Globaliame įvairių gelbėjimų kontekste restorano gelbėjimo idėja dramatiškai skamba ne visiems. Vieniems sukelia atlaidžią šypseną, kitiems – gaižią. Kažkam – pykčio protrūkį arba isterišką cha – cha – cha. Treti sugniaužia kumščius ir užduoda klausimą: o kodėl ne kirpyklas? Kodėl ne nagų lakavimo įmones? Kodėl ne laikrodžių taisyklas? Kuo remiantis?
Šie klausimai yra teisingi vien todėl, kad į juos nėra atsakymų. Ir apskritai: kas mūsų ikikarantininiame gyvenime buvo restoranas? Kas nors tokią veiklos formą dar prisimena? Miglotai: kažką sau valgėme ir toliau kažką sau valgysime. Užtat žiūrime į veidrodį ir matome jame kūtvelą, todėl geru žodžiu minime kirpėją, mums jo trūksta. Rišame bato raištelį, matome nudrengtus puspadžius ir prisimename batsiuvį, – mums jo trūksta. Trūksta elektriko sugedusiai plytai taisyti, santechniko užsikimšusiai kriauklei sutvarkyti, siuvėjos irgi reikia, nes kelnių užtrauktas stringa.
O restorano ar reikia?
Į mano klausimą „restoranas jūsų gyvenime“ feisbuko salė atsakė įvairiai. Kai kurioms moteriškoms restoranas buvo teisinga parama tais atvejais, kai norėdavosi pabėgti nuo suknistų viryklės rūpesčių. Kai kuriems vyrams restoranas buvo sėkminga pabėgimo vieta nuo savų moteriškų. Draudimo agentams – taikos sutarčių sudarymo vieta. Biurų planktonui – dienos pietų dozė. Tikriems gurmanams – gastronominio tobulėjimo vieta. Gurmaniškumą įsikalbėjusiems ponams ir ponioms – snobistinių polinkių tenkinimo vieta. „Food porn“ mėgėjams – galinga instagramo pompa. Taupantiems pinigus – košmaras. Netaupantiems pinigų – džiaugsmas. Susisiekimo ministrui Narkevičiui – austrių ir kotletų degustacijų vieta, bet toli.
Iki karantino pas mus buvo labai įvairių restoranų. Su visokiais pliusais ir nepaneigiamais minusais. Buvo restoranai – pinigų siurbėlės: kavytė 3 eurai, sriubytė – 9, kepsniukas – 19, salotėlės – 12, pavalgę nepamirškite arbatpinigių.
Buvo itališko tipo osterijos su dešimt staliukų, užeini – su tavimi sveikinasi, bendrauja, prisimena, ką paskutinį kartą valgei, ir tu jautiesi tarsi būtum atsidūręs šeimos valgomajame.
Buvo „fine dining“ gastronominės šventovės, kuriose jautiesi absoliutus diletantas, nes neatskiri „fine de claire“ austrės nuo „cuve‘ prestige“ arba baltojo Albos trumo aromato nuo juodojo Perigord. Galų gale buvo picerijos su savaisiais triukšmo, suprakaitavusių padavėjų, pigaus namų vyno ir nelabai rinktinės publikos ingredientais.
Šiai dienai liko du restoranų tipai: a) uždaryti, b) maistas į namus.
Daug kas giria tipą b): šaunuoliai, darbštuoliai, bitutės dūzgiančios. Ak, kokia „take away“ stiliaus restorano konversija, nuostabi „verdu ir vežu“ išeitis namuose gaminti nebenorinčioms biurų fyfoms. Pavydėtino prisitaikymo prie pandemijos ir susitaikymo su likimu ženklas. Tai ką čia gelbėti?
Man taip neatrodo. Taip, jie šaunuoliai, jie stengiasi iš paskutiniųjų. Jie dirba! Vis tik žiūrint iš ilgalaikės gastronominio progreso perspektyvos toks verdantis ir vežantis restoranas yra sergantis restoranas. Ligonis, kovojantis su negalia, panašiai kaip žmogus reanimacijoje su prijungtais aparatų vamzdžiais, kovoja už teisę kvėpuoti ir judinti kojų pirštus. Ne daugiau. Ar jį reikia gelbėti? Manyčiau, kad taip.
Šioje vietoje įsiliepsnos ginčas. Mes juk esame solidarūs ar ne? Argi mes – tie, kurie džiaugiasi nustipusia kaimyno karve? Taip, restoranus gelbėti reikia. Tiek pat, kiek ir visą smulkųjį verslą – batsiuvius, stiklintojus, santechnikus, spynų taisytojus, pedikiūristes, antenų meistrus. Reikia gelbėti visus vienodai, po truputį, teisingai, išlaikant proletarinės lygybės principą iš visų pagal sugebėjimus, visiems pagal darbą. Argi negražu taip gelbėti?
Reikalas tas, kad daugelis pritariančių restoranų gelbėjimui pagal aukščiau minėtą principą nelabai įsivaizduoja restorano veiklos pobūdį ir esmę. Restoranas savo organizacine struktūra labiau primena teatrą negu batų taisyklą. Aiškinu: teatre gali vaidinti talentingi aktoriai, bet jeigu apšvietėjas neateis į darbą, spektaklis neįvyks. Teatras gali pasikviesti top lygio scenografą, bet jeigu streikuos dekoracijų montuotojai, spektaklis neįvyks. Teatras gali parduoti brangius bilietus į operą, bet jeigu kostiumistė negaus algos, spektaklis neįvyks.
Panašūs dalykai dedasi restorane. Nėra padavėjo – nėra vakarienės. Nėra vyriausiojo salės padavėjo – nėra salėje tvarkos. Nėra someljė – nėra požiūrio į vyną. Nėra indų plovėjos – nėra lėkščių. Nėra „sous chef“ – nėra, kas prižiūri komandos darbą. Nėra virtuvės šefo idėjos – nėra valgiaraščio. Nėra kažko, kas turi būti – nėra klientų, kurie viską stebi, viską mato, viskuo dalijasi.
Na gerai, jeigu nepatinka restorano analogija su teatru, bandau kitaip sugriauti proletarinės lygybės ir visų vienodai gelbėjimo principą. 2018 metais Vilniuje apsilankė 970 tūkstančių užsienio turistų. Kokiu tikslu jie lankėsi? Patikrinti, kaip dirba batsiuviai? Pažiūrėti, ar stiklintojai teisingai stiklino langus, santechnikai kokybiškai sutvarkė vamzdžius, antenų meistrai tvarkingai prižiūrėjo antenas? Nemanau. Visi iki vieno iš to beveik milijono Vilniuje bent po kartą pietavo, vakarieniavo restorane.
Taip, žinau: dabar Vilniuje turbūt yra kokie penki nespėję pabėgti namo turistai. Bet tai nieko nereiškia.
Tuoj pradės kilti „Ryanair“ lėktuvai, nuo namų pavargę lietuviai skris į Italiją, o italai – į Lietuvą. Klysta tie, kurie įsivaizduoja, kad vyriausybės nurodymu viens du atidarę batų taisyklas, viens du atidarysime restoranus. Surinksime suvirintojais tapusius someljė. Batsiuviais tapusius padavėjus. Atstatysime sutrūkinėjusias tiekimo grandines. Paskambinsime austrių, mocarelos, trumų tiekėjams, liepsime prisistatyti smulkiesiems sūrininkams ir šamų augintojams. Nekalbant apie finansinius atidarymo galimybių aspektus.
Vienas iš FB salės man siūlo nepergyventi, esą viskas bus gerai: ant senos restoranų rinkos griuvėsių iškils kažkas naujo. Žinokite, esu šiek tiek pesimistas – ant griuvėsių gali iškilti nauji griuvėsiai. Arba perdažyti greitos mitybos tinklai – šėryklos. O taip pat – jūsų post karantininis pasipiktinimas: va, vėl padavėjas – studentas nesugebėjo atkimšti vyno butelio neapliedamas man sijono!
Jeigu netyčia nuspręstumėte, kad restoraną gelbėti vis tik verta, kitą savaitę parašysiu, kaip tai galėtų atrodyti. Pas mus – Italijoje apie tai plačiai diskutuojama.
Malonaus savaitgalio.