Apie Lietuvos žuvininkystės selekcininkų pasididžiavimą – Lietuvoje sukurtą Šilavoto karpių veislės istoriją – jau rašėme prieš metus. Trumpai priminsiu, kad tuometiniu Žemės ūkio ministerijos sprendimu Šilavoto padalinys, kuriame buvo vykdomi karpių selekcijos darbai, pradėtas uždarinėti. Specialistai, daug metų vykdą karpių selekcijos darbus, gavo atleidimo lapelius, o 40 metų vykdytas selekcinis darbas bei bendras projektas su Čekijos Bohemijos universitetu faktiškai buvo nutrauktas.
Lietuviškosios karpių veislės, pasižyminčios itin sparčiu augimu mūsų gamtinėms sąlygoms bei kuriamos su čekų mokslininkais, siekiant padidinti jos atsparumą CEO ir kitiems karpių virusams, likimas pakibo ant plauko. Norėdami sužinoti, kokia situacija yra dabar ir ar skaitytojos informacija yra teisinga, susisiekėme dabar jau su buvusiu Šilavoto vyriausiuoju technologu Sigitu Valiuliu, vadovavusiu šiam ūkiui ne vienerius metus. O taip pat kreipėmės oficialiai į Žuvininkystės tarnybos vadovą, gerb. Tomą Kazlauską.
Kaip papasakojo p. Sigitas, dirbantis šioje srityje daug metų, Žemės ūkio ministerijos linija – uždaryti Šilavotą 2019 metų žiemą ir pavasarį – buvo tęsiama toliau: didžioji dauguma karpių- reproduktorių be jokio raštiško įsakymo, jo žiniomis, buvo išvežta į kitus žuvininkystės ūkius. Pradėti išmontuoti įrenginiai. Tačiau, pasikeitus Žemės ūkio ministrui ir juo tapus gerb. Palioniui, ūkio naikinimas buvo sustabdytas.
Faktiškai buvo nuspręsta išsaugoti ir Šilavotą, ir lietuviškų karpių veislę bei pagal galimybes tęsti selekcinius darbus. Įvykdyta ir Žuvininkystės tarnybos reorganizacija – įkurti trys stiprūs centrai – Pietų, Šiaurės ir Vakarų, kurie apjungė savo regione esančius žuvininkystės ūkius. Dviejų iš jų vadovais tapo žuvininkystės ūkio specialistai, o Pietų regione vadovo postą konkurse netikėtai laimėjo buvęs aplinkosaugininkas, Žemės ūkio ministro bendrapartietis, socialdemokratų darbo partijos narys Artūras Vaickus.
Pasak pono Sigito, darbuotojams reikėjo daug pastangų, kad atgaivinti reorganizacijų paliestą turtą, tačiau situaciją bendromis jėgomis pavyko suvaldyti ir išgelbėti žuvį. 2019 metų rudenį išgirdus ministro patvirtinimą, kad reikia tęsti karpių selekcinę veiklą, buvo rengiami planai, kaip tą būtų galima padaryti. Lapkričio mėnesį buvo sudėliotas planas, paprašyta valstybės asignavimų atstatyti prarastu įrengimus, tačiau didžiausia kliūtis, trukdžiusi tęsti selekcinius darbus, pasak p. S.Valiulio, buvo pavasarį išvežtas ir negražintas Šilavoto karpių „Aukso fondas“ – per 200 atrinktų geriausių karpių reproduktorių. Iš kurių, paaiškėjo, buvo rasta tik 50. Esą p. Sigitui pareikalavus gražinti šią bandą įvyko pirmasis susikirtimas su Pietų regiono vadovu p. Vaickumi. Jis pasakė, esą direktorius (Žuvininkystės tarnybos red. past.) tokio įsakymo nedavė.
Ir nuo to momento, pasak p. Sigito, prasidėjo bėdos. Vienos ūkį tikrinančios komisijos keitė kitas – per pora mėnesių jų buvo 4 ar 5, kol, galiausiai, paskutinė komisija, paneigdama prieš tai buvusių išvadas, konstatavo žuvų trūkumą už 74 tūkstančių eurų sumą (nors prieš tai visos žuvų vertė buvo paskaičiuota 58 tūkst., tad kyla klausimas, kaip galima padaryti didesnę žalą, nei visų žuvų vertė), rado kitų pažeidimų. Iš esmės, tuo remiantis, sausio 7 dieną daug metų selekcinį darbą vykdąs mūsų pašnekovas buvo atleistas iš darbo. Jis su šiuo sprendimu nesutiko ir kreipėsi teismą, darbo santykių komisiją. Komisija, ištyrusi bylą, konstatavo (2020 m. kovo 19 d.), kad jis iš darbo buvo atleistas neteisėtai, iš Žuvininkystės tarnybos priteisė nemažą kompensaciją – per 7 tūkstančius eurų – tačiau nesutiko jo sugrąžinti į darbą. Beje, Žuvininkystės tarnyba šio nutarimo neapskundė ir sutiko išmokėti kompensaciją.
Žuvininkystės tarnybos vadovas T.Kazlauskas (jo atsakymą užrašė ir perdavė tarnybos darbuotoja R. Šakinytė) nesutiko su daugeliu S. Valiulio teiginių. Pasak jo, 2018 m. rugpjūtį ŽŪM nusprendus atsisakyti karpių selekcijos darbų ir išbraukti šią veiklą iš Žuvininkystės tarnybos veiklų, o ūkio turtą atiduoti valstybiniam Turto bankui, buvo tarnybos vadovo pasirašytas 2018 m. rugsėjo 16 d. įsakymas, kuriuo aptartas nekilnojamo turtu perdavimas Turto bankui, o biologinio turto (žuvų) perkėlimas į kitus Žuvininkystės tarnybos padalinius.
Tam 2018 m. rudenį buvo parengtas specialus karpių perkėlimo planas, kurį ruošiant esą dalyvavo ir p. Valiulis. Pasak dabartinio tarnybos vadovo p. Tomo Kazlausko, visos žuvys buvo sėkmingai perkeltos į Pietų regiono žuvivaisos skyriaus tvenkinius, „kur jie buvo kvalifikuotai prižiūrimi savo darbo išmanančių specialistų, kur jie labai gerai augo, nežuvo ir nedingo“. O ŽŪM ministrui nusprendus susigrąžinti karpių selekcinę veiklą, dalis reprodukcinės bandos esą yra gražinta į Šilavote esančius Pietų regiono žuvivaisos skyriaus tvenkinius.
Taip pat Žuvininkystės tarnybos vadovas kategoriškai nesutiko sieti nesugrąžintų į Šilavote esančius tvenkinius karpių reproduktorių klausimo su p. Sigito atleidimu. Pasak jo, S. V. (Sigito Valiulio aut. past.) atleidimas visiškai nesusijęs su karpių reproduktorių perkėlimu ar grąžinimu. Jis atleistas iš darbo kaip pasitikėjimą praradęs darbuotojas, netinkamai vykdęs jam pavestas pareigas – už netinkamai vykdytą žuvų apskaitą, žuvų auginimo, perkėlimo iš tvenkinių į kitus tvenkinius pagal technologinius reikalavimus organizavimą ir vykdymą, žuvų auginimo technologinių normų nesilaikymą, žuvų apsaugos neužtikrinimą. Taip pat p. Tomas paneigė, kad S. Valiuliui darbo ginčų komisija priteisė žalos atlyginimą, o tik kaip išmoką už prastovas.
Kas šioje vietoje teisus, kas ne – palieku spręsti skaitytojams. Tačiau akivaizdu, kad šiandien Šilavoto karpių likimas vis dar yra neaiškus. Didžiausia mįslė – ar tikrai dar yra išsaugotas 2019 metų balandžio perkeltas genetinis Šilavoto karpių „aukso fondas“, o jei taip – kodėl jis visas nėra sugrąžinamas į selekcijos darbams pritaikytą Šilavoto padalinį? Nors nedidelė Šilavoto dalis čia yra ir ši veislė dar visai neprarasta, visgi, vykdyti selekcinę veiklą be didžiosios dalies veislinės bandos yra sunkiai įmanoma.
Antras klausimas – kas nuteiks su karpių selekcine veikla Šilavote apskritai?
Pasak p. Sigito Valiulio, labiausia gaila to nuo 1972 m. trukusio selekcinio darbo, išvedinėjant mūsų sąlygoms greičiausiai augančio karpio veislę. Tai pat gėda prieš užsienio partnerius, Čekijos Bohemijos institutą, su kurias buvo dirbama kartu, kuriant virusams atsparią karpių rūšį – kas dabar yra itin aktualu Europoje ir, panašu, Lietuvoje ir kurie, kol mes uždarinėjome ir vėl atidarinėjome Šilavoto ūkį, nuėjo gerokai į priekį.
Žuvininkystės tarnybos vadovas p. Tomas Kazlauskas tikina, jog karpių selekcijos darbai bus tęsiami, o su užsienio partneriais atnaujintas bendradarbiavimas eigoje.
Vis dėlto, paskutinės naujienos, kurias teko išgirsti iš Šilavoto, skamba keistai. Šilavoto žuvininkystės ūkio vyr. specialiste paskirta moteris 2018 m. teismo nuteista už aplaidumą tame pačiame padalinyje, kurį beveik galima traktuoti kaip vagystę. Visgi, pasak Žuvininkystės tarnybos, vagyste to vadinti negalima , nes „Civiline tvarka iš jos Žuvininkystės tarnybos naudai buvo priteista suma už žalą, kuri susidarė dėl turto trūkumo jai netinkamai vykdant tuometinio Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėjos, kaip materialiai atsakingo asmens, pareigas“) tame pačiame Šilavoto padalinyje.
Už padarytus nuostolius T. Ratnikovai teismo priteista atlyginti daugiau 17 tūkst. eurų, kurių ji iki šiol nepadengė. Iš vyr. specialistės algos antstolių bus atskaičiuojama žalos atlyginimas tai pačiai tarnybai, tad kyla, švelniai tariant, daug klausimų žuvininkystės tarnybos vadovams. Kuo motyvuojant daromi tokie sprendimai?
Gerb. Tomas Kazlauskas motyvuoja tokį sprendimą tuo, jog T. Ratnikova paskirta į vyr. specialistės (selekcininkės) pareigas dėl turimos kvalifikacijos, reikalingos karpių veislių gerinimo selekcinio darbo vykdymui. Tokių specialistų, kaip žinia, nėra daug, o ir darbo vieta dėl savo lokacijos (Mikalinės k.) darbuotojams nėra patraukli. Vyr. specialistės pareigos, į kurias ji šiuo metu priimta, skirtingai nei anksčiau, nėra susijusios su vadovavimu padaliniui, jo veiklos organizavimu, sprendimų dėl jo veiklos ir padalinio turto valdymo priėmimu ir nesudaro galimybės piktnaudžiaujant vadovaujamomis pareigomis padaryti žalą pakartotinai.
Taip pat mūsų pašnekovo S.Valiulio teigimu, nuo pat jo atleidimo Šilavoto padalinyje nėra paskirta materialiai atsakingo žmogaus, nors valstybinio turto ten yra daugiau kaip už 1 mln. eurų. Tarnybos vadovas šį teiginį neigia.
Vis dėl to, didžiausias klausimas, kilęs bent jau man – kam apskritai naudinga stabdyti 40 metų trunkantį, daug investicijų pareikalavusį ir daug žadantį selekcinį darbą, atleisti specialistus, naikinti ūkio infrastruktūrą, o po to po kelių mėnesių vėl ją atkurti, naujai investuoti pinigus ir t.t. Toks nenuoseklumas ir iš pažiūros neracionalus valstybės pinigų panaudojimas, nori nenori, visuomenėje kelia sąmokslo teorijas, kad viskas daroma tikslingai, norint pasisavinti valstybės lėšas bei įvairių valstybės tarnybos „bebrų“, susietų partiniais ir kitokias ryšiais, šiltų vietelių išlaikymui. Ir nedaro garbės nei Žemės ūkio ministerijai, nei pačiai valstybei.
Galbūt Žemės ūkio ministerija pateiks savo argumentus, kodėl buvo daromi būtent tokie sprendimai, o juos kontroliuojančios tarnybos atliks savo darbą, ar viskas šioje vietoje yra gerai. Nes kol kas ši istorija kelia daug klausimų ir yra gaubiama įvairių intrigų ir interesų „auros“.
