Laida įrašyta š.m. balandžio 14 d.
Mariau, šiemet turėjome šiltą žiemą ir palyginus šaltą pavasarį. Ką tai reiškia karpininkams – ar jau spėjote atidaryti sezoną? Kaip į tai reaguoja žuvys?
Aš niekada negyvenu sezono uždarymu ar atidarymu – šioje žūklėje yra veiklos visada. O kai dėl žuvų – be jokios abejonės, kad orai labai įtakoja jų elgseną. Šilta žiema lėmė, kad (ypač komerciniuose vandens telkiniuose) iš esmės buvo galima žvejoti ištisus metus. Bent jau aš žvejojau ir pagaudavau.
Taigi, kaip ir nejaučiate to pasikeitusio ritmo?
Ne. Ritmas gal kažkiek sulėtėjęs, bet nebuvo visai sustojęs dėl tokių oro sąlygų.
Iš ichtiologų teko girdėti, kad nėra gerai tokios žiemos karpiams ir kitoms šilumėgėmis žuvims, nes jos šaltame vandenyje negali maitintis, tačiau dėl šilumos ir šviesos yra pabudusios. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
Aš galiu pasakyti iš savo patirties. Ichtiologai turi vieną nuomonę, aš, kaip praleidžiantis daug dienų prie vandens turiu kitą. Visų pirma, vandens temperatūra vis tiek buvo nukritusi iki 4–5 laipsnių. Ką tai reiškia? Visų pirma, karpių mityba priklauso nuo susidariusių mikrobų jo žarnyne. Mikrobai susidaro būtent šiltame vandenyje. Jei vanduo atšąla iki 4–5, ar net 7–8 laipsnių, jo mityba sulėtėja. T.y. jis maitinasi labai retai. Pavyzdžiui, tik kelias minutes per mėnesį. Ką šios žuvys iš esmės ir daro žiemą.
Vadinasi, manymas, kad po šiltų žiemų pagaunami liesi, sukūdę karpiai yra mitas?
Kada žiemos būna ilgos ir šaltos, trunka 4 ar daugiau mėnesių ir dėl to karpiai nesimaitina, jų svoris teoriškai (bent jau taip rašo knygose) gali nukristi iki 30 procentų. T. y jeigu rudenį karpis prieš eidamas miegoti svėrė 10 kilogramų, tai pavasarį, po sunkios žiemos jis turėtų sverti 7 kilogramus. Tačiau aš tokių dalykų nesu pastebėjęs. Atvirkščiai, būtent pavasarį pasitaiko pagauti labai didelių egzempliorių – patelių, subrandinusių ikrus.
Žvejoji karpius ištisus metus, taigi pasakyk – kuo iš esmės skiriasi karpių žūklė šaltuoju metų laiku nuo žūklės vasarą?
Skirtumai yra esminiai. Kai vanduo yra nepasiekęs 14 laipsnių, aš naudoju žymiai siauresnį asortimentą jaukų. Kai vanduo sušyla 14 laipsnių ir daugiau – aš į savo jaukus įtraukiu grūdines kultūras. Iki tol aš nepatarčiau naudoti nei grūdų, nei dabar labai išpopuliarėjusių riebių pelečių. Pasikartosiu, kad šiuo metų laiku žuvų virškinimas yra sulėtėjęs ir su karpiai reiktų elgtis kaip su kūdikiais. Juk kūdikiams neduodame dešros ar mėsos – mes jiems duodame pieną. Taip reiktų elgtis ir su žuvimis.
Mes, žvejai, jaukindami karpius, kai vanduo šaltas iš inercijos riebiu jauku, iš tiesų patys sau pakišame koją. Karpiai vedami instinktų šį mūsų sumestą jauką – kukulius tigriniais riešutais, kanapėmis, turinčiomis savyje daug riebalų sušviečia ir labai greitai pasisotina. Ir niekas jiems ilgam pasidaro nebe įdomu. Tad reziumuojant galima tokią tiesą išvesti – žvejodamas vandeniui sušilus gali įvairuoti jauko sudėtimi, naudoti didesniu jauko kiekius ir dėl to didelės bėdos neturėsi. Tuo tarpu žvejodamas šaltame vandenyje, turi labai gerai pagalvoti, ką darai.
Kiek kartų jau žvejojai karpius šiemet, šį pavasarį ir koks yra dabar karpių aktyvumas?
Komerciniame vandens telkinyje buvau vieną kartą, laukiniame paskutinį kartą buvau prieš kelias dienas, išbuvau prie vandens dvi paras. Būtent šioje žūklėje galutinai sugriuvo vienas gajus mitas. Pernai metais panašiu laiku – (berods buvo balandžio 5-oji), tada buvo labai šaltas oras ir vėsus vanduo, pirmoji mano pagauta žuvis buvo amūras.
Kas visus labai nustebino, nes daugelis žvejų yra įsitikinę, kad amūras yra šiltavandenė žuvis, kuri maitinasi tik labai sušilus vandeniui. Šiemet istorija kartojosi – vėl užkibo amūras, kurio šį kartą ištraukti nepavyko – jis pasinaudojusiu kliuviniais nutrūko. Bet jau beveik laikiau žuvį rankose, tai tikrai mačiau, kokia tai buvo žuvis. Jau šį savaitgalį keliausiu ten vėl. Dabar (laida įrašyta balandžio viduryje aut. past.) vanduo šaltas, žuvys maitinasi minimaliai ir žūklė yra labai nelengva. Bet man ji tuo ir įdomi, nes tuo laiku daugiausia gali išmokti.
Koks yra pasiruošimas tokia žūklei pavasarį? Kokie yra žingsniai, ką reikia pasiimti su savimi? Mėgsti išsiruošti į žūklę kelioms paroms.
Svarbiausia, kad būtų patogu – šilta, komfortiška. Tai palapinė, keturių sezonų miegmaišis, atitinkami rūbai ir kiti būtini daiktai. Kalbant apie pačią žūklę – niekam ne paslaptis, kad darau išankstinius jaukinimus. Dabar, kai vanduo šaltas, jaukinu minimaliai – sumetu į vandenį per kartą nuo pusės kilogramo, na daugiausia kilogramą baltyminių kukulių. Itin smulkios frakcijos. Jeigu skaičiuoti milimetrais, tai būtų 2–4 mm. Kitaip tariant, aš vandenyje tik paskleidžiu kvapą ir žuvį suerzinu. Vienintelis didesnis kąsnis žūklės vietoje, kurį ji gali normalia įryti, yra boilis ant plauko su kabliuku. Nes aš labai gerai suprantu, kad jeigu žuviai duosiu stambesnio jauko – ji jo gali prisivalgyti ir mano masalas jai taps nebeįdomus.
Ar šiuo metu visuose vandens telkiniuose turi vienodai šansų pagauti, ar yra kažkokia specifika, kur reiktų pirmiausia ieškoti žuvies?
Iš tiesų yra labai svarbu vandens telkinio savybės, dugno struktūra. Šiuo metu laiku karpių reiktų ieškoti vadovaujantis dviem taisyklėmis:
1. Tai turi būti seklioji ežero dalis – vyrauti nuo pusmetrio iki 1,5 m gyliai. Ten, žuvis iš savo žiemojimo vietų patraukia sušilti, jai pradeda gamintis virškinimo bakterijos. Tai vieta, kur greičiausia sušyla ežero vanduo.
2. Antra taisyklė – reiktų žinoti, arba tiesiog atvažiuoti pasižiūrėti ir atrasti, kurį ežero krantą saulė daugiausia visą dieną šildo. Į ten greičiausia ir trauks žuvis.
Iš šio pasakojimo atrodo, kad prieš važiuodamas žvejoti prie vandens praleidi nemažai laiko vietos išsityrinėjimui?
Iš tiesų, orientuojantis žemėlapyje galima ir sėdint namie nustatyti, kur geriausia žvejoti. Atsidarai kad ir Google Maps, įvertini, kaip dieną suksis saulė ir gal daugiau mažiau susidaryti nuomonę, kurioje ežero dalyje vanduo bus šilčiausias. Tačiau aš vis dėl to rekomenduoju nuvažiuoti prie vandens. Nes vien iš žemėlapio negali įvertinti medžių ir kito augmenijos įtakos, pamatyti, kur į vandenį krenta šešėliai ir t.t. Tokiai žvalgybai užtenka vieną sykį nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kai ežeras atrodo realiai, kaip saulė jame sukasi.
Prieš mano minėtą žūklę savaitės bėgyje aš jaukinau du kartus.- vieną kartą sumečiau pusė kilogramo, kitą – kilogramą jauko. Žūklės metu abi paras kruopščiai stebėjau ežerą, žiūrėjau, kur rodėsi žuvys ir numačiau tris potencialius taškus, kuriuose gaudysiu artėjantį savaitgalį. Tai geriausia gal ir iliustruoja taktiką, kuria naudoju žvejodamas pavasarį, kol vanduo šaltas. Man šioje žūklėje turbūt ir smagiausia stebėjimas ir pasiruošimas. Kai tu atvažiuoji žvejoti – dažniausia būni jau labai arti rezultato.
Tas rezultatas. Vis dėl to, kalbame apie šilumėges žuvų gaudymą šaltuoju metų sezonu. Ar tenka kartais grįžti namo be to rezultato?
Be abejo, kad taip kartais būna. Žūklės sąvoka yra daugybė kartų platesnė, nei pagautas trofėjus. Čia patirti pačių įvairiausių malonumų ir patirčių. Juo labiau, kad dabar yra pavasaris, čiulba paukščiai, gamta pilna įvairių garsų. Žydi gėlės – pilna kvapų. Skleidžiasi lapai, kas dieną vis keičiasi spalvos. Kažkada žūklę įvardinau kaip nepaliaujamą kvapų, garsų ir kvapų sintezę.
Na, čia beveik poezija. Vis dėl to karpininkai garsėjai kaip žvejai – vienišiai. Ar mėgsti žvejoti su kolegomis, ar vis dėl to labiau nori patirti tai vienas?
Aš nesu konservatyvus šiuo klausimu. Būna žūklių, kada žvejoju vienas, bet su malonumu žvejoju ir su kolega dviese. Išimtiniais atvejai – ir trise. Būna žvejų, kurie nori kartu pažvejoti ir pasisemti patirties. Nesu kažkoks „pasikėlęs“, nebendraujantis – jeigu žmogus patinka, mielai dalinuosi. Ir būna daug gražių momentų tokioje žūklėje. Bet tikrai būna žūklių, kur sąmoningai noriu pabūti tik su savimi ir gamta.
Ar yra tokių bendraminčių, kurie keliautų kartu šaltuoju metų laiku, kai tikimybė sugauti yra mažesnė?
Taip, yra tokių žmonių ir man jie labai patinka. Mane žavi jų charakteris. Žmonės, kurie šiuo sunkiuoju metų laiku bando pagauti trofėjų, neieško lengvų kelių, eina tuo sunkesniuoju. Ir tai daug pasako apie žmogų. Be to, žmonės turėtų suprasti elementarią tiesą – kai tu sugebi sugauti karpį sunkiomis sąlygomis, tai pagauti jį tada, kai vanduo sušyla, tampa elementaru. Tos žinios ir patirtis niekur nedingsta. Žvejyba yra sportas, ir norint kažko išmokti, reikalingos treniruotės. Ir kuo treniruočių metu tavo partneris yra sudėtingesnis ir stipresnis – tuo tu daugiau pats išmoksti ir patobulėji.
Žvejoji karpius jau kelis dešimtmečius, išmokai juos pagauti šaltuoju metų laiku, vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį. Ar dar įdomu juos gaudyti vasarą, kai jie kimba gerai?
Ne, taip nėra. Aš pats sąmoningai ieškau priežasčių, kas mane šioje žūklėje galėtų dominti. Manęs niekas ne tik žūklėje, bet ir gyvenime taip labai neerzina, kaip monotonija. Ir aš sąmoningai visą laiką ieškau ir randu, ką galėčiau dar sužinoti ir ko pasiekti šioje žūklėje. Nėra taip, kad atėjo savaitgalis ir aš važiuoju žvejoti be jokios idėjos. Aš susigalvoju įvairiausių iššūkių. Mėgaujuosi pačiu procesu. Aš tikrai matau žvejodamas gamtą ir girdžiu jos garsus.
Kad ir paskutinėje vietoje, prie ežero, kuriame žvejoju, gervės už kokių 30 metrų man už nugaros susikrovė lizdą. Ir kai anksti ryte guli palapinėje, ir tave žadina ne žadintuvas, sakantis, kad laikas eit į darbą, o gervių klyksmas, pradedantis kiekvieną dieną – tu supranti, kiek tai yra gražu ir gera. O kiek grožio yra tuose pačiuose saulėtekiuose ir saulėlydžiuose ! Daug dalykų yra šioje žūklėje, kurie nuspalvina ją pačiomis gražiausiomis spalvomis. Dėl to aš ten ir važiuoju.
