– Šiuo metu daugelis vaikų yra namuose ir geriausiu atveju su draugais bendrauja vaizdo skambučiais. Kaip jiems pranešti, kad netrukus galbūt gyvenimas vėl grįš į senas vėžes?
– Klausimas, ar patys vaikai to dar neišgirdo ir nežino, nes daugelis būna namuose, vienoje erdvėje, vaikai viską girdi ir mato, gal net ir daugiau nei norėtume. Gal ne visada teisingai supranta. Dėl to reikia pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kada tai bus, kaip tai bus, pagal vaiko amžių ir gebėjimus sukonkretinti informaciją. Be to, norėtųsi pabrėžti, kad prieš kalbant ar pokalbio metu, nevenkite pasakyti ir pozityvių žinių. Pasakykite, kad mes elgėmės atsakingai, kad laikėmės visų taisyklių, nors ir buvo sunku, bet štai pabuvome namuose ir dabar galime po truputį grįžti prie savo buvusio gyvenimo ritmo. Vaikui tai bus ne ne tik situacijos parodymas, bet ir apskritai emocinė pamoka, atsakingumo pamoka – kad visa tai nebuvo veltui, ir tai, ką mes kalbėjome vaikams pradžioje, kad yra žmonių, kurie rūpinasi, kad viskas būtų gerai, įvardinkime, kad taip ir atsitiko. Kitą kartą vaikas, susidūręs su kokias nors sunkesne situacija, lengviau ją pergyvens, nes jau turės patirties, kaip viskas gali klostytis. O visas pasiruošimas priklauso nuo to, kur vaikas grįžta. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad ir toliau turėsime laikytis atsargumo priemonių gatvėje, turėsime dar būti su kaukėmis, laikytis distancijos ir pan. Jei šias žinias pateiksime kaip informaciją, o ne kaip gąsdinimą, turėtų viskas būti gerai.
– O kaip pateikti tą informaciją neišgąsdinant?
– Visų pirma, labai svarbu, ką tuo metu jaučia suaugęs žmogus. Jei jis pats bus labai sudirgęs, natūralu, kad ir vaikui kils daugiau pasimetimo ir išgąsčio. Tėvai turėtų pasistengti nurimti ir taip pat perduoti informaciją vaikui. Kitas dalykas, svarbu, kad tą pasakotume ne kaip gąsdinimą: nedaryk taip, nes bus kažkas blogo. Pateikite tai, kaip normalią informaciją. Yra daug medžiagos internete, kaip apie virusus paaiškinti vaikams. Turėtume nuraminti vaiką, kad net jei ir susirgs, tai visko būna. Kaip ir visos kitos ligos, taip ir ši – praeis. Tėveliai padės, gydytojai padės, bet visada geriau nesirgti. Vaikams geriausia, kai viską pateikiame tokiais apčiuopiamais pavyzdžiais. Tarkime, kai būna žiema, būna sniego. Per vieną dieną jis neištirpsta ir neateina vasara. Taip pat ir čia. Karantinas buvo labai stiprus, bet po truputį mažiname, kad jau tvarkomės, kad blogiausia jau praėjo. Paskui bus dar daugiau visko galima, kol galiausiai grįšime į tai, kaip gyvenome iki tol.
– Ar gali karantinas turėti kokį nors ilgalaikį psichologinį poveikį vaikams?
– Kadangi tai yra pirmas mūsų kartos karantinas, sunku pasakyti. Aš vis tik žiūriu į tai kaip į krizinę situaciją. Ar ji paveiks vaiko ateitį, priklauso nuo to, kokia situacija buvo šeimoje, kokie šeimos santykiai buvo iki karantino, kokie šiuo metu šeimos vidiniai ir išoriniai resursai ir nuo vaiko amžiaus. Nes kai kurie vaikai per šį laikotarpį atrado daug pozityvių dalykų, jie džiaugiasi, nes būna su tėvais ir jiems smagu. Kai kuriems net ir nuotolinis mokymasis yra lengvesnis. Yra tų, kurie mielai taip gyventų visą laiką. Visai maži vaikučiai to neprisimins, nebent pasąmonėje įstrigs ryškūs prisiminimai. Ir aišku yra šeimų, kur situacijos yra daug sudėtingesnės ir tėvai blogai jaučiasi, ir išorinės sąlygos sudėtingesnės, todėl pasekmės gali likti. Tačiau ir šiuo atveju svarbu suprasti, jog tai nėra nuosprendis – tiesiog ateityje reikės laiko ir pastangų neutralizuoti neigiamas pasekmes.
– O kalbant apie tuos, kurie džiaugiasi buvimu namuose ir galbūt nelabai noriai ėjo į darželį, ar vėl iš naujo reikės pratinti vaiką prie darželio?
– Sunku pasakyti, nes tai nebuvo nei atostogos, nei liga. Visgi, manau, kad naujos adaptacijos reikės. Kokia ji bus, priklausys nuo daugelio dalykų. Bet galbūt tėvai, būdami su vaiku namuose, geriau pažino ir suprato savo atžalą, galbūt pamatė, kodėl jis nenorėjo eiti į darželį. Galbūt kartu darydami užduotėles pamatė, kad vaikas neturi koncentracijos, bet tėvams to niekas nesakė, arba vaikas neturi kantrybės, arba labai jautriai reaguoja į kito žodžius, kurie nėra įžeidūs. Tokių dalykų gali būti labai daug. Jei taip, tikėtina, kad išsprendus problemą, vaikas lengviau eis į darželį nei prieš tai. O gal vaikui trūko dėmesio ir dabar su tėvai jau atsibuvo į valias, gal jau ir norės pabėgti nuo tėvų. Gali būti įvairiai. Kitiems prireiks adaptacijos, bet kiek ilgai ji truks, sunku pasakyti. Gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
– Ką dar galima padaryti dabar, kad būtų paprasčiau paskui?
– Reikėtų kalbėti su vaiku ir nuteikti, kad vaikas eina į darželį, nes ten smagu ir vertinga jam. Vienas dalykas, ko nereikėtų daryti, tai nesakyti tokių frazių, kaip kad: baigsis karantinas, eis į darželį ir bus pagaliau ramu. Arba priešingai: nesuprantu, ką tame darželyje daro, kad skundžiasi, čia namuose – puikus vaikas. Kalbėjimas apie darželį kaip apie bausmę ar kaip apie kažkokį neigiamą dalyką nėra gerai. Vaikas viską girdi ir nuo to labai priklauso jo požiūris į ugdymo įstaigą. Dar vienas iššūkis – artėjant laikui, kai vaikas vėl eis į darželį, įvesti rutiną. Nes jei vaikas keliasi kada nori, valgo saldainių kiek nori, žiūri filmukų kiek nori, tai darželyje jam bus tikrai sunku. Ypač mažam vaikui, nes jam darželis atrodys kaip kažkoks blogis. Gali kilti pasipriešinimas. Tai reikėtų grįžti prie įprasto gyvenimo modelio, kad vaikui būtų lengviau adaptuotis.
