Nepaisant to, visgi tikiuosi, kad krizė sukurs galimybę pasiderėti dėl geresnių sąlygų su mūsų algoritminiais valdovais.
Pandemija privertė mane iš naujo apsvarstyti darbo šventenybę. Tik pažvelkite į situaciją Amerikos mėsos perdirbimo įmonėse, kur susirgo šimtai darbuotojų, daugiausia imigrantų. Darbuotojai buvo brutaliai suskirstyti į dvi klases: tuos, kurių darbdaviai saugo juos nuo viruso, ir tuos, kurie praranda darbą ar draudimą nuo nedarbo, jeigu atsisako dirbti pavojingomis sąlygomis.
Jei tam tikros kompanijos – tarkime, naujos kartos mėsos perdirbimo įmonės – nebegali saugiai ir pelningai tęsti veiklą su darbuotojais žmonėmis, jos gali – ir turėtų – įdarbinti robotus. Kai kurie darbai nėra tokie brangūs, kad juos trūks plyš reikėtų išsaugoti.
Iki šiol viena pagrindinių kliūčių buvo išlaidos pereinant nuo prastai apmokamų žmonių prie mašinų. Bet jei kompanijos nutraukia darbų srautą, faktiškai sustabdydamos gamybą, kad išsaugotų gyvybes (kaip ir turėtų daryti), jos bus jau sumokėjusios didžiąją dalį išlaidų. Dabar jos gali apmokyti robotus, panaudodamos duomenis, kuriuos surinko stebėdamos savo pavyzdingiausius darbuotojus.
Tai aktualu ne tik mėsos perdirbimo įmonėms. Algoritmų valdomi robotai nudirbs daugybę darbų, pakeisdami darbuotojus žmones, kurie daugeliu atvejų bus juos ir apmokę. Žmonės veikiausiai su džiaugsmu pasitiks drąsų naująjį pasaulį, ypač jei jis bus higieniškesnis. Jie pirks maisto produktus paprasčiausiai paimdami juos nuo lentynos ir išeidami iš parduotuvės (dabar tai įmanoma „Amazon“), leis robotams siurbti grindis (jau pakankamai populiaru) ir pristatyti prekes į namus (dar ne visai).
Turiu pripažinti, kad man labiau patiktų savaime išsivalantis, savarankiškai važiuojantis automobilis, kad nebereikėtų dalytis erdvės su žmogumi vairuotoju – abiejų mūsų labui.
Tačiau sutikti su tokiu virsmu reiškia paklusti algoritmus kuriančioms kompanijoms, tokioms kaip „Amazon“ ir „Google“? Jos iš esmės valdys visus mūsų duomenis, kontroliuos tiekimo grandinę ir turės daugiau tiesioginės galios mūsų vartotojiškai ir netgi politinei elgsenai, nei kada nors anksčiau. Daugeliui žmonių, regis, tai visiškai netrukdo: apklausos rodo, kad jie labiau pasitiki technologijų kompanijomis nei federaline vyriausybe.
Taigi kyla klausimas, kas atsitiks su milžiniška bedarbių klase, kurią sukurs toks paspartintas perėjimas prie automatizavimo. Manau, būtent šioje vietoje vien jau dėl savo dydžio gali padėti koronaviruso krizė – dėl trijų priežasčių.
Pirma, kai tiek daug žmonių tuo pat metu yra netikėtai ir negailestingai išmetami iš darbo, tai sukuria solidarumo jausmą, kurio lėtas, kruopštus procesas, toks kaip operacijų perkėlimas į lengvatinio apmokestinimo zoną („ofšoringas“), sukurti negali.
Antra, bedarbiai nėra laikomi – ir patys savęs nelaiko – kaltais dėl savo keblios padėties. Tai stichinė nelaimė, kurios jie kontroliuoti negali. Jie bus labiau linkę reikšti politinį balsą, nes jausis turintys tam teisę.
Trečia, ir turbūt svarbiausia, realūs pokyčiai atrodys vėl įmanomi precedento neturinčių priemonių, kurių vyriausybė jau ėmėsi kovodama su krize, šviesoje. Kongresas sugebėjo rasti trilijonus dolerių, kad išgelbėtų daugumą verslų – vadinasi, tą patį jis galėtų padaryti ir žmonėms. Tiesa, taip nenutiko per 2008 m. finansų krizę, kai vyriausybė pirmiausia gelbėjo bankus – tačiau šia patirtimi taip pat būtų galima remtis, šį kartą reikalaujant geresnio sandorio.
Taigi ši krizė atveria kelią kolektyviniams veiksmams. Kaip viskas susiklostys – dar pamatysime. Su šakėmis prieš socialinės žiniasklaidos algoritmus nepakovosi, ir „Amazon“ gali nerūpėti, jog didelė gyventojų dalis neįstengs įsigyti jo prekių, jei tik likusi dalis pirks daugiau. Tačiau jeigu DI revoliucijos nugalėtojai nori išvengti realiai revoliucijai būdingų verslo trikdžių, jie turėtų būti pasirengę derėtis dėl naujo, visiškai kitokio sandorio.
