„Antrasis pasaulinis karas vis dar kariaujamas. Kiekvienais metais atgimsta argumentai ir emocijos: išsilaipinimas Normandijoje, Varšuvos sukilimas, Aušvico išlaisvinimas, Dresdeno bombardavimas, Jaltos susitarimai, Berlyno užėmimas ir Potsdamas.
Negali būti vieningos karo versijos. Kai valstybių vadovai stovi greta gegužės 9-osios parade Maskvoje, jų galvose iškyla skirtingi atsiminimai“, – taip prieš penkiolika metų komentare apie atminties karus rašė lenkų žurnalistas, ilgametis žurnalo „Polityka“ redaktorius Adamas Krzeminskis.
Simboliškai jo žodžius ir šiemet patvirtino ketvirtadienį, gegužės 8-osios, 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių išvakarėse, išplatintas Baltijos šalių prezidentų kreipimasis, smerkiantis Rusijos bandymus perrašyti karo ir pokario meto istoriją bei deklaruodamas naująsias grėsmes.
„Mes griežtai atmetame pastangas vėl dalinti Europą ir pasaulį į įtakos sferas. Globalaus saugumo imperatyvas reikalauja nuolatinio tarptautinės teisės ir sutartų normų laikymosi, taip pat besąlygiškos pagarbos visų suverenių valstybių teritoriniam vientisumui ir jų teisei pačioms pasirinkti saugumo susitarimus ir sudaryti sąjungas bei aljansus.
Mes dar kartą kartojame, kad NATO yra mūsų šalių kolektyvinės gynybos pagrindas, o transatlantinis ryšys yra gyvybiškai svarbus Europos saugumui ir stabilumui“, – rašoma Gitano Nausėdos, Egilio Levito ir Kersti Kaljulaid kreipimesi į partnerius Vakaruose.
Neabejotina, kad toks kreipimasis sukels audringą ar ciniškai sarkastišką Rusijos diplomatijos vadovybės reakciją. Atminties karo fronte pakankamai ryškios trys perspektyvos, pabrėžiančios sau svarbius Antrojo pasaulinio karo padarinių aspektus.
Pirmoji – Kremliaus perspektyva. Vadinti ją Rusijos perspektyva nedrįstu, tuo pabrėždamas, kad Rusijoje yra išsilavinusių ir padorių žmonių, gebančių sąžiningai įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus ne tik okupuotose ir Sovietų Sąjunga vadintose teritorijose, bet ir pačioje Rusijoje.
Visgi, dabartinės Vladimiro Putino Rusijos ultranacionalistinis naratyvas kuriamas perrašant daugelį skausmingų istorijos epizodų ir atsisakant atsakomybės už sovietų karių ir daugelio kitų sovietinių institucijų atliktus nusikaltimus.
Pergalės diena Rusijoje yra tapusi pasididžiavimo savo šalimi, jos karine galia ir šios galios pergalės prieš labai lengvabūdiškai interpretuojamą fašizmą švente. Istorinius siužetus dažnai papildo dabarties geopolitinės aktualijos, kai kovos su fašizmu skraiste dangstoma agresija Ukrainoje ar imperinės ambicijos Baltijos valstybėse ir net Vidurio Europoje.
Šių metų balandžio mėnesį Prahoje pašalintas paminklas sovietiniam maršalui Ivanui Konevui, malšinusiam civilių gyventojų sukilimus Budapešte ir Prahoje, tapo dvišalės įtampos priežastimi ir sukėlė aršius Rusijos institucijų protestus.
Dabartinės Rusijos valdžios puoselėjamame šlovingos pergalės naratyve 12 milijonų Antrojo pasaulinio karo aukų ar ne mažiau nei 1,6 milijono Gulage mirusių režimo kalinių yra tik statistika, nevedanti prie jokių istorinės atminties išvadų.
Pergalės dieną dalis šios statistikos vardų sulaukia dėmesio bent jau kapuose, bet didžioji dalis tiesiog lieka užmarštyje, negadinant šventės ir nacionalistinės ekstazės skausmingais faktais.
Antroji – Rytų Europos perspektyva. Šią perspektyvą galima būtų pavadinti ir sovietų okupuotų, bet išsilaisvinusių ir savo suverenumą atkūrusių tautų perspektyva. Jai didžiąja dauguma priklausome ir mes.
Tiesa, ši perspektyva vis dar skausmingai kertasi su pirmosios perspektyvos dalimis, glūdinčiomis komunistinį periodą nostalgiškai vertinančiose grupėse. Lietuvoje šią įtampą gerai atskleidžia vis dar emocingas pokario periodo traktavimas, herojų ir niekšų paieška bei naujai formuojamai tapatybei pritaikomi istoriniai pavyzdžiai.
Esminis šios perspektyvos atstovų argumentas – sovietiniai nusikaltimai nebuvo pakankamai įvertinti Vakarų pasaulyje. Šaltojo karo metu Vakarų valstybės neturėjo pakankamai informacijos, o vėliau ir politinės valios pasmerkti totalitarinio režimo nusikaltimus prieš individus, atskiras žmonių grupes ir net tautas.
Tremties, lagerio baisumai, partizaninio karo brutalumas ir beviltiškumas tik dabar geriau pristatomas ir pažįstamas Vakarų visuomenėms. Tiesa, čia mūsų emocijos atsimuša į partnerių Vakaruose pragmatizmą ir supratimą, kad istoriją perrašyti besikesinanti Rusija yra sunkiai išvengiamas geopolitinių žaidimų partneris.
Tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos politiniai lyderiai nevengia pastabų V. Putino Rusijos politikai, tačiau Antrojo pasaulinio karo klausimu išlaiko nuosaikumą. Kalbėti apie dabartinio JAV prezidento poziciją ar tikėtis jos sudėtingais istoriniais klausimais apskritai beviltiška.
Šioje situacijoje Baltijos šalių prezidentų laiškas atrodo kaip šauksmas tyruose. Vargu, ar vienas ar kitas viešas pasisakymas gali pakeisti istorinės atminties karo eigą, išjudinti neutralitetą jame prisiėmusius partnerius.
Bet viešai sakyti tiesą ir nuolat deklaruoti savo principinę poziciją – būtina. Net ir būdami Didžiojo atminties karo stadijoje, kai visos pusės giliais užsikasę savo fronto linijose, o likusieji – savo neutralitete, turime priešintis bandymams iškraipyti ar dekonstruoti istorines tiesas.
Savo pranašiškame komentare A. Krzeminskis pastebėjo, kad jau prieš penkiolika metų daugelis valstybių pamažu žengė link užsidarymo savo atskirose traktuotėse. Šių valstybių piliečiai pasirenka sau naudingus, jų nacionalinį mitą palaikančius vaizdinius ir net nebando leistis į dialogą su tais, kurie gali sukelti grėsmę jų tapatybei.
Panašu, kad Didžiojo atminties karo apkasuose mes įsikasame vis giliau. Kai kurių valstybių nedemokratiniai režimai atsirenka tik sau naudingus faktus, o jei šie netinka naujajam šlovės naratyvui, tai tiesiog sukuria alternatyvias faktų versijas ar išmoningus pasiaiškinimus, kodėl milijonai beprasmių mirčių buvo „šlovingojo tikslo“ dalis.
Galime guostis bent jau tuo, kad mūsų perspektyvoje atsiranda vietos sutarimui ir didesniam atvirumui. Kol kas bent jau paneigti melą. Turbūt vienintelė galimybė pralaužti užburtą ratą – kalbėti tiesą ir patiems. Nevengti sudėtingų istorinių prisipažinimų bei permąstymų.
Galbūt matydami makabriškus Pergalės dienos šokius ant milijonų kapų, turėtume įvertinti ir istorinius dalies mūsų tautos pasirinkimus, atvedusius prie mūsų bendrapiliečių žudynių, įvertinti demokratijos svarbą ar istorines diskusijas dokumentų, įrodymų, loginės argumentacijos, o ne raketų aritmetikos kalba.