Ji – tik viena iš vietinių, kuriuos šį sezoną samdo vaisių ir daržovių ūkiai, kadangi kelionių apribojimai sutrukdė šimtų tūkstančių migrantų darbininkų planus. Nerimaudami, kad pritrūks darbo jėgos – ypač būsimam derliui nuimti – augintojai ir vyriausybės visame pasaulyje nuomoja lėktuvus ir atsiskraidina studentus, padavėjus ir netgi kalinius, kad šie užpildytų atsiradusią spragą.
„Darbo vietų netrūksta, – teigia L. Wickens, kuris padeda sodinti pupeles ir prižiūrėti daigus. – Įsibėgėjus sezonui, darbo bus dar daugiau.“
Derlius, paliktas pūti laukuose, keltų grėsmę pasaulinei maisto tiekimo grandinei: jau dabar kai kurios parduotuvių lentynos stovi tuščios, Amerikoje trūksta mėsos, o pienininkai išpila pieną, kurio nesugeba parduoti. Kai kurie Europos ūkininkai nuo karantino pradžios jau supūdė derlių, pvz., šparagus, o Jungtinės Tautos nerimauja, kad maisto produktai – nuo braškių iki persikų – gali likti nenuimti.
Skirtingai nuo būtiniausių pasėlių, tokių kaip kviečiai ar kukurūzai, kurių derlius nuimamas mechanizuotai, vaisiai ir daržovės paprastai renkami rankomis, dirbant ilgomis pamainomis atvirame lauke – didžiosiose ekonomikose toks darbas paprastai nepaklausus. Situacija keičiasi šiais metais, kai žmonėms gresia atleidimas iš darbo arba jie turi daugiau laisvo laiko. Tačiau daugelis pozicijų vis dar nėra užpildytos, vietiniai gyventojai gali dirbti ne taip našiai, kaip kasmet sugrįžtantys užsieniečiai, o papildomos išlaidos apmokymui gali atsiliepti prekių kainoms parduotuvėse.
„Daugiau kainuoja naujų žmonių paieška ir jų paruošimas darbui, ir tai yra pagrindinė problema“, – teigia „Rabobank“ vyresnioji vaisių ir daržovių specialistė Cindy van Rijswick.
Kanadoje, į kurią kasmet atvyksta 60 000 laikinų ūkio darbininkų iš užsienio, Kvebeko ministras pirmininkas Francois Legault pranešė, kad kilo didžiulis susidomėjimas po to, kai bedarbiai buvo kviečiami eiti dirbti į laukus, ir prisiminė savo paties sunkią, tačiau „gražią“ patirtį jaunystėje skinant braškes.
Vis dėlto Patrice Riendeau nerimauja, kad vietiniai nesugebės tvarkytis su jo salierų, svogūnų ir salotų derliumi ūkyje, įsikūrusiame Monrealio apylinkėse. Jie nėra pratę prie sunkaus darbo, kurį paprastai atlieka užsienio darbininkai, atvykstantys iš tokių šalių kaip Meksika ir Gvatemala ir grįžtantys į jo ūkį metai iš metų. Jis planuoja vietiniams gyventojams paskirstyti lengvesnes užduotis, tačiau dėl netikrumo kol kas sunku planuoti.
„Ar man auginti 50 proc. mažiau salotų, nes turėsiu pagalbininkų tik tam tikru laikotarpiu? Ar pajėgsiu visa tai nuimti? – svarsto P. Riendeau, kuris tikisi, kad geriausiu atveju atvyks maždaug pusė numatytų užsienio darbininkų. – Tai neįtikėtinas galvos skausmas.“
Kai kurie Ontarijo daržovių augintojai nerimauja, kad derlius sumažės 30 proc., nes ūkiams sunkiai sekasi rasti žmonių ir neužkelti kainų vartotojams, teigia Guelfo universiteto Maisto instituto atstovai.
Šiuo metu Europoje situacija nėra labai bloga. Mažiausiai 1500 marokiečių, kurie pasiekė Ispaniją dar prieš krizę, galėjo prasitęsti darbo leidimus, o įdarbinę vietinius gyventojus ūkiai šiuo metu laikosi neblogai, sako Jaime Martinez-Conradi, asociacijos, atstovaujančios Andalūzijos žemės ūkio bendrovėms, vadovas. Paaiškėjo, kad 80 000 užsienio darbininkų, kuriuos Vokietija įsileido iki gegužės, turėtų pakakti, o Jungtinėje Karalystėje balandžio mėnesį visos darbo vietos buvo užpildytos, praneša ūkininkų sąjungos.
Problema gali kilti tada, kai už poros mėnesių teks pradėti skinti daugelio kultūrų derlių.
Jungtinės Karalystės vaisių ir daržovių tiekėjas „G‘s“ tebeturi du trečdalius neužpildytų pozicijų iš 3000 sezoninių darbų ir tikisi pritraukti bent 500 vietinių gyventojų – dešimt kartų daugiau nei paprastai, teigia Derekas Wilkinsonas, „Sandfield Farms“ padalinio generalinis direktorius. Priklausomas nuo darbo jėgos iš Rytų Europos, padalinys bendradarbiauja su kitais ūkiais: jie užsakinėja skrydžius ir atsiskraidina iš Rumunijos taip reikalingus darbininkus.
„Žmonės iš tų šalių yra patyrę rinkėjai, – teigia D. Wilkinsonas. – Mums labai svarbu susigrąžinti bent dalį iš jų.“
Rusijoje, kur uogų ūkiai rizikuoja netekti iki 40 proc. šių metų derliaus, vyriausybė ragina laukuose dirbti studentus ir kalinius. Apie 160 kalinių jau dabar dirba žemės ūkio darbus rytiniame Primorsko krašte, bet jų skaičius gali išaugti iki 400, pranešė federalinė bausmių tarnyba.
Ūkių problema ta, kad daugelis nemokamų atostogų išleistų žmonių paprastai gyvena toli nuo kaimo regionų, o išlaikyti derliaus rinkėjus gali būti sudėtinga, vos tik įmonės vėl pradės veiklą. Jungtinės Karalystės įdarbinimo agentai, įskaitant „Pro-Force“ ir „Concordia“, kol kas užpildė tik nedidelę dalį darbo vietų iš daugiau kaip 50 000 paraiškų.
Aludės darbuotoja Bethany Barclay nuo balandžio pradžios dirba tame pačiame ūkyje kaip ir L. Wickens – dvi vienišos britės tarp beveik 30 rytų europiečių. Nors jau nekantrauja vėl pilstyti alų, moteris džiaugiasi, kad dirba lauke, ir sako, kad tai pakeitė jos požiūrį į maisto grandinę.
„Nemanau, kad žmonės pakankamai vertina įdėtą darbą, – teigia ji. – Tai darbas, kurį reikia dirbti, kad šalis ir toliau gyvuotų.“
