1970 metais tuomet Sovietų sąjungai atstovavusi sportininkė pasauliui pirmą kartą pademonstravo salto atgal ant buomo, tačiau pagrindinis triukas – ekstremali kilpa ant įvairiaaukščių lygiagrečių, vėliau pavadinta jos vardu.
Itin sudėtingą ir baimę keliantį triuką Olga šlifavo 5 metus, o jį sugalvojo per treniruotę.
Gimnastė atsistoja ant aukštesnės lygiagretės, atlieka salto atgal, rankomis įsikimba į tą pačią aukštesnę lygiagretę ir atsirėmusi pilvu apsisuka aplink žemesnę lygiagretę, nuo kurios atgal atšoka prie aukštesnės. Žinoma, „Korbut kilpą“ geriau kartą pamatyti (vaizdo įraše nuo 18 sek.).
Gimnastė atsitrenkia pilvu ir kojomis į skersinį, ir tai atrodo kraupiai, tačiau 1960-1970 metais tai įėjo į standartinio pasirodymo rinkinį. Tais laikais ir skirtingo aukščio lygiagretės buvo arčiau viena kitos. Šiuolaikinėje gimnastikoje ant vieno skersinio galima apsisukti tiesiomis kojomis nekliudant kitos.
Triukas gimė per treniruotę visiškai atsitiktinai. Jaunoji O. Korbut atsistojo ant aukštesnės lygiagretės ir, atlikusi salto, vėl ant jos sugrįžo. „Visuomet buvau kūrybinga. Man buvo nuobodu daryti vieną ir tą patį“, – kalbėjo 2012 metais Londono olimpiadoje viešėjusi O. Korbut.
Triuką Olga su treneriu Renaldu Knyšu šlifavo penkerius metus, o pirmą kartą pademonstravo SSRS čempionate 1969 metais. Nepaisant užimtos 5-os vietos 14-metė gimnastė įėjo į istoriją. Kilpa tapo pirmuoju laisvuoju elementu, atliktu atgal ant lygiagrečių.
„Šios kilpos aš visuomet bijojau. Taip! Netgi atlikdama ją automatiškai, visuomet, iki pat paskutinės savo dienos sporte. Kai prieidavau prie lygiagrečių, mano širdis nusirisdavo į kulnus. Kojos pasidarydavo vatinės, galva sukosi, apimdavo silpnumas, – savo autobiografijoje rašė O. Korbut. – Mintis apie gėdingą pabėgimą, švilpiant žiūrovams, buvo visiškai realus scenarijus mano galvoje. Gali būti, kad tai buvo natūralus jaudulys, be atsiklausimo lankantis visus sportininkus.
Treneris išmokė sugrąžinti širdį į vietą ir laikyti emocijas po užraktu. Viskas dingdavo savaime, be didesnių pastangų, užtekdavo tik įkvėpti pilna krūtine, ištiesti delnus į priekį ir mintimis ištarti: „Nagi, pradedam...“. Kaip treneris mokė atsikratyti baimės? Kiekvieną kartą, kai treniruotėje krisdavau, netgi taip skausmingai, kad susimušdavau nosį ar kelį, vos nuraminęs mane, sužeistą vietą tepdamas jodu ir tvarstydamas, jis kategoriškai reikalaudavo dar kartą atlikti tai, kas nepavyko.
Jokios ašaros, skundai ar gudrybės negalėjo pakeisti jo sprendimo. „Jei nepadarysi dabar – nepadarysi niekada. Įveik baimę ir skausmą, privalai tai padaryti, ir pamatysi, kaip tai šaunu, įveikti save“. Ir aš eidavau, ir įveikdavau“.
1972 metų Miuncheno olimpiadoje Olga sužavėjo publiką. Emocionali ir atvirai bendraujanti gimnastė išsiskyrė iš santūrios sovietinės rinktinės. Jos šypsena ir žvali šukuosena su dviem kasytėmis nepaliko abejingų.
Laikraščiai vadino ją „Sovietų viščiuku“, „Žvirbliuku“, rašė, kad ji tiesiog įšoko į žiūrovų širdis.
1972 metų žaidynėse O. Korbut išgyveno ir nusivylimą. Rugpjūčio 28 dieną SSRS moterų gimnastikos rinktinė triumfavo ir treneriai leido mergaitėms pasivaikščioti po miestą. Kitą dieną Olga neatėjo į treniruotę, praleido ir 30-os dienos treniruotę, o vakare turėjo vykti daugiakovės varžybos.
Paaiškėjo, kad gimnastę bevaikščiojant perpūtė vėjas ir ji kentė didelius nugaros skausmus. Vis dėlto į daugiakovės varžybas ji atvyko ir trijose disciplinose pasirodė užtikrintai. Pavedė lygiagretės, ant kurių Olga padarė grubią klaidą, kainavusią jai aukso medalį.
17-metės ašaras matė visas pasaulis. Kitą dieną O. Korbut atsigriebė – auksas ant buomo ir laisvųjų pratimų programoje, o kilpa ant lygiagrečių leido iškovoti dar ir sidabro medalį.
Po Miuncheno olimpiados apie Olgą ėmė kurti filmus, ją kvietė į turnė JAV, skelbė metų sportininke JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Protu sunkiai suvokiami elementai buvo jos vizitinė kortelė, nors pratimų sudėtingumu jai nenusileido ir konkurentės.
„Žvirbliuko“ varžovėms ir jų treneriams nepatiko tokie ekstremalūs pasunkinimai, todėl imta kalbėti apie tokio triuko ant lygiagrečių pavojingumą. Vis dėlto per kitą dešimtmetį „Korbut kilpa“ gimnastikos programoje buvo itin laukiamas elementas.
„Gimnastai neapdrausti nuo traumų, tačiau gimnastika pirmiausia yra savęs išraiškos būdas“, – pabaigus karjerą kalbėjo P. Korbut.
7-o dešimtmečio pabaigoje šiurpą keliantis triukas pasiekė savo viršūnę – daugelis jį atliko, netgi pasunkino. 1977 metais kita sovietinės rinktinės narė Jelena Muchina atliko „Korbut kilpą“ pridūrus sukinį atliekant salto. Šiame vaizdo įraše galite jį pamatyti nuo 48 sekundės.
Praėjus trejiems metams, prieš Maskvos olimpiadą, J. Muchina dėl traumų niekaip negalėjo prasibrauti į rinktinę. Šios vadovai nusprendė užmerkti į tai akis ir pakvietė gimnastę į treniruočių stovyklą.
Jelena atliko programą, tačiau ne iki galo atliko salto ir nukrito ant čiužinio. 20-metė patyrė kaklo slankstelių lūžį ir buvo visiškai paraližiuota. Tiesa, traumą ji gavo atlikdama ne tą garsiąją „Korbut kilpą“.
1980-aisiais sportininkės „Korbut kilpą“ jau atliko nuo apatinės lygiagretės. Vokietijos gimnastė Birgit Suss ją atliko darydama salto į priekį.
Po to sportinė gimnastika ėmė keistis ir „Korbut kilpai“ vietos naujoje jos konfigūracijoje nebeliko. Mat buvo uždrausta stotis ant skersinio, nes taip stabdomas pasirodymas, nėra kombinacijų tėkmės.
Nepaisant to, kad gimnastikoje neliko „Korbut kilpos“, Olgos supertriukas paskatino šį sportą vystytis toliau. Ir nors pasirodė daug sudėtingesnių šuolių ir „skrydžių“, „Korbut kilpa“ visuomet išliks nepaprastai vaizdingu, gravitacijos jėgoms nepaklūstančiu ir vienu sudėtingiausių elementų gimnastikoje.
