Šiandien vertinant visą II pasaulinio karo ir pokario istoriją, kyla klausimas, ar šią dieną turėtų švęsti patys rusai? Rusijos vaidmuo II pasauliniame kare yra, švelniai tariant, prieštaringas. Visų pirma, tik užsitikrinęs komunistinės Rusijos valdančiųjų paramą Adolfas Hitleris galėjo pradėti karą. Istoriniai šaltiniai liudija, jog ir Kremliaus režimas puikiai suprato, kad tiesdamas brolišką ranką fašistams, jis uždega žalią šviesą karui Europoje.
Sunku paneigti, kad Rusija ir jos žmonės galiausiai daug prisidėjo prie pergalės prieš Vokietiją. 80 procentų Vokietijos nuostolių buvo patirta Rytų fronte. Pačios Rusijos nuostoliai ženkliai viršija kitų prieš vokiečius kariavusių valstybių nuostolius. Todėl pergalė šiame kare rusams yra ypač svarbus istorinės atminties įvykis. Tačiau žvelgiant į II pasaulinio karo ir pokario istoriją, būtina žvelgti į jos visumą.
Kitaip nei Vakaruose, Europos Rytuose II pasaulinis karas nebuvo galutiniu atsisukimu į laisvę ir demokratiją. Taip vadinama SSRS pergalė prieš fašistus tik galutinai įtvirtino komunistinį terorą Rusijoje ir jos užgrobtose teritorijose.
Kol kitoje Berlyno sienos pusėje esančios Vakarų valstybės kūrė savo gerovę, Baltijos ir kitos Vidurio Europos valstybių tautos kentė totalitarinės ideologijos priespaudą. Žiaurumai, kurie baugino vakariečius susidūrusius su A. Hitlerio Vokietija, mūsų regione tęsėsi dar 50 metų.
Dėl to atsakymas į klausimą, ar pergalę taip džiaugsmingai turėtų švęsti patys rusai atrodo akivaizdus – nevisai. Šios „pergalės“ šventimas mažu mažiausiai parodo loginį prieštaravimą tarp bendrininkavimo ir kovos su Vokietijos fašistais. Ši, komunistinį režimą galutinai įtvirtinusi, „pergalė“ taip pat lėmė ilgalaikį, nevaržomą terorą prieš pačią rusų tautą bei ligšiolinį Rusijos išsivystymo atsilikimą ir skurdą.
Vladimiro Putino režimas laikosi pozicijos, jog Rusijos Federacija yra teisėta SSRS valstybingumo ir tradicijos perėmėja. Todėl būtina neapsigauti, jog V. Putino režimo šiemet nukeliami iškilmingi Pergalės dienos minėjimai tėra noras išreikšti pagarbą karo aukoms ir paminėti fašistinės ideologijos pralaimėjimą.
Tokie, dar Brežnevo inicijuoti, minėjimai rodo siekį įtvirtinti SSRS – pasaulio gelbėtojos nuo fašistų vaidmenį tiek šalies viduje, tiek išorėje. Nes būtent tokios pozicijos įsigalėjimas padeda „pateisinti“ SSRS vykdytą okupaciją bei trukdo tinkamai įvertinti komunistinius nusikaltimus prieš Lietuvą ir kitas nuo okupacijos nukentėjusias Europos valstybes.
Antra, požiūris, jog SSRS komunistai yra II pasaulinio karo nugalėtojai, o Rusijos Federacija yra SSRS valstybingumo perėmėja, leidžia turėti ir tam tikras teritorines pretenzijas Baltijos ir Vidurio Europos regione. Kaip rodo pastarųjų 12 metų istorija, mitus apie „tėvynainius engiamus valdžioje įsitvirtinusių fašistų“ Rusijos Federacijos valdantieji išnaudoja vos tik reikia aneksuoti („ginti“) kokią nors kaimyninės valstybės dalį.
Žvelgiant į Lietuvos santykių su Rusija patirtį, tenka konstatuoti, jog šiandieninės Rusijos neįmanoma priversti pripažinti arba spręsti šiuos prieštaringus istorinius klausimus. Tačiau mums, lietuviams, šių klausimų palikti neišspręstų nevalia.
Nors trečią dešimtmetį savarankiškai kuriame Lietuvos Respubliką, komunistinę okupaciją garbinantys elementai mūsų neapleido. Šalies miestuose ir miesteliuose esančiose viešosiose erdvėse netrūksta komunistinių paminklų, o simboliai ir įvairių viešų objektų pavadinimai vis dar liudija okupacinio režimo ideologiją, garbina lietuvių tautą kalinusių veikėjų atminimą. Nepasmerkta ir nusikaltimus Lietuvoje vykdžiusi komunistų partija (LKP), o Lietuvos valstybingumą simbolizuoti turinti Lukiškių aikštė vis dar stovi tuščia.
Nepateisinama, jog šie svarbūs Lietuvos dekomunizacijos veiksmai šiandien „įstrigę“ tokių klausimų svarstymą turėjusiame paspartinti Seimo Kultūros komitete bei šios kadencijos metu, vardan „efektyvumo“ ir „solidumo“, „reformuotoje“ Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje. Iš šių dvejų junginių vadovų R. Karbauskio ir A. Gumuliausko per keturis metus buvo girdėti tik biurokratiški atsikalbinėjimai, tad vargu ar iki kadencijos pabaigos šie klausimai bus bent pajudinti.
Be to, turint omenyje valdančiųjų koalicijos partnerių Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso lyderių teigiamą požiūrį į V. Putino Rusiją bei komunistinę praeitį – naivu to tikėtis išvis. Lietuvių liaudies patarlė „su kuo sutapsi, toks pats tapsi“ šioje situacijoje kaip niekad pritaikoma.