Beje, savo atsiminimuose Reilis užsimena, kad „labai lengva verbuoti bolševikus, užtenka tik paminėti apie tvirtą valiutą – dolerius ar svarus“.
Vizitas pas Leniną ir Kerenskio išgelbėjimas
Netrukus leitenantas Reilis atvyksta į Maskvą, kur, apsivilkęs paradinę uniformą, eina tiesiai į Kremlių ir, prisistatydamas Jungtinės Karalystės premjero emisaru, reikalauja jį įleisti pas patį Leniną. Keista, bet sargyba įleidžia, tiesa, ne pas bolševikų vadą, o pas jo sekretorių V. Bonč-Brujevičių. Šis iš karto po to užklausia britų ambasados, ar Reilis veikęs jų nurodymu? Ambasadorius Lockhartas nieko konkretaus neatsako, tik pažada „išsiaiškinti“. Netrukus jis išsikviečia įžūlųjį leitenantą, kuriam kaip reikiant duoda pylos. Tik šiam nė motais – kitą dieną vėl atvyksta į Kremlių, kur susitinka su V. Bonč-Brujevičiaus broliu generolu M. Bonč-Brujevičiumi. Jiedu susitinka keletą kartų, aptarinėja politinę situaciją, o Reilis netgi pataria generolui, tuometiniam bolševikų vadovybės kariniam patarėjui, išsiųsti nurodymus į vakarų gubernijas: mobilizuoti visus resursus ir ruoštis kovai su vokiečiais. Taip pat jis sugeba nuteikti generolą prieš provokiškai nusiteikusį tuometinį bolševikų užsienio reikalų komisarą Čičeriną. Britų žvalgas bando užverbuoti generolą, bet nesėkmingai – viskas baigiasi tik nieko neįpareigojančiais pasikabėjimais.
Netrukus jis atsisako oficialaus vaidmens ir pereina į nelegalią padėtį – taip, anot jo, galima veikti žymiai sėkmingiau. Čia jis graikų komersantas Konstantinas, čia turkų verslininkas Massino, čia antikvaras Bergmanas, o čia netgi – ČK (slaptosios bolševikų policijos) pareigūnas Relinskis... Daugybė moterų, kurias jis sugeba greitai sužavėti, jam padeda – pažintimis, leisdamos naudoti savo būstus kaip konspiracinius butus, o kartais gal net ir finansiškai...
1918-ųjų pavasarį leitenantas Reilis vyksta į pietų Rusiją, kur iš generolo Kaledino stovyklos paima ten prisiglaudusį nuverstąjį laikinosios vyriausybės vadovą Kerenskį ir, perrengęs jį serbų karininku, per visą Rusiją nugabena iki Murmansko, kur saugiai įsodina į britų karinį laivą. Beje, sklido legendos ir apie tai, kad Reilis bandė išgelbėti nelaisvėje esančią Rusijos imperatoriaus šeimą, bet net pats agentas šių kalbų nepatvirtino.
1918-ųjų vasarį vokiečių kariuomenė stovėjo ties pat Petrogradu, bolševikų vadovybė skubiai pabėgo į Maskvą. Vasario 23-ąją vokiečiai pateikė ultimatumą bolševikams su reikalavimu pripažinti Ukrainos, Suomijos ir Baltijos šalių (Lietuvos karalystės ir Baltijos hercogystės) nepriklausomybę bei demobilizuoti armiją (gal tos gėdingos datos užmaskavimui bolševikai ir paskelbė būtent vasario 23-ąją Raudonosios armijos diena?). Kad ir sukąstais dantimis, bet bolševikai buvo priversti sutikti su šiuo reikalavimu – jiems žūtbūt buvo reikalingas laikas sutelkti savo pačių prieš tai demoralizuotą armiją bei susitvarkyti su vidaus priešais.
Vokiečiai, pasirašę taikos sutartį su Rusija, galėjo laisvai perkelti daug savo dalinių į Vakarų frontą. Britams tai buvo visiškai neparanku, ir jie visokiausiais būdais stengėsi vėl įtraukti Rusiją į karą. Jie bandė tartis ir su bolševikų vidaus opozicija, ir su eserais (socialistais-revoliucionieriais), žodžiu, su bet kuo, kas tik galėjo priversti grįžti Rusiją į karą.
Nepavykę maištai
Tą patį pavasarį Reilis susipažįsta su bene pagrindiniu antibolševikinio judėjimo lyderiu Rusijoje – buvusiu eseru Savinkovu. Labai tikėtina, kad juos suvedė kaip sykis tuo metu Maskvoje gyvenęs ir Savinkovo vadovaujamai Tėvynės ir laisvės gynybos sąjungai priklausęs Reilio pusbrolis Levas Bramsonas, dirbęs Rusijos Steigiamojo susirinkimo organizavimo komitete, vienas iš Darbo liaudies socialistinės partijos lyderių. Reilis su Savinkovu kurpia sukilimo planą (Reilis būsimai laisvos Rusijos vyriausybei netgi siūlo savo pažįstamų kandidatūras), tik sėkmingam jo įvykdymui trūksta vienos smulkmenos – pinigų. Reilis iš savo vadovybės Londone reikalauja skubiai atsiųsti milijoną svarų (pagal šių laikų perkamąją galią tai būtų apie 60 milijonų) sukilimui organizuoti. Jis teigė, kad norint nuversti bolševikus, reikia trijų dalykų: 1) pinigų, 2) pinigų ir 3) pinigų. Reilis gauna 5 milijonus rublių (t. y. apie 30 000 svarų) antibolševikinio Nacionalinio centro finansavimui, taip pat 2 milijonus rublių nuo Kenterberio vyskupo perdavė Rusijos stačiatikių cerkvės patriarchui.
Liepos pradžioje pribrendo kairiųjų eserų maištas, iš dalies inicijuotas ir paremtas britų. Pastariesiems papirkus eserus ir ČK pareigūnus Bliumkiną ir Andrejevą, šie nužudo Vokietijos pasiuntinį Rusijoje Mirbachą, taip tikėdamiesi sukelti masinį sukilimą prieš vokiečius ir jų pakalikus – bolševikus (vokiečiai tuo metu Maskvoje ir Petrograde elgėsi kai namie – vidury dienos atlikdavo kratas, suiminėdavo jiems neįtikusius). Eserai užima centrinį Maskvos paštą, netgi areštuoja ČK vadą Dzeržinskį ir dar kelis bolševikų lyderius. Liepos 6-oji maištui pasirinkta ne atsitiktinai – tą dieną latvių šauliai, bene vienintelė bolševikų reali karinė jėga, šventė didžiausią kiekvienam latviui šventę – Jonines (jie nepripažino naujojo bolševikų įvesto kalendoriaus, jiems tai buvo birželio 23-oji). Karas ne karas, maištas ne maištas, kad ir dangus griūtų, o Joninių švęsti tikram latviui niekas nesutrukdys. Tomis pačiomis dienomis įvyksta Savinkovo vadovaujamos Tėvynės ir laisvės gynybos sąjungos sukilimai keliuose Rusijos miestuose.
Eserai kaip reikiant įbaugino bolševikų vadus, šie buvo beveik šimtu procentų įsitikinę, kad tuoj žlugs. Bet kažkodėl eserai elgėsi visiškai neryžtingai – nebetęsė puolimo, sėdėjo kareivinėse. Latviai, atsigavę po Joninių, grįžo į rikiuotę ir išvaikė juos. Maištas žlugo.
Britai betgi rankų nenuleido. Pamatę, kad latvių šauliai šiuo metu yra rimčiausia ginkluota jėga, ėmė tartis su jais. Britų pasiuntinybės Rusijoje vadovas Lockhartas per Reilį papirko latvių šaulių vadą Berzinį, susitardamas, kad šis su savo kariais įvykdys perversmą prieš Lenino vyriausybę. Deja, britai nežinojo, kad visa ši operacija nuo pat pradžių buvo žinoma bolševikų vadovybei. Latviams buvo skirta apie 5 milijonai rublių, iš kurių 1,2 milijonus Reilis perdavė Berziniui. Sverdlovo, vieno iš aukščiausiųjų bolševikų vadų, nurodymu britų žvalgybos pinigai buvo paskirstyti taip: milijonas rublių – latvių šaulių, nukentėjusių kovose prieš revoliucijos priešus, šeimoms šelpti, 100 000 rublių – agitacinės spaudos leidybai ir 100 000 – artilerijos diviziono klubo steigimui. Britų žvalgybos planas žlugo. Reilis svajojo, sutriuškinus bolševikus, surengti Maskvos Raudonojoje aikštėje paradą, kuriame dalyvautų ir bolševikų belaisviai kariai, o šių priešaky žygiuotų nuogai išrengti Leninas ir Trockis... Beje, vokiečiai, nujausdami britų avantiūrą, jau anksčiau spėjo papirkti latvius dar didesne pinigų suma, prašydami tik vieno – likti ištikimiems Lenino vyriausybei.
Tarp kitko, tuo metu Rusijoje buvo populiarus posakis – „Revoliucija laikosi ant latvių durtuvų, žydų smegenų ir rusų kvailių“.
Šis eilinis britų organizuotas sąmokslas taip pat nepavyko, nes rugpjūčio 30 d. buvo nužudytas Petrogrado ČK vadovas M. Urickis, o Fania Kaplan, buvusi anarchistė bei eserė, Maskvoje tą pačią dieną pašovė ir sužeidė Leniną (sutapimas ar ne, bet Urickis buvo vienas iš bolševikų opozicijos atstovų, nusistatęs prieš taikos sutartį su vokiečiais). Kaip atsaką ČK pradėjo taip vadinamą raudonojo teroro kampaniją, suimdama ir sušaudydama visus bent kiek įtariamus, ypač – politinius oponentus (iki metų pabaigos ČK sunaikino mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių), taip pat atakuodama Jungtinės Karalystės pasiuntinybę. Buvo areštuota nemažai žmonių, dalyvavusiųjų Lockharto plane, įskaitant ir patį Lockhartą. Jis vėliau buvo iškeistas į M. Litvinovą, rusų diplomatą Jungtinėje Karalystėje (kuris vėliau tapo sovietų užsienio reikalų ministru), ten areštuotą už šnipinėjimą. Grįžęs į tėvynę Lockhartas turėjo pasiaiškinti dėl nesėkmės. Jis teigė, kad norėjo apsiriboti tik agitacija latvių daliniuose, bet esą Reilis savavališkai ėmėsi sukilimo organizavimo... Tiesa, vėliau jis savotiškai reabilitavo Reilį, savo memuaruose aprašydamas jį kaip neprilygstamą žvalgybos didvyrį.
Reilio kurjerės Jelizaveta Oten ir Marija Fride taip pat buvo areštuotos, o pats žvalgas paspruko. Beje, tada buvo areštuota ir daugiau Reilio agentų bei kurjerių – visos moterys. Pasakojama, kad vienu metu kameroje buvo aštuonios (pagal kitą versiją – aštuoniolika) moterų, kurių kiekviena tikėjo esanti vienintelė gražuolio Sidnio išrinktoji... Pamačiusios tiek daug konkurenčių, visos pradėjo peštis, net sargybiniai nesugebėjo išskirti...
Apsimetęs vokiečių diplomatu, su padirbtu pasu Reilis vokiečių ambasadai rezervuotu traukinio vagonu iš Maskvos išvyko į Kronštatą, iš kur laivu per Estiją ir tuomet per Stokholmą grįžo į Angliją. Pabėgti nuo bolševikų slaptosios policijos padėjo jo bendražygis – žvalgybos karininkas Hillas.
Rusų laikraštis „Izvestija“ pranešė, kad Lockhart’as ir Reilis yra nuteisti mirties bausme už akių. Mirties bausmė turi būti įvykdyta nedelsiant, jei kuris jų atsidurtų Sovietų Rusijoje.
Pirmyn į Maskvą!
Tačiau vos po savaitės SIS siunčia Sidnį Reilį atgal, į kol kas dar laisvą pietų Rusiją, kaip prekybos delegatą. Jis su džiaugsmu ėmėsi šios misijos, nes vis dar tikėjo, jog bolševikų režimo sunaikinimas – visiškai realus dalykas. Būsimojoje laisvoje Rusijoje jis sau matė dideles kaip politines, taip ir verslo perspektyvas... Tiesą sakant, buvo dar viena aplinkybė, dėl kurios Reilis nenorėjo ilgiau užsibūti Anglijoje. Karinės žvalgybos skyrius, kuris priimdavo civilių prašymus, buvo tiesiog atakuojamas Sidnio pirmosios žmonos Margaret laiškais. Ji iš laikraščių sužinojo, kad jos vyras gyvas ir sveikas, tik va kur jį rasti, nežinia. Ji rašė, kad labai jo pasiilgo ir prašo informuoti, kur jis gyvena. Bet pagrindinė priežastis, ko gero, buvo, kaip ji pati prisipažino, sunki jos finansinė padėtis. Karininkas, atsakingas už šių laiškų registraciją, netgi skundėsi: „Tos Reilio žmonos baisiai įkyrios“ (mat, laiškus rašė ne tik Margaret). Reilis prieš išvykdymas paprašė iš jo sąskaitos išskirti 200 svarų ir nusiųsti Margaret.
Reilis su savo bendražygiu Hillu atvyksta į Krymą, iš ten – į Rostovą, kur sutinka 1919-uosius. Iš Reilio užrašų knygutės: „triukšminga naujametinė šventė, visi siaubingai prisigėrė – Hillas, apsivilkęs chalatu, vedžioja po visą viešbutį paskui save orkestrą ir visus svečius. Viskas, kaip senais laikais...“ Reilis taip pat aprašo labai įdomiai apsirengusias pokylio damas – viena jų, pavyzdžiui, spindėdama briliantais ir dėvėdama nuostabią suknelę, tuo pačiu buvo su vilnonėmis kojinėmis ir vyžomis... Hillas gi savo užrašuose aprašo, kaip karininkams-monarchistams užsakius jau kelintą kartą sugroti carinės Rusijos himną „Dieve, saugok carą“, Reilis tik sėdėjo kampe, iš mažo pudelio gėrė turkišką kavą, užgerdamas ją vandeniu su ledais bei rūkė vieną po kito papirosus.
Žvalgas aktyviai domisi viskuo, kas dedasi Denikino armijoje, o taip pat ir visoje Rusijoje. Jis siunčia pranešimus į Londoną, kuriuose pabrėžia, kad „šiuo metu Rusijoje pagrindinė jėga, galinti įveikti bolševikus, yra Denikino vadovaujama Savanorių armija“. Bet tuo pačiu tuose pranešimuose jis įsakmiai priduria, kad ši armija, deja, yra apverktinos būklės, nes trūksta ginkluotės ir resursų. Jis nurodo, kad bolševikai gana sparčiai stiprėja ir gausėja, bet kol kas dar yra šansas juos įveikti. Tačiau tai galima padaryti, tik įvedant Antantės pajėgas, vietinių antibolševikinių jėgų neužteks. Taip pat jis nuogąstauja, kad kai kurie baltųjų vadai su žmonėmis elgiasi ne ką geriau nei priešininkai (jis minėjo generolą Krasnovą), kas gali netgi paskatinti liaudies palankumą bolševikams...
Sausio 5 d. Denikinas Reilį už nuopelnus apdovanoja Šv. Onos ordinu, o po poros savaičių iš Londono ateina žinia, kad jis ir Hillas apdovanoti dar ir Jungtinės Karalystės Karo kryžiais už ypatingus nuopelnus. Reilis savo dienoraštyje pamini „menkystą pulkininką Case“, kuris atsisako pakelti šampano taurę šių apdovanojimų proga. Taip pat jis įgelia ir britų misijos generolui Pool, kuris vienu metu prasideda net su dviem moterim... Iš ko nori, tik ne iš Reilio galima tikėtis tokios kritikos. Viskas paaiškėja, kuomet jis priduria, jog baisisi tuo, kad jos „bjaurios“, ir tokiu būdu generolas menkina britų karininkų reputaciją.
Netrukus Reilis ir Hillas buvo išsiųsti į tuo metu prancūzų valdomą Odesą (rytinė Juodosios jūros pakrantė buvo britų okupacinė zona, vakarinė – prancūzų). Odesoje tuo metu buvo dislokuotas įspūdingas – net 60 tūkstančių – prancūzų karių kontingentas. Deja, jie buvo nusiteikę visiškai nekovingai, dalis karių netgi paveikti komunistinės propagandos. Reilis su apgailestavimu savo panešimuose pastebi, kad prancūzai iš aukšto žiūri į rusus, sabotuoja tiekimą, tyčiojasi iš jų ir visiškai nesiruošia padėti. Tokia galinga jėga – 60 tūkstančių karių – tikrai galėjo įveikti bolševikus, bet kas iš to (britai, beje, irgi neypatingai padėjo antibolševikinėms jėgoms).
Reilis kaltino asmeniškai prancūzų kontingento vadą pulkininką Henri Freidenberg atviru sabotavimu ir net išdavyste. Žvalgas sužino, kad vienas bolševikų agentas (tarp kitko, prancūzas), prasiskverbęs į Odesą, davė pulkininkui gana didelį kyšį, prašydamas išvesti prancūzus iš šio uostamiesčio. Taip ir įvyko, netrukus prancūzai pasitraukė, o su jais ir daugybė bolševikų invazijos išsigandusių odesiečių (prancūzai pasidarė gerą biznį, ypatingai brangiai pardavinėdami jiems vietas savo laivuose).
Reilis atpažino net tris bolševikų ČK agentus (taip pat ir tą prancūzą), atvykusius į Odesą. Jis juos išdavė baltųjų žvalgybos agentūrai „Azbuka“, bet ne tiesiogiai, o aplinkiniu ir gana originaliu būdu – paskelbdamas apie juos straipsnį vietiniame laikraštyje. Šį laikraštį greičiau suspėjo perskaityti „Azbukos“ karininkai, nei čekistai, ir netrukus visi trys buvo sėkmingai sušaudyti. Tarp kitko, tame pačiame laikraštyje žvalgas publikavo ir savo biografiją – su visais žygdarbiais...
Vasario 21-ąją Reilis kreipėsi į vadovybę su prašymu leisti palikti Odesą, nes, kaip jis rašė – „mano tolesnis buvimas čia būtų visiškai tuščias laiko gaišimas“. Prieš išvykdamas jis su savo draugu Hillu dar spėja pasivaikščioti po miestą. Beeinant pro Aleksandro prospekto namą Nr. 15, atsitinka keistas dalykas – Reilį ištinka kaip ir epilepsijos priepuolis. Hillas pasimeta, bet jo draugas netrukus atsigauna. Jis nieko neaiškina. Po kelių metų Hillas savo memuaruose daro prielaidą, jog taip atsitiko todėl, kad tuomet jie praėjo pro namą, kur Sidnis praleido savo vaikystę bei jaunystę, ir kur gyveno jo patėviai bei sesuo...
Viena iš daugybės Reilio meilužių gerokai jau po šio vyro mirties pripažino, kad Sidnis, ko gero, sirgo kažkokia psichine liga, kartais jam užeidavo haliucinacijos (vieno tokio priepuolio metu jis net teigė esąs Jėzus Kristus).
Pakeliui į Angliją, Konstantinopolyje, Reilis susitinka su John P. Bagge, Jungtinės Karalystės komercijos sekretoriumi Rusijoje, kuriam smulkiai išdėsto padėtį Rusijoje, ypač Denikino vadovaujamoje Savanorių armijoje. Reilis pabrėžia būtinybę kur kas labiau remti antibolševikines jėgas, taip pat įvesti intervencines pajėgas – iki pat Maskvos. Taip pat jis komercijos sekretoriui siūlo idėją steigti Anglijos-Amerikos sindikatą, kuris būsimojoje laisvoje Rusijoje turėtų prekybos bei investicijų pirmenybę. Šį reikalą finansuoti reiktų pradėti nedelsiant, kol neaplenkė prancūzai. 1919-ųjų spalį Denikino armija užima Oriolą ir atsiduria nuo Maskvos viso labo už 300 kilometrų, tad tokios idėjos rodosi gan realios. Reilis, grįžęs į Londoną, nedelsiant iš ten vyksta į JAV, kur susitikinėja su bankininkais, finansų magnatais, jiems taip pat siūlydamas Anglijos-Amerikos sindikato idėją. Bet jau 1919-ųjų pabaigoje Raudonoji armija, kurią sumaniai apmoko ir instruktuoja vokiečių patarėjai, sutriuškina Denikiną, ir šie Reilio finansiniai bei politiniai sumanymai žlunga.
