Pagrindinis ypatumas, skiriantis koronaviruso krizę nuo Didžiosios depresijos, yra tas, kad ištisų pramonės šakų užvėrimas siekianti sukontroliuoti ligą dar kol kas nesukėlė perkamosios galios smukimo – didžiąja dalimi dėl to, kad vyriausybės ėmėsi atlyginimų subsidijavimo.
Vien Europoje tokia parama išgelbėjo apie 40 mln. darbo vietų. Žinoma, sukils ir kainos, teigia R. Skidelksis, trijų dalių biografijos apie britų ekonomistą Johną Maynardą Keynesą autorius.
„Traukiantis iš karantino, vienu metu teks susidurti su depresija ir infliacija, – sakė jis per interviu „Bloomberg TV“ žurnalistams Tomui Keene‘ui ir Francinei Lacqua. – Tai labai labai neįprasta.“
Išsivysčiusiųjų ekonomikų centriniai bankai, kurie po pasaulinės finansų krizės visomis priemonėmis stengėsi pakelti infliaciją, dabar susiduria su gilia recesija ir rekordiniu naftos kainų kritimu. Daugelii ekonomistų nuomone, dėl to defliacija tampa didžiausia grėsme.
Bet kai kurie ekspertai perspėja, kad stipri parama paklausai taikant fiskalinio ir pinigų lengvinimo priemones – ir tuo pat metu daroma žala ekonomikos pasiūlai, nes sutrinka prekių gamyba bei transportavimas, – pakurstys kainų augimą. Tam tikra infliacija padėtų vyriausybėms padengti savo didelio masto paramos programų sąnaudas, teigia R. Skidelskis, kuris yra ir Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys. „Tai tam tikra mokesčio forma, – sakė jis. – Arba galima atvirai taikyti atvirą apmokestinimą, tiesiog didinant mokesčio tarifą.“
Pasak jo, jau yra buvęs precedentas, kai aštuntajame dešimtmetyje „stagfliacija“ paskatino nusigręžti nuo J. M. Keynesso metodo naudojant vyriausybės biudžetus ekonomikai valdyti ir kai atsakomybę prisiėmė centriniai bankai.
Tačiau reakcija į koronaviruso protrūkį ištrynė ribą tarp fiskalinės bei pinigų politikos, nes centriniai bankai toliau mažina skolinimosi kainas, kad padėtų vyriausybėms išsikapstyti iš krizės didinant išlaidas.
Vienas iš padarinių galėtų būti kainų augimas, sakė R. Skidelskis, pridurdamas, kad pokriziniu laikotarpiu bus itin sudėtinga sukurti vyriausybės išlaidų mechanizmus, kurių nevaržo „dirbtinės“ taisyklės, bet kurie yra pakankamai tvirti norint išvengti politiniu požiūriu motyvuoto švaistymosi.
„Vyriausybės su savo centriniais bankais tiesiog gali pasirūpinti pinigų tiek, kad galėtų juos leisti savo nuožiūra, – sakė R. Skidelskis. – Žmonėms tai nelabai patinka, bet tai tiesa.“
