Pamaloninimas placebu
Joks vaistas nepasirodo prekyboje, jei klinikiniuose tyrimuose jo efektyvumas nėra reikšmingai didesnis nei placebo, t. y. veikliųjų medžiagų neturinčių vaistų. Vieni mano, kad placebas veikia, nes žmonės tiki jo veikimu. Kiti mokslininkai teigia, kad vaizduotė čia niekuo dėta, o placebo efektas remiasi biologija.
Harvardo universiteto profesorius Tedas Kaptchukas teigia, kad placebo vartojimas galvos smegenyse aktyvuoja atpildo sistemą. Jo tyrimai parodė, kad pavartojus netikro vaisto, išsiskiria hormonas endorfinas, kurie mažina skausmo pojūtį, o taip pat ir kitos medžiagos, neuromediatoriai – endokanabinoidai bei dopaminas, kurios irgi yra atpildo sistemos dalis.
Kaip ten bebūtų, didelė dalis pasaulio gydytojų apklausose pripažįsta, kad naudoja placebą – skiria vaistus, kurie neturi veikliųjų medžiagų, bet daliai pacientų jie padeda. Taip jie savotiškai pamalonina savo pacientus, kurie jaučiasi geriau, nes įsitikinę, kad vaistai jiems padeda. Kaip padeda gydytojo žodžiai ar šypsena.
„Placebo“ iš lotynų kalbos verčiamas kaip „aš pamaloninsiu, patiksiu“. Šis žodis pirmiausia pasirodė lotynų kalba išleistoje Biblijoje, kur vienoje psalmėje yra frazė „Placebo Domino in regione vivorum“ („Aš patiksiu Viešpačiui gyvųjų šalyje“). Būtent dėl šios frazės žodis placebas vėliau tapo medicinos terminų žodyno dalimi.
Tačiau tokios frazės nėra oficialioje Katalikų bažnyčios pripažintoje Biblijoje. Čia ir prasideda velniava, nukelianti į praeitį.
Popiežiaus Damazo I nurodymu jo sekretorius, teologas Šv. Jeronimas 382–406 m. vertė Biblijos tekstus iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų. Šv. Jeronimo vertimas, vadinamas Vulgata (lot. vulgatus – visuotinis, visiems prieinamas), Katalikų bažnyčios yra pripažintas oficialiu Biblijos tekstu. Tačiau iš tiesų buvo atliktas ne vienas, o trys vertimai, o iki šiol cirkuliuoja du skirtingi Vulgatos, t. y., Biblijos tekstai.
Patikti Viešpačiui ar vaikščioti šalia jo?
Atsiverčiame lietuvišką naujausią Biblijos vertimą. Psalmyno 116 psalmės eilutė skamba „Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES Artume gyvųjų šalyje“. Taip pat galima aptikti ir vertimą „Aš vaikščiosiu Viešpaties akivaizdoje gyvųjų šalyje“. Lotyniškai ši frazė skamba „Ambulabo coram Domino in regione vivorum“. Tokia yra ir Vatikano svetainėje esančiame „Biblia Sacra Vulgata“, t.y., Biblijos, psalmyne.
Tačiau ne viename šaltinyje ir spausdintoje knygoje galima rasti jau minėtą frazę „Placebo Domino in regione vivorum“, kuri lietuviškai skambėtų kaip „Aš patiksiu Viešpačiui gyvųjų šalyje“.
Iš kur atsirado šie skirtumai? Apie tai kalba ne vienas Biblijos tyrinėtojas ir farmakologai.
Psalmės autorystė priskiriama karaliui Dovydui, kuris, pagal Bibliją, buvo antrasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius. Ši psalmė apie 250 prieš m. e. buvo išversta į graikų kalbą ir atsirado graikų Senajame Testamente, kuris vadinamas Septuaginta.
Žodis „Septuagint“ yra kilęs iš lotynų kalbos frazės „versio septuaginta interpretum“, kuris reiškia „septyniasdešimties vertėjų vertimas“.
Tiek vertėjų senovės Egipte faraono Ptolemėjaus II Filadelfo nurodymu Biblijos knygas (rankraščius) vertė iš hebrajų į graikų kalbą. Faraonas, šalį valdęs 284–246 m. pr. m. e. , buvo graikiškos kultūros gerbėjas.
Egipto dovana Vakarų civilizacijai
Legenda pasakoja, kad knygas vertė 72 vertėjai, po 6 iš dvylikos Izraelio genčių. Neva jie visi dirbo būdami atskiruose kambariuose, kitur nurodoma – kad net skirtinguose laivuose arba Faro saloje, nieko nežinodami vienas apie kitą, tačiau visi vertimai buvo identiški. Iš tiesų iš pradžių buvo išverstos tik pirmos penkios Biblijos knygos, o per kelis šimtus metų atskirai išverstus tekstus imta bendrai vadinti Septuaginta. Ji įvardijama kaip didžiausia Egipto dovana Vakarų civilizacijai.
Tačiau Šv. Jeronimas parengė ne vieną, o tris Biblijos vertimus, paskutinio nebaigė. Jeronimas suprato, kad hebrajiškas ir graikiškas tekstai skyrėsi, todėl antras jo vertimas atliktas iš originalaus hebrajiško teksto. Taip jis sulaužė tuo metu susiklosčiusią tradiciją versti tik iš graikiško teksto, buvo kritikuojamas.
Iš pradžių Katalikų bažnyčia pasirinko Šv. Jeronimo pirmąjį vertimą iš graikiškos Septuagintos, kur psalmėje yra frazė „Placebo Domino in regione vivorum“ (apie patikimą Dievui), o ne vertimą iš hebrajų kalbos, kur yra frazė „Ambulabo coram Domino in regione vivorum“ (apie vaikščiojimą šalia Dievo).
Jeronimas nepadarė klaidos
Galima aptikti ne vieną šaltinį, kuriame teigiama, kad Šv. Jeronimas padarė klaidą. Teigiama, kad galbūt vertėjas interpretavo, jog tas, kuris vaikšto Dievo priešakyje, šalia, jį pamalonina. Arba kad žodį „placebo“ panaudojo dėl eufonijos ar metro (psalmėje naudojamas daktilinis pentameteris).
Tačiau klaidos nėra. Tai savo laiške man patvirtino žinoma Biblijos tyrinėtoja, istorikė ir archeologė Susan Weingarten, kuri tyrė ir Šv. Jeronimo vertimus.
„Jeronimas pradėjo darbą versdamas Septuagintą iš graikų kalbos į lotynų. Tai, kad Egipto valdovo pasamdytų 72 vertėjų atskiri vertimai buvo identiški, bažnyčia vertino kaip Dievo įkvėpimo liudijimą.
Kai Jeronimas pradėjo versti Psalmių knygą, suprato, kad tekste yra daug neatitikimų. Baigęs versti psalmes iš graikų kalbos, jis nusprendė, kad vertimas nėra pakankamai geras, todėl jis turi pereiti prie originalių tekstų hebrajų kalba. Taigi jis parengė antrą psalmių knygos vertimą. Kai kuriuose Vulgatos egzemplioriuose jūs rasite abi vertimo versijas. Virš vieno teksto bus užrašyta „Psalmi iuxta LXX“ (psalmės pagal LXX (Septuagintą), o virš kito – „Psalmi iuxta Hebraicum“ arba psalmės pagal hebrajų kalbą.
Daugelis krikščionių, įskaitant Augustiną (vieną įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų), prieštaravo vertimui iš hebrajų kalbos, sakydami, kad Septuaginta buvo Dievo įkvėpta ir paruošta krikščioniams dar prieš gimstant Jėzui, kad jiems nereikėtų priklausyti nuo žydų tam, kad suprastų hebrajų kalbą. Bet Jeronimas šiuo klausimu buvo tvirtas ir reikalavo naudoti vertimą iš hebrajų kalbos. Jis išvertė likusią hebrajiškos Biblijos versiją ir būtent šį vertimą Katalikų bažnyčia priėmė kaip Vulgatą.
Taigi frazė „Placebo domino regione vivorum“ yra kilusi iš Septuagintos vertimo, o „Ambulabo coram Domino in regione vivarum“ – iš vertimo iš hebrajų kalbos“, – aiškino S. Weingarten.
Tačiau kodėl iš pradžių paplito ir iki šiol daug kur naudojami psalmių vertimai iš graikų kalbos?
„Galiu tik spėlioti, atsakydama į šį klausimą. Manau, kad minimos psalmės vertimas su „placebu“ plačiai pasklido, nes jis pasirodė pirmas. Greičiausiai vis dar naudojamas Jeronimo vertimas iš Septuagintos, nes ši knyga taip pat laikoma šventa dėl minėto daugelio vertėjų identiško vertimo, kuris vadinamas stebuklu“, – paaiškino S. Weingarten.
„Placebo dainininkai“ – meilikautojai ir pataikūnai
Šiuo metu tik medicinoje naudojamas terminas „placebo“ iš pradžių skambėjo laidotuvėse. Jau nuo VIII amžiaus Romos katalikų bažnyčios mirusiems skirtos mišios prasidėdavo psalmės giedotos dalies žodžiais „Placebo Domino in regione vivorum“.
XV amžiuje laidotuvėse dažnai giedodavo samdomi asmenys, jie Prancūzijoje ir kitose šalyse vadinti „Placebo dainininkais“, nes giesmę pradėdavo žodžiu „placebo“. „Placebo dainininkai“ neturėjo jokio ryšio su mirusiais, jie ateidavo į laidotuves gauti nemokamo maisto ir gėrimo. Vėliau „placebo dainininkais“ pradėta apibūdinti žmones, kurie simuliavo sielvartą, ir šiaip meilikautojus. Frazė įgijo neigiamą reikšmę, greičiausiai dėl žemos šių žmonių socialinės padėties, o žodis „placebo“ tapo pataikūno, simulianto, meilikautojo sinonimu, jis pasitelktas apibūdinti kažką, kas pamalonina, patenkina.
„Kenterberio pasakojimuose“, apsakymų rinkinyje, kurį XIV a. parašė anglų rašytojas Geoffrey‘is Chauceris, meilikautojai vadinami net velnio kapelionais. Viename apsakyme nuskamba frazė „Flatterers are the devils chaplains, that sing ever „Placebo (I shall please)“. (liet. „Pataikautojai yra velnių kapelionai, kurie dainuoja visada „placebo“ (aš pamaloninsiu)“.
Yra išlikę atsiminimų, kad lietuvių kilmės lenkų rašytojas Witold Gombrowicz (Vitoldas Gombròvičius, 1904–1969) Argentinoje gyveno skurde, todėl į laidotuves eidavo gauti nemokamo maisto.
Jei prieš kelis šimtus metų Romos Katalikų bažnyčios mirusiųjų mišiose ir laidotuvių apeigose būtų naudotas Šv. Jeronimo psalmės vertimas iš hebrajų kalbos, mišios būtų prasidėjusios žodžiais „Ambulabo coram Domino in regione vivorum“. Laidotuvių giedoriai ir padlaižiai būtų vadinti „ambulabo dainininkais“. Ir galbūt šiandien kalbėtume ne apie placebą ir jo efektą, o ambulabą ir jo poveikį.
Šv. Jeronimą kaltino nuodėmėmis
Šv. Jeronimas buvo spalvinga asmenybė. Jis Romoje subūrė asketų bendruomenę, kuriai priklausė daug kilmingų moterų. Tarp jų buvo ir kilmingiausių patricijų šeimų atstovės, tarp jų našlė Paula, vėliau pripažinta šventąja, bei jos dukterys Blaesila ir Eustochija.
Netrukus po to, kai 384 m. gruodžio 10 d. mirė jo globėjas popiežius Damasas I, Jeronimas buvo priverstas palikti savo pareigas Romoje ir išvykti iš miesto, nes dvasininkai įtarė, kad jis turi netinkamus santykius su našle Paula.
Taip pat jis buvo apkaltintas, kad Paulos dukrą Blaesilą įkalbėjęs hedonistiniam gyvenimo būdui, pakenkė jos sveikatai, o jauna moteris mirė praėjus vos keturiems mėnesiams po to, kai pradėjo vykdyti Jeronimo nurodymus. Jo reikalavimas Paulai, kad nereikėtų dėl Blaesilos gedėti ir sielvartauti, buvo vertinamas kaip beširdiškas.
Būtent Paula padėjo Jeronimui versti Bibliją į lotynų kalbą. Mokėdama hebrajų kalbą, ji redagavo Jeronimo rankraščius, o jos dukra Eustochija kopijavo rankraštį.
Šv. Jeronimas mirė 420 (arba 419) m. rugsėjo 30 d. Betliejuje. Jis buvo palaidotas Kristaus Gimimo bazilikoje Betliejuje. Šalia Paulos ir Eustochijos. Bažnyčia pastatyta virš vietos, vadinamos Grota, kur, kaip manoma, gimė Jėzus Kristus. Teigiama, kad Šv. Jeronimas 642 metais buvo perlaidotas Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje Romoje, tačiau dar keli Italijos miestai minimi kaip jo laidojimo vieta.
O kroatai, slovėnai ir bosniai iki šiol tebesiginčija, kur gimė Šv. Jeronimas ir kurioje dabartinių valstybių teritorijoje buvo jo gimtasis miestas Stridonas.
Tarptautinė vertėjų federacija 1991 metais Šv. Jeronimo mirties dieną paskelbė Tarptautine vertėjų diena, taip skatindama vertėjų solidarumą ir siekdama populiarinti vertėjo profesiją. Šv. Jeronimas yra mokinių, studentų, mokytojų, mokslininkų, teologijos fakultetų, mokslinių draugijų, Biblijos draugijų, asketų ir, žinoma, vertėjų globėjas.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kasmet rugsėjo 30-ąją (Tarptautinę vertėjų dieną) skiria Šv. Jeronimo premiją, kurios dydis yra 40 bazinių socialinių išmokų, tad šiemet ji turėtų siekti 1560 eurų.
