Todėl nederėtų taip lengvabūdiškai žiūrėti į skyrybas. Ir visgi – kaip atpažinti, kad skyrybos artėja? Išsiskirdamos poros elgiasi standartiškai – rodo tam tikrus ženklus, kad išsiskyrimas įvyks. Pranešdami apie išsiskyrimą, skirdamiesi ir po išsiskyrimo žmonės taip pat elgiasi pagal tam tikrus modelius – atiduoda žiedą, rašo laišką, praneša apie išsiskyrimą telefonu, atsidalija daiktus... Tai išorinis elgesys skiriantis.
Išsiskirdami žmonės patiria šoką. Po to ima neigti realybę ir bando antrą pusę susigrąžinti. Pamatę, kad tai neįmanoma, puola į depresiją. Po to ateina susitaikymas su realybe, vėl pamažu grįžta buvę interesai. Psichologai sako, kad jeigu depresijos stadija trunka ilgiau nei metus, tai jau gali būti pavojaus signalas sveikatai. Todėl geriau į specialistą kreiptis anksčiau.
Apie artėjantį poros išsiskyrimą gali pasakyti pirmieji išsiskyrimo atributai, ženklai. Vienas iš partnerių pirmiausia ima vengti susitikimų, skiria neapibrėžtus pasimatymus. Jei pora gyvena drauge, tas partneris, kuris nori išsiskirti, ima rečiau būti namie. Jis kuria neužbaigtus planus ir vėliau juos keičia ar atsisako jų, jei paskutinę minutę jam kas nors paskambina. Retėja laisvalaikio dviese valandos.
Kadangi mažėja kartu praleistas laikas, vienas iš partnerių ima nerimauti ir klausinėti, kas atsitiko ar tiesiog įvairiais būdais reikalauti dėmesio. Tas, kuris nori skirtis ir kol kas nedrįsta apie tai užsiminti, ima teisintis, kad turi daug darbo reikalų (tradicinis atributas). Kartais meluojama, kad šlubuoja sveikata (neblogas būdas išvengti ir mylėjimosi), kad turi problemų tėvai ar giminaičiai ir kad jiems reikia padėti. Būdingas dar vienas atributas – išsigalvojama situacija apie tariamą būtinybę išvykti į užsienį (pavyzdžiui, dirbti), kartais tai įvykdoma, kad būtų lengviau išsiskirti arba apgalvoti, ką daryti toliau.
Padažnėja barnių be priežasties. Konfliktai nesprendžiami, o aštrinami (kartais tas, kuris nori skirtis sąmoningai provokuoja konfliktines situacijas), vis rečiau randamas kompromisas. Kai tas, kuris nori santykius išsaugoti, prašo pasikalbėti, kitas partneris užsidaro savyje, sako, jog neturi noro kalbėti arba paprasčiausiai išeina.
Vienas iš partnerių ima elgtis taip, tarsi laikytų santykius paslaptyje. Savo partnerio pradeda nebekviesti į susitikimus su savo draugais, tėvais, giminėmis. Toks elgesys rodo, jog tas partneris, kuris planuoja išsiskyrimą, nori paruošti permainoms savo artimuosius. Jeigu partneris ima vengti susitikimo su antrosios pusės draugais, tėvais ar giminaičiais, tai reiškia, planuoja išsiskyrimą, nes šioje draugijoje jaučiasi nejaukiai, nenatūraliai, nes iš tiesų, apsimetinėdamas, kad viskas yra gerai, meluoja. Žinome, kad žmonės meluodami jaučia baimę (o tai yra rimta prielaida), jų automatinė nervų sistema juos verčia daugiau prakaituoti, ypač delnų srityje ir jie gali pradėti niežėti. Kvėpavimas tampa nelygus, gerklė ir lūpos išdžiūva, gali padažnėti seilių rijimas. Apsimetinėjantis žmogus kalba mažiau, lėčiau nei įprastai, rūpestingai renka žodžius ir daro daugiau kalbos klaidų, kurios atsiranda dėl liežuvio susipynimo, neteisingo žodžių panaudojimo ir t.t. Žmogus gali parausti, sukinėti rankose pieštuką ar kitą daiktą, vengti fizinio ir akių kontakto. Vidinis konfliktas atsiskleidžia visa eile subtilių, tačiau pastebimų trūkčiojimų, mikrogestų ir veido judesių, kurie pasirodo vos sekundei. Sumišęs žmogus beveik visuomet nesąmoningai prisimena vaikystės įprotį prie burnos pakelti rankas.
Apie išsiskyrimą tas, kuris paliekamas, sužino dviem būdais: jo partneris tiesiog dingsta neinformavęs arba informuoja. Paliekant partnerį neinformavus, būdingi tokie atributai: daiktų išsinešimas (jeigu paliekantysis partneris gyvena antrosios pusės bute), telefono numerio ir kartais gyvenamosios vietos pakeitimas, laiškų ir dovanų atidavimas per draugus ar tiesiog paliekant kurioje nors vietoje, kur kitas galėtų rasti. Jeigu apie išsiskyrimą informuojama, tuomet pakviečiama į neutralią vietą pasikalbėti. Labai dažnai besiskiriantieji susitinka kavinėje ar restorane ir surengia „atsisveikinimo vakarienę“ (jeigu skiriamasi gražiuoju).
Jeigu partneriai gyvena kartu, tai paliekantysis dažniausiai kurį laiką nebūna namie, grįžta labai neįprastu metu, kad informuotų apie išsiskyrimą, pasiimtų savo daiktus, grąžintų dovanas, laiškus, suvenyrus. Paliekantysis kenčia ne mažiau už tą, kuris yra paliekamas, todėl jis paprastai ilgai galvoja, svarsto (tai paaiškina, kodėl stengiasi rečiau matytis su partneriu). Paliekančiojo tonas būna ramus, dalykiškas ir apsisprendęs. Jeigu karščiuojamasi, tai gali rodyti ir bandymą nevykusiai taisyti situaciją, kitu manipuliuoti, įbauginti, pakeisti partnerį, galų gale karščiavimais – noras atkreipti dėmesį.
Tačiau tai nereiškia, kad pyktis, karščiavimasis, daiktų svaidymasis nėra išsiskyrimo atributas. Taip skiriasi žemos dvasinės kultūros žmonės.
Išsiskyręs su savo partneriu (-e) žmogus ima keisti savo išvaizdą. Psichologai jau yra pastebėję, kad moterys pirmiausia keičia šukuoseną – persidažo plaukus kita spalva arba radikaliai pakeičia kirpimą, pavyzdžiui, buvusi ilgaplaukė gali trumpai nusikirpti plaukus. Keičiamas ir drabužių stilius, kartais netgi manieros. Nesąmoningai siekiama tapti kitu žmogumi, kuris neturi nieko bendra su buvusiu partneriu.
Tas, kuris yra paliktasis (ypač, jei nenorėjo skirtis) priešingai – bando išsaugoti viską, kas primintų buvusį partnerį. Rengiasi taip, kaip „jam (jai) patiktų“, žiūri tas laidas, kurias žiūrėdavo dviese, klausosi tos muzikos, kurią klausydavosi kartu, vaikšto į tas vietas, kur dviese lankydavosi. Tai trunka tol, kol tęsiasi „gedėjimo“ (neigimo ir depresijos) periodas. Vėliau įvyksta pokytis – ir paliktasis stengiasi atsikratyti visko, kas primintų buvusį partnerį.
Paliktasis gali jausti pyktį už tai, kad buvo paliktas. Tuomet jis elgsis drastiškai: tarkim, gali suplėšyti bendras nuotraukas, išmesti dovanas, pakeisti interjerą, kad tik niekas neprimintų buvusio partnerio.
Praėjus kuriam laikui po išsiskyrimo, ir paliktasis ir palikusysis nori susitikti su buvusiu partneriu. Laikas labai individualus. Vieni nori buvusį partnerį pamatyti po mėnesio, kiti po pusmečio, dar kiti – tik po metų, kai jau būna pasibaigęs gedėjimo periodas. Paprastai buvusiajam paskambinama ir pasiteiraujama, kaip jis (ji) gyvena arba randamas kitas pretekstas paskambinti arba susitikti. Šis atributas pasitaiko pakankamai dažnai. Kartais ieškoma kitų būdų pamatyti buvusį partnerį arba ką nors apie jį sužinoti. Labai dažnai į pagalbą pasitelkiami draugai.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai išsiskyrusieji (ypač, jei išsiskyrė piktuoju) visiškai nenori nieko girdėti apie buvusį partnerį ir, juo labiau, jo matyti. Motyvai skirtingi: vieni nenori savęs ar kito skaudinti, kiti jaučia pyktį, treti – baimę, kad nemokės susitvardyti, dar kiti vengia susitikimo, nes turi neužbaigtų reikalų, įsipareigojimų, neįvykdytų pažadų „sąskaitų“. Labai dažnai vengti buvusio partnerio skatina gėda ar kaltės jausmas dėl atstūmimo, išdavystės.
Nedidelė dalis porų vėl nutaria „pamėginti pradėti viską iš pradžių“ (šie žodžiai tokiais atvejais yra labai populiarus atributas). Kaip patirtis rodo, tokie santykiai yra pasmerkti žlugti, nes problema, pastūmėjusi išsiskyrimo link, lieka neišspręsta. „Pradėti viską iš pradžių“ sugeba labai nedaug porų. Tai, kaip rodo patirtis, yra išskirtiniai atvejai. Tačiau šis dėsningumas netaikomas tiems, kurie nuolat skiriasi ir vėl atnaujina santykius. Kaip rodo patirtis, didžioji dalis tokių porų galų gale vis tiek išsiskiria, tačiau kita (taip pat nemaža) dalis lieka kartu, tarpusavio konfliktus sprendžia audringai, tačiau santykių nenutraukia.
Kai praeina „gedėjimo periodas“, žmogus pasijaučia vėl galįs turėti naują partnerį, įsimylėti. Tam jis ruošiasi: daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai, lankosi ten, kur yra galimybė susipažinti, naudojasi pažinčių paslaugomis.
Jeigu naujų santykių ieškoma tam dar nepasiruošus, yra pavojus, jog ilgalaikių santykių taip ir nepavyks užmegzti. Kai kurie vyrai ir moterys, išsiskyrę su savo mylimaisiais, vėliau užmezga trumpalaikius santykius. Ir visai ne todėl, kad nenorėtų turėti draugą visam gyvenimui. Paprasčiausiai išsiskyręs žmogus tampa atsargesnis – jis bijo vėl nusivilti. Tokiu atveju jie į tarpusavio santykius žiūri kritiškai ir iškilus sunkumams sako: „Aš žinojau, kad jis neištesės savo pažado,“ arba „Aš žinojau, kad ji man visiškai netinka.“ (tokios mintys, žodžiai – labai dažnas atributas tų, kurie dar nepasiruošę naujiems santykiams ir neišgyvenę „gedėjimo periodo“). Tokie nuogąstavimai dažnai virsta išsipildančiomis pranašystėmis. Jeigu žmogus mano, kad nepavyks išsaugoti ką tik užsimezgusių santykių, tai jis nesąmoningai ir nesistengia, kad pavyktų.
Taigi, skyrybos – dalykas rimtas, ir juokauti jų tema nederėtų.
