Šis interviu – išskirtinis, mat bendraklubį kalbino naujasis Delfi TV vedėjas Mindaugas Kuzminskas. Tad M. Kalniečiui neliko kitos išeities kaip tik paatvirauti.
„Jaučiuosi blogai, labai nenorėjau „su**“ tau šito pirmo reikalo, žiūrėsime, kur krypsi ir kiek čia reikės kontratakuoti“, – juokėsi M. Kalnietis. M. Kuzminskas pastebėjo, kad nedaugelis krepšininkų yra žaidę keturiose skirtingose komandose kartu, tas vienas apie kitą tikrai žino nemažai istorijų.
– Savanoriavai, padėjai rizikos grupėje esantiems žmonėms, rinkai nuorūkas, gal pastūmėjo žmona Mingailė, kuri mėgsta prisidėti prie gerų darbų?
– Ne visai jos. Sugrįžome iš Estijos, sėdėjome namie, neturėjau ką veikti, sportuoti nelabai leidžiama, o norėjosi kažką gero nuveikti. Taip ir gimė idėja prisidėti. Reakcijos? Yra įvairių. Prisijungė ir Jonas Mačiulis, buvęs krepšininkas Povilas Butkevičius. Paskutiniu metu ne žmones lankome, bet yra „Maisto banko“ skirstymo parama, ruošiame dėliojame prekes, dirbame sandėlyje – fizinis darbas.
– Ar nebūna tokių situacijų kaip Krasnodare, kur kai norėjai paaukoti...
– Ne, Lietuvoje tokių nebuvo. Krasnodare su tavimi buvome pavalgę pietus, važiavau namo, žiūriu, žmogus prie konteinerio. Galvoju, reikia numesti rubliukų. Atsidariau langą, sakau „dėde, imk rublių, tai vos su ta šluota negavau. Taip gavosi, kad paprastą žmogų sumaišiau su benamiu.
– Apie šeima daug neatvirauji, bet turiu ryšį, kartu leidžiame laiką. Kaip dabar tas karantino laikas su šeima? Ar kyla kivirčai?
– Kaip ten sako, pradžioje visų vaikų vardus išmokau... Visko būna. Pirmomis savaitėmis buvo didesnė baimė, tenka namie sėdėti ir ruošti pamokas kartu, konfliktinių situacijų nemažai, būna ašarų ir nervų, bet nieko nesiskiria nuo kitų. Susitaikome, apsikabiname paskui.
– Kiek suprantu, esi griežtas tėtis. Dažnai Mingailė paskambindavo tau, kai mažieji neklausydavo. Kuris vaikas didžiausia neklaužada ir daugiausiai nuo tavęs „kenčia“?
– Daugiausiai mažiukai, nes vyriausioji jau užaugus, mažiau tų nesąmonių vyksta. O tie namuose „kalasi“, kai vakare reikia gultis į lovą. Dabar jau irgi prigavo, dabar kai skambina tėtis kažkur iš Rusijos, jie supranta, kad nieko blogo jiems nebus, darosi sunkiau suvaldyti.
– Norėtum, kad kuris iš vaikų būtų profesionalus sportininkas, nebūtinai krepšininkas?
– Norėčiau. Nestumsiu, bet jei leistų pasirinkti, norėčiau. Tas mūsų gyvenimas įdomus, išmoko įdomių dalykų, drausmės, disciplinos, tvarkos. Džiaugčiausi, bet nestumsiu.
– Mums pasisekė gyvenime, galimybės daug leidžia. Sunku vaikams kažko neleisti. Realiai gali, bet nenori išlepinti. Kokias vertybes vaikams įskiepyti?
– Jie nekalti, kad nemažai visko turime ir galime jiems duoti. Būna susinervinu, kai pasakau, kad važiuosime pietauti.. Prisimenu savo vaikystę, tai būdavo kažkoks stebuklas, šventė, jei važiuojame į restoraną. Dabar pasakai, kad važiuosime pietauti, o vaikams restoranas netinka. Muša širdį į kulnus, supykstu. Bet čia ne jų kaltė, reikia aiškinti, pasakoti. Tai nėra duotybė, reikės pačiam užsidirbti gyvenime.
– Sodyba be patogumų?
– Žmona važiuoja su jais ten, kur nėra dušo, visus reikalus darai miške. Jie patys to laukia. Jiems patinka Palangoje viešbutyje, bet ir tos laukinės pramogos, ežeras, aikštelė, jokių kompiuterių, jie praeina mūsų matytas sąlygas. Man patinka duoti jiems iššūkių, kad suprastų, kad gyvenime ne viskas paprasta.
– Kaip pavyksta „neparsinešti“ blogos nuotaikos į namus po pralaimėjimų. Jiems nesinorėtų, kad tėtis grįžtų piktas?
– Geriausia, kad grįžus vaikai jau miega. Aišku liūdna, bet suprantu, kad tai darbas. Aišku, pralošei, pats „grybą pripjovei“, bet jų jausmai nepasikeičia laimi ar pralaimi. Įsivažiuoji į jų nuotaikas ir jiems tas rezultatas 100 metų, kartais net padeda greičiau tą „grūzą“ nustumti į šalį.
– Visi žino apie tavo draugystę su Pauliumi Jankūnu. Kaip vystėsi ta draugystė?
– Esu pasakojęs. Mūsų mamos kartu mokėsi, dabar geros draugės iki dabar. Net nežaidę krepšinio, maži vaikai susipažinome, taip ir bendraujame iki šiol. Prisimeni istoriją, kaip buvome pas Paulių sodyboje, šokinėjome nuo tramplino.
– Ten kur aš įšokau į vandenį „kaip mergaitė“, kur jūs juokėtės?
– Mes šokome ant galvos, o tu užsikimšai nosį...
– Ne, su ta nosimi jau sugedęs telefonas. Nosies nesikimšau, šokau kaip vyras, tik nešokau ant galvos, nes nežinojau ežero. Tai saugu ir visiems žiūrovams rekomenduoju nešokti ant galvos, kai nežinai ežero. Kiek žinau, esi netyčia pabudęs pas Paulių lovoje, ar ne?
– Taip... Ne visai pabudęs, tačiau pabuvojęs esu. Prieš olimpinę Londono žaidynių atranką Lietuvos rinktinė buvo Hjustone, turėjo ankstyvą skrydį, o aš po paskutinių rungtynių išgėriau migdomųjų tabletę. Tuo metu Paulius su didelėmis ausinėmis žiūrėjo siaubo filmą. Aš nuo tos tabletės greit užmigau, tačiau apspangęs prabudau – užsimaniau į tualetą. Grįžtu, ir taip sutapo, jog siaubo filme – baisi vieta, o aš įšoku į Pauliaus lovą. Jankūnas pakraupęs, o aš sakau: „oi, sumaišiau lovas“. Bet jums visiems smagiau ši istorija skambės, jei pasakysiu, kad tiesiog pas Paulių į lovą nuėjau.
– Šios istorijos pats nebuvai pasakojęs, kai jis po „Chimki“ buvo atsidūręs netoli sutarties su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Tuomet tavo skambutis išgelbėjo, kad iki šių laikų Paulius yra ilgametis žaidėjas ir komandos veidas.
– Reikia priminti, kad „Žalgirį“ tuo metu valdė Vladimiras Romanovas, o Paulius Motiejūnas buvo jo dešinioji ranka. P. Jankūnas neturėjo realių variantų, norėjo į „Žalgirį“, bet „Lietuvos rytas“ jam pasiūlė. Jis sako man, kad turbūt pasirašys, nuvažiavo pas savo tėvus. Paskambinau P. Motiejūnui, o pastarasis – V. Romanovui. V. Romanovas nenorėjo, bet sužaidė ta korta, kad Paulius eina į „Lietuvos rytą“, užgavo savigarbą, kad pralaimės konkurencinę kovą Vainauskams, todėl nusprendė, kad geriau pas mus. Tuomet pasiūlė naują ilgą kontraktą Pauliui. Visa jo karjera gal būtų pasisukusi kitaip.
– Kokia muzika tau patinka?
– Man lietuviška.
– Žinau, kad esate draugai su Žilvinu Žvaguliu ir net dainą kartu sudainavote?
– Seniai buvome viename baliuje, pasitaikė linksmas, už pusmečio mano brolio vestuvės ir jis pažadėjo padainuoti. O aš prižadėjau, kad išmoksiu vieną dainą. Ji buvo žemaitiškai, nelabai lengva, atlikta ir sudainuota buvo tvarkingai.
– Deklaruoji, kad nenori dėmesio, neturi socialinių tinklų, bet kai koks vakarėlis, tai tas dėmesys visai nieko?-
– Siauram draugų rate labai. Turime visi tas didesnes ar mažesnes kaukes, tik klausimas, kiek jos pasmunka.
– Esi pavėlavęs į lėktuvą?
– Ne. O esu? Tu žinai kažką, nes kažką kabini.
– Prisimenu istoriją, kai laimėjome taurę Milane ir norėjai paskraidyti atostogų.
– Čia per giliai, nepasakosiu šito. Čia blogai, kad sutikau. Matau. Joks žurnalistas nežino tiek, kiek tu. Bandai kampais nueiti ten, kur neturėsiu kur dėtis.
– Koks tavo santykis su šunimis? Jei norėčiau įsigyti šunį, kokį rekomenduotum?
– Tada mes nebe draugai. Na draugai, bet pas tave daugiau neinu.
– Tu paniškai jų bijai. Jei koks jorkšyras, tai jį per 10 metrų aplenki. Iš kur ta baimė?
– Jorkšyras ne. Man nepatinka didesnis šuo. Pradėjau bėgioti, gyvenu centre, tai į Nemuno salą buvau dukart išbėgęs, vieną kartą užsivijo, ką ten užsivijo, palojo už 10 m, apsividuriavau ir baigiau bėgioti saloje. Kai buvau mažas, atbėgo šuo ir išvertė mane iš vežimėlio. Neatsimenu to įvykio, bet iki šiol nemėgstu, bijau šalia būti.
– Kazino mėgsti? Kokia didžiausia laimėta suma?
– Didžiausia pralaimėta veikiau. Aš iš tų, kurie ateina ne išlošti, o azartą pagauti. Ir dažniausiai lošiu iš pačių mažiausių pinigų.
– Lenkiu link to, esi bandęs įvesti žmogų ir nepavyko. Man istorija apie močiutę tavo viena juokingiausių.
– Buvo šeimos pasisėdėjimas, o mes su broliu, pussesere, mama ir kitais sugalvojome nuvažiuoti į kazino. Kartu nusprendė keliauti ir močiutė, kuri nebuvo buvusi kazino. Nuvažiuojame, o ten visiems reikia dokumentus parodyti. Močiutė neturėjo ir apsaugos darbuotojai nenorėjo jos įleisti. Močiutė tada išsitraukė pensininko pažymėjimą, tačiau, pasirodo, jis irgi netinka. Bandžiau ginčytis: „nejaugi jūs netikite, kad močiutė – vyresnė nei 21-erių?“ Tačiau įstatymas yra įstatymas, todėl kelionė į kazino baigėsi.
– Ar daug kartų esi pasinaudojęs, kad esi žalgirietis, rinktinės narys?
– Ne, nesinaudoju, tyliu, laukiu, jei gausiu nuolaidą, tai gausiu. Kai tik paėmė į „Žalgirį“, policija mane sustabdė, o aš dar nebuvau nė vienų rungtynių sužaidęs, dalyvavau poroje treniruočių. Sako, ką darai, sakau žaidžiu krepšinį. Tas pažiūrėjo į mane, į teises ir sako: „Jo, o aš „Lietuvos ryte“. Stoviu visas raudonas.
– O buvo tau „žvaigždžių liga“? Tu labai pakilai per vienus metus?
– Buvo. Nebuvo, kad nenormaliai su žmonėmis elgčiausi. Kai esi matomas, „Žalgiris“, rinktinė, buvo toks dalykas.O kai grįžau po pasaulio čempionato, „Žalgiris“ pasirašė ir Collinsą, Popovičių, sėdau „ant bankės“. Toks būdavo, kaip aš čia nežaidžiu, juk turiu vardą? Reikėjo išgyventi.
– Realiai ir kai aš atvažiavau į „Žalgirį“, tu toks bjaurokas dar buvai. Visai ilgai vadinasi toks buvai...
– Ne, tada jau nebuvau bjaurokas, tiesiog tu buvai tiek „maušas“, kad nieko nesusigaudei.
– Man pirmieji metai „Žalgiryje“ buvo sunkūs. Atvažiavau iš Šiaulių, kur viskas buvo taip paprasta, o čia tokie žvėrys supuola. Paulius Jankūnas toks „teigiamietis“, bet labiausiai „droždavo“, Delininkaitis, tu. Pirmi metai buvo kupini iššūkių.
– Tu buvai iš kito pasaulio, pats dabar supranti.
– Kiek esi pats prašęs parašo ar nuotraukos?
– Vasarą paprašiau nuotraukos paplūdimyje su Edmundu Jakilaičiu. Mėgstu jo laidas žiūrėti. O Barselonoje buvome sutikę aktorių Samuelį L. Jacksoną. Čia gal 2014 metais. Pats žinai, kai nefainai prie stalo kai paprašo, jis valgė, palaukėme kol nueis į tuliką, su Jankiu nuėjome, o ten gorila atėjo, sako „no no no“. Normaliai paskui sutiko, nusifotografavo, klausė, ko aukšti. Sakome krepšininkai. Bandėme juokauti apie NBA, bet netikęs juokas, Jacksonas nepagavo.
– Apie dietas. Ar laikaisi? Pastaraisiais metais svorio esi numetęs, grįžo atletiškumas?
– Visokių mikroskausmų buvo, man patarė, kad kai kurie pratimai čiurnoms ir keliams gali padėti, o ypač svorio „metimas“. Nereikalingus 4 kg numečiau, išnyko skausmai, lengvesnis tapau ir pašokti pavyksta.
– Gal žadi „Oro karaliaus“ konkurse sudalyvauti? Koks dėjimas buvo pats geriausias?
– Su Vaidu Jurgilu (vieną dėjimą atliko susirišę šaliku už rankų su V. Jurgilu). Čia Vaido idėja. Vakarieniavome vieną kartą, prieš dėjimų konkursą gimė. Jo istorija, kad jis „prisižiūri“, dalyvavo pats konkursuose.
– Po pirmo titulo šventei Jonines ir paprašė chebra peršokti per laužą?
– Čia mano žmona, tiesa? Niekas kitas negalėjo apie tai papasakoti? Gerai, kad ji išėjusi, jūs abu gyvatės. Šventėme Jonines ir reikėjo per laužą šokinėti. Įsibėgėjau šokti, už kažkokio akmens užkliuvau ir vos į laužą neįkritau. Tuomet žmona pradėjo juoktis prie visų, sako „Oro karalius“ laužo neperšoko.
– 2006 metais debiutavai rinktinėje. Iš antros lygos – tiesiai į rinktinę. Kai viskas atrodė? Pasakojai, kad nuo Arvydo Macijausko gaudavai velnių, kad laiku neatiduodi perdavimo?
– Visiškas kosmosas. Įsivaizduok, žaidi NKL lygoje, o už 5 mėnesių žaidi jau vyrų rinktinėje pasaulio čempionate, žiaurus šokas. Tik po 5 metų supratau, ko Macijauskas ant manęs pyko, tuo metu nesuprasdavau. Buvo tokios patirties, nemanau, kad bus tokios gyvenime. Esu pasakojęs istoriją, kai žaidžiau „Žalgirio“ dubleriuose, per mėnesį uždirbdavau 1000 litų, o staiga grįžome iš čempionato užėmę 7 vietą ir gavome premiją – netoli 6000, jei eurais. Kai pamačiau bankomate tokią pinigų sumą, pagalvojau, kad bankomatas sugedo. Tuomet man reikėjo nešiojamo kompiuterio.
– Kaip ten buvo su užduotimi, kurią davė Darius Songaila?
– Kartą mane rinktinėje pasišaukė Darius Songaila – prieš 2006 metų pasaulio čempionatą ruošėmės kontrolinėms rungtynėms su JAV rinktine. Jis kalbėjo su savo draugais, ir, kadangi mes buvome Pietų Korėjoje, davė užduotį nupirkti vietinę telefono kortelę. Davė man 100 dolerių, aš nuėjau, o ta kortelė kainavo apie 5 dolerius. Parnešu kortelę, pinigus, o jis sako – grąžą pasilik. Tai surakino man žandikaulį.
– Paskui buvo toks nuosmukis. Kas nutiko?
– Nemanau, kad nustojau tobulėti. Visuomet dirbdavau daugiau tuomet, kai nesisekdavo. Tais metais man fantastiškai susiklostė, kad visur kiaurai ėjau. Šaras nežaidė, Ginevičiaus šeimoje nelaimė, įžaidėjų nebuvo, o Antanas Sireika už ausų patraukė tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Išvažiavau, bet netapau toks geras, kaip įsivaizdavau. 2007 ir 2008 metais atsirado didesnė konkurencija „Žalgiryje“, sėdėjau „ant bankės“, grįžo Šaras į rinktinę, jis žais 38 minutes, tai gali imti bet ką, tai atsirado kitų žmonių – Gustas, Prekevičius, galėjai imti ką nori. Nelengva buvo. Įsivaizdavau, kad atėjau amžiams, bet ne.
– Kuris pralaimėjimas skaudžiausias?
– Man labai skaudus paskutinis pasaulio čempionatas Kinijoje. Viskas neblogai klostėsi, tai vienos rungtynės keli taškai, kitos, kai pasižiūri, kokiu keliu galėjome eiti, žiauriai gaila.
– Naujasis Lietuvos rinktinės strategas Darius Maskoliūnas – geras tavo bičiulis. Sunku, kai persipina draugo ir trenerio vaidmenys?
– Jis ne pirmą kartą mano treneris, buvo „Žalgiryje“ asistentas. Mūsų darbe skiri tuos dalykus, kada gali elgtis kaip draugas, o kada turi vykdyti trenerio komandas.
– Kokie gandai apie ateitį?
– Nėra paslaptis, kad „Lokomotiv“ treneris nori matyti mane komandoje, būtų gerai, kad tęsčiau bendradarbiavimą Krasnodare.
– Galėtum sudaryti savo visų laikų geriausių žaidėjų penketuką?
– Daryčiau iš tų, kuriuos pats mačiau žaidžiant. Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Artūras Karnišovas, Darius Songaila (taip pat Linas Kleiza, Domantas Sabonis, broliai Lavrinovičiai), Arvydas Sabonis.
– O jei iš tų, su kuriais žaidei ir užsieniečiais?
– Nickas Calathesas, Andrew Goudelockas, Sony Weemsas, Paulius Jankūnas, Miroslavas Raduljica.
Daugiau pokalbio su M. Kalniečiu - vaizdo įraše. Kiekvieną penktadienį per Delfi TV M. Kuzminskas kalbins įdomiausius krepšinio žmones – krepšininkus iš visos planetos, buvusius bendraklubius ir varžovus, trenerius, teisėjus, vadybininkus, agentus bei šokėjas.
