Bet kokiu atveju, tenka pažymėti, kad koronavirusas testavo ne tik atskirų šalių sveikatos apsaugos sistemas, politikų sugebėjimus priimti (ne)teisingus ir (ne)savalaikius sprendimus, bet ir atskleidė kai kurių žmonių beribį pasiaukojimą, empatiją, o kai kurių – dviveidiškumą, gobšumą, siekį pasinaudojus tinkama situacija gerai pasipelnyti ar padidinti savo politinius dividendus.
Vienų reitingai šovė į viršų, gal kai kada ir (ne)pelnytai, kiti visiškai susikompromitavo. Matyt, dar ilgai daug kas prisimins, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) gerokai sugadino savo autoritetą, kai pasidavė politiniam spaudimui ir todėl laiku neinformavo pasaulio valstybių apie didžiulį rizikos laipsnį ir galimas tragiškas pasekmes, kurios gali būti, jei daugelyje šalių išplis Kinijoje kilusi koronavirusinė infekcija.
Tikrai buvo galima išvengti kelių šimtų tūkstančių (ir tai tik kol kas) beprasmiškų mirčių, kilusių didžiulių ekonominių ir psichologinių problemų, kai milijardai žmonių priversti gyventi karantino sąlygomis.
Manau, Lietuvos medikai dar ilgai prisimins, kad mums visiems sveikatos apsaugos ministerijos vadovai begėdiškai melavo, jog mes geriausiai pasiruošę, turime visus reikiamus šaliai apsaugos priemonių ir diagnostinių testų koronavirusui nustatyti rezervus.
O realiai pasirodė, kad į kovą su COVID-19 medikai stojo vos ne basi ir nuogi, dėl ko, palyginti su kitomis šalimis, turėjome didžiulį užsikrėtusio medicinos personalo procentą.
Labai ačiū, kad tuo kritiniu momentu padėjo privataus kapitalo atstovai, „Laisvės televizija“, kai kurie politikai bei daugybė eilinių Lietuvos žmonių.
Lietuvos medikai tikrai neužmirš, kad ministeriją vos ne prievartauti reikėjo, jog pagaliau būtų bent kiek išjudintas testavimas dėl koronaviruso, pradėtos taikyti adekvačios užsikrėtusių ar galimai kontaktavusių su užsikrėtusiais izoliacijos priemonės, pradėtas gaminti dezinfekcinis skystis, visuotinai pradėtos naudoti kaukės ir panašiai.
Lietuvos medikai tikrai neužmirš, kad ministerijos vadovybė labai staigiai sau padidino algas daugiau negu tūkstančiu eurų, o medikų algų priedai kol kas dar kabo ore.
Kalbant apie medikų užsikrėtimo galimybes, dar nemaloniau skambėjo kai kurių politikų svarstymai, kad rajonų šeimos gydytojų ar poliklinikų valytojų darbas tikrai nėra toks pavojingas ir vertingas kaip tų, kurie intubuoja ar atlieka intravenines procedūras.
Primityvus bandymas, sakyčiau, mėginti suskaldyti medikų bendruomenę. Kam to reikia? Akivaizdu, bijoma Lietuvos medikų sąjūdžio, kuris nuolat nurodinėjo ministerijos daromas klaidas bei pareiškė nepasitikėjimą ministru Aurelijumi Veryga.
Aišku, kitoje šalyje toks ministras būtų tuoj pat atsistatydinęs. Čia – nulis dėmesio, nes mums būdinga visiškai kitokia politinė kultūra arba greičiau – jos nebuvimas.
Dar absurdiškiau skambėjo kai kurių politikų liaupsės ministrui.
Karantinas tikrai baigsis. Kas prisiims visus nuopelnus? Tikriausiai klausti nereikia. Aišku, valdančioji dauguma, Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė ir, aišku, ponas A. Veryga.
Ir kuo dėti tie medikai, kurie kovojo su koronavirusu? Tai juk jų pareiga, o turbūt ir šiaip neturėjo ką veikti.
Nauji Seimo rinkimai, į kuriuos jau matau ministrą ant balto žirgo atšuoliuojantį ir po kanopomis trypiantį visus kritikus ir konkurentus.
Na ir kas, kad prezidentė D. Grybauskaitė gan objektyviai poną įvardijo kaip tam tikros rūšies ypač užsispyrusį gyvūną, na ir kas, kad Lietuvos medikų sąjūdis išreiškė nepasitikėjimą, na ir kas, kad ministrui ne kartą nustatyta politinė diagnozė – privačių ir visuomeninių interesų konfliktas.
Tai tik prideda politinių dividendų, nes kuo daugiau prisidirbęs, tuo geriau.
Mes esame ypatingos ir unikalios politinės kultūros šalis ir į Seimą dažnai išrenkame tokius individus, iš kurių ketverius metus juokiamės, o paskui vėl išrenkame, kad ir mums būtų linksmiau, ir politinis gyvenimas atrodytų ne toks nuobodus. Todėl greičiau užbaigiam karantiną ir visi – į rinkimus.