulig nosine ir net televizorių yra pastatę, atvežę iš mamos buto – nelabai rodo ir tik pusantro kanalo, bet bus gerai ir taip, nėr čia ko. Ir „tualetinį popierių mesti į klozetą griežtai draudžiama“ – trisdešimt metų jiems sakė, kad prikakoto popieriaus rauginimas kibirėlyje yra didžiausias sovietizmo ženklas, koks tik gali būti, bet jie nesiruošia to klausyti, gana jau kad muilo padėjo buteliuką (šiek tiek praskiedę vandeniu), viskas dėl tų įnoringų svečių, kurie jau nežino, ko jiems išsigalvoti, prisižiūrėjo Ispanijoje mandrybių, tuoj dar ir karšto vandens užsimanys (šiuo metu sodyboje yra šildytuvas su penkių litrų talpa, kuriame vandens užtenka vienai rankai nusiplauti – bet bus gerai ir tiek, ne praustis žmonės atvažiuoja).
Lietuviškas turizmas, kuris dabar džiaugsis pakilimu ir suklestėjimu, nemokėjo, nemoka ir niekada nemokės pagrindinio dalyko: sukurti išskirtinumo, gerų patirčių ir prisiminimų svečiams (jie moka tik kainas parašyti, kad būtų tokios, kaip Italijoje ar Norvegijoje), nes lietuvišką turizmą administruoja žmonės, kurie buvę užsienyje vieną kartą Ispanijos kurorta Costa Brigada ir sangrijos kompotu užsigėrinėjo akcijinę paeliją, toks jų ir supratimas. Jautėsi patys ubagai ir svetimi nedraugiškame ir nesuprantamame pasaulyje, tokį ir kuria kitiems.
Dabar jie turės labai gerą vasarą, pasveikinkime juos: teisingoje šalyje net ir nevykėliams kartais sekasi.