„Intel Corp.“ viceprezidentė, auginanti keturis vaikus, „džiaugiasi“ 13 valandų darbadieniais, bandydama vienu metu žongliruoti ir motinos pareigomis, ir darbu.
Štai jau šešias savaites visi kartu dalyvaujame darbo iš namų eksperimente, kurio galo nematyti. Riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, jei tokia dar egzistavo, dabar beveik visiškai išsitrynė.
Daugelis amerikiečių gyvena vos už kelių žingsnių nuo savo biurų, tačiau dabar Amerikos darbo kultūra, besivadovaujanti moto „visada pasiruošęs“, pasiekė naujas aukštumas. Darbas nuo 9 iki 5 – ar nors kažkas panašaus – dabar atrodo kaip praėjusios eros reliktas. Mandagūs atsiprašinėjimai paskambinus ar atsiuntus el. laišką netinkamu metu – seniai nebeaktualūs. Pervargę darbuotojai jaučiasi turintys dar mažiau laisvo laiko nei tada, kai praleisdavo kelias valandas važiuodami į darbą.
„Garbės žodis, vilkiu lygiai tą pačią aprangą, su kuria pradėjau pirmadienį, – praėjusį ketvirtadienį interviu sakė Rachel Mushahwar, „Intel“ JAV pardavimo ir rinkodaros viceprezidentė ir generalinė direktorė. – Man rodos, po dušu prausiausi tris kartus.“
Kai kurie prognozavo, kad pandemijos paskatinta didžioji migracija į namus atneš ir lanksčių darbo sąlygų erą. 2017 m. „Census Bureau“ atliktoje apklausoje vos 3 proc. visą darbo dieną dirbančių JAV gyventojų atsakė, kad „daugiausia“ dirba iš namų. O tada milijonai užsidarė namuose ir prasidėjo tai, kas iš pradžių atrodė kaip laikina pertrauka. Daugelis panaudojo likusį laiką, kurį šiaip praleisdavo važiavimui į darbą, naujų pomėgių išbandymui, pavyzdžiui, užsienio kalbos mokymuisi, duonos kepimui ar sportavimui. Tai atrodė kaip nuotolinio darbo revoliucijos pradžia.
Ir štai praėjus pusantro mėnesio žmonės jaučiasi persidirbę, užsistresavę ir nori kuo greičiau sugrįžti į biurą. Remiantis „NordVPN“, kuri stebi, kada vartotojai prisijungia ir atsijungia nuo jos paslaugų, Amerikoje namuose sėdintys darbuotojai darbe praleidžia trimis valandomis per dieną daugiau nei anksčiau, kai dar nebuvo įvestas karantinas. Iš visų šalių, kurias stebi „NordVPN“, JAV darbuotojai pluša daugiausiai valandų. Anot „NordVPN“ duomenų, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje darbo diena pailgėjo dviem valandomis. Italijoje jokių pokyčių nepastebėta.
Pasikeitė ir darbo dienos kontūrai. Remiantis „NordVPN“ duomenimis, atsisakius kelionių į darbą ir atgal, rytinio kėlimosi laikas pasistūmėjo į priekį, tačiau, remiantis el. pašto paslaugos „Superhuman“ duomenimis, aktyviausias darbinio susirašinėjimo laikas pasislinko į 9 val. ryto. Darbuotojai prisijungia ir vėlai vakare. „Surfshark“, dar vienas VPT teikėjas, pastebėjo vartojimo šuolius tarp vidurnakčio iki 3 val. nakties, kurių nebuvo iki COVID-19 protrūkio.
Toronte įsikūrusio technologijų startuolio „Dot Health“ generalinė direktorė Huda Idrees patvirtina, kad visi 15 jos darbuotojų dirba vidutiniškai 12 valandų darbo dieną, nors iki pandemijos darbui skirdavo 9 valandas. „Mes labai anksti susėdame prie kompiuterių, nes nebėra būtinybės važinėti į darbą ir atgal, – sako ji. – O kadangi vakarais niekas niekur nebeišeina, kartu darbuojamės iki vėlumos.“
Viena svarbi problema – tai, kad nėra kur pabėgti. Nieko ypatingo neveikdami ir niekur neišvykdami žmonės jaučiasi neturintys pasiteisinimo, kad negali būti darbe. Vienas „JPMorgan“ darbuotojas nutraukė savo rytinį dušą, kad prisijungtų prie ekspromtinio susitikimo, pastebėjęs kolegos pranešimą savo „Apple Watch“. Kol nusišluostė rankšluosčiu ir vėl prisijungė, pavėlavo penkias minutes.
(Kai kurie žmonės kalbėjo su anonimiškumo sąlyga, nes nenorėjo, kad atrodytų, jog skundžiasi nuotoliniu darbu, kai milijonai amerikiečių praranda darbo vietas arba rizikuoja gyvybe priešakinėse linijose.)
O kur dar faktas, kad žmonės savo gyvenamąsias patalpas pavertė laikinais biurais – tai reiškia, kad atsieti darbo nuo gyvenimo beveik nebeįmanoma. Turėti papildomą kambarį – pliusas, bet ne toks ir didelis, prisipažįsta Johnas Fosteris, kuris nuo kovo vidurio sėdi savo namuose Taskambijoje, Alabamos valstijoje, ruošdamas finansinę ataskaitą gamybos kompanijai. Jo darbo vieta yra šalia svetainės. „Tenka pro ją praeiti 20 kartų per dieną, – sako jis. – Kiekvieną kartą eidamas pro šalį neišvengiamai pagalvoji apie darbą.“
Šiuo metu jis netgi ilgisi savo kasdieninės kelionės į darbą ir atgal. „Paprastai turi šiek tiek laiko atsigauti prieš sugrįždamas namo arba susikaupti prieš naują darbo dieną“, – pasakoja jis.
Kiti sako, kad jaučia viršininkų spaudimą įrodyti, kad dirba, ypač dėl to, kad ekonomika patiria didelį stresą ir virš galvos pakibusi bedarbystės perspektyva. Toronto „Constellation Software Inc.“ daugiau nei 100 darbuotojų iš savo vadovo gavo laišką, kuriame rašoma: „Nesiblaškykite vien dėl to, kad esate vienumoje. Nesunku įsitraukti į blogus įpročius, tokius kaip interneto naršymas. Bet pagalvokite, ar darytumėte tai ir sėdėdami biure? Jei ne, nedarykite to“, – rašoma „Bloomberg“ skaitytame el. laiške.
„Atminkite, kad mes atidžiai jus stebime“, – tas pats vadovas rašė ankstesniame laiške. „Constellation Software“ atstovas į mūsų prašymus pakomentuoti neatsakė.
Realybėje, nepaisant stereotipų, esą nuotolinis darbas gimdo tinginystę, ankstyvieji duomenys rodo, kad bent jau kai kuriose kompanijose produktyvumas netgi išaugo. „Matome, kad kai kurių mūsų darbuotojų produktyvumas tik padidėja, kai jie užsidaro ir susikaupia namuose“, – pažymėjo „Bank of New York Mellon Corp“ finansų direktorius Mike'as Santomassimo.
„JPMorgan“, kurio 70 proc. ketvirtadalio milijono darbuotojų dirba nuotoliniu būdu, kai kurių sričių darbo našumas išaugo, nes, pasak asmens, turinčio apie tai žinių, mažiau laiko praleidžiama susitikimuose ir mokymuose. „JPMorgan“ atstovas komentuoti atsisakė.
„Publicis Sapient“, IT konsultacijų kompanija, stebėjusi savo 410 darbuotojų įsitraukimą į maždaug 40 su technologijomis susijusių projektų dideliame Niujorke įsikūrusiame investiciniame banke, taip pat pastebėjo produktyvumo padidėjimą. Tarp kovo 16 ir balandžio 10 d. užduotys buvo vykdomos tokiu pat arba didesniu greičiu, nei prieš krizę.
„Kai esi virtualus, esi mažiau blaškomas: niekas nedingsta kavos pertraukėlei, niekas nepabėga socializuotis, – sako Dave'as Donovanas, vadovaujantis Amerikos viešųjų finansinių paslaugų praktikai kompanijoje „Publicis Sapient“. – Susisiekti su klientais taip pat paprasčiau.“ Vertindamas ankstyvuosius rezultatus, D. Donovanas prognozuoja, kad nuotolinis darbas bus tęsiamas ir toliau. „Kai jau džinas išlenda iš butelio, atgal jo nebesukiši.“
Tačiau pliusus atsveria minusai. Remiantis „Eagle Hill Consulting“ atlikta 1001 JAV darbuotojo apklausa, balandžio pradžioje maždaug 45 proc. darbuotojų teigė, kad jaučiasi perdegę. Beveik pusė dėl to kaltina išaugusį darbo krūvį būtinybę žongliruoti asmeniniu ir profesiniu gyvenimu bei darbdavio komunikacijos ir paramos trūkumą. Palaikyti darbuotojų dvasią pasirodė nelengva užduotis, pranešė du trečdaliai žmogiškųjų išteklių specialistų, kuriuos anksčiau šį mėnesį apklausė Žmogiškųjų išteklių vadybos draugija.
Remiantis Niujorko universiteto psichologijos docentės Tessos West atliktais preliminariais tyrimais, mažesniame plote gyvenantiems žmonėms yra didesnė aukšto kraujospūdžio rizika nei kolegoms, turintiems daugiau kambarių.
Tėvai su namuose likusiais vaikais jaučiasi ypač persitempę, nes jiems tenka derinti darbą su vaikų priežiūros pareigomis, kurios dabar apima ir virtualias pamokas. JAV dviejuose trečdaliuose susituokusių šeimų su vaikais dirba abu tėvai, taigi kol abu suaugusieji dirba, vaikų nėra kam prižiūrėti.
R. Mushahwar, „Intel“ vadovė, sukasi kaip išmanydama. Ji sakosi jaučianti kaltę, jei apleidžia vaikus, ir ne mažesnę kaltę, jei apleidžia darbą. „Tarp dviejų konferencinių pokalbių prideginau kiaušinienę. Buvo rytas“, – sako R. Mushahwar, kuri augina keturis vaikus nuo 8 iki 14 metų, tuo pat metu dirbdama visą darbo dieną.
31-erių metų interneto svetainių dizaineris iš vidutinio dydžio programinės įrangos kompanijos pasiguodė, kad jau pradeda išsikvėpti, dirbdamas po 12 valandų per parą iš savo mažyčio miegamojo, kad patenkintų klientų ir vadovų reikalavimus, mat šie tikisi, kad jis nedelsdamas atsakys į telefono skambučius ir el. laiškus – net savaitgaliais.
Jo bute nėra atskiro darbo kabineto, o jo kambariokai, moteris su mažu vaiku, žaidžia ir žiūri televizorių gyvenamajame kambaryje. Dėl tokių aplinkybių jam tapo neįmanoma atsijungti nuo darbo, tačiau jis jaučia spaudimą dirbti dar daugiau nei įprastai. Kai kuriuos jo bendradarbius jau atleido.
Produktyvumo padidėjimas gali būti trumpalaikis džiaugsmas, jei darbuotojai perdega, todėl kai kurie darbdaviai bando jiems padėti. „Goldman Sachs Group Inc.“ suteikė darbuotojams papildomas 10 dienų šeimos atostogų; „Microsoft Corp.“ darbuotojams siūlo papildomas 12 savaičių vaiko priežiūros atostogų. „Starbucks Corp.“ darbuotojai dabar gauna 20 nemokamų terapijos seansų. „Salesforce.com Inc.“ organizuoja virtualias meditacijas ir mankštas.
Tačiau kompanijos negali atidaryti mokyklų, darželių ir kontorų, kurios vis dar uždarytos ir nežinia kada atsidarys. Net ambicingas prezidento Donaldo Trumpo planas atverti ekonomiką reiškia, kad mokiniai dar kelias savaites negrįš į mokyklas.
Šiuo metu net patiems vaikams įdomu, kada viskas vėl sugrįš į vėžes. Praėjusią savaitę R. Mushahwar aštuonmetis paklausė, kada visa tai baigsis. „Aš tiesiog sėdėjau prie pusryčių stalo, – sako „Intel“ vadovė. – Neturėjau ką jam atsakyti.“
