Brėkštant bolševikų valdžios aušrai buvo kuriamos legendos ir mitai, kurie padėjo Rusijos žmonems pasijusti pasaulio bamba – išskirtiniais antžmogiais. Buvo kuriamos įvairios propagandinės strategijos.
Buvo skelbiama, kad radiją išrado rusas Aleksandras Popovas, nors iš tikrųjų radijo pradininkai buvo prancūzas Eduardas Bronlis ir italas Guljemas Markonis. Arba garvežio išradėjai yra neva tėvas ir sūnus Čerepanovai, kaip teigia rusai, o ne britas Trevitikas.
Jeigu carinė Rusija dar buvo atvira pasauliui, ten buvo išradėjų ir pasaulinio garso rašytojų, tai po bolševikinio karinio perversmo ji pasikeitė ir izoliavosi nuo viso pasaulio. Kadangi pagrindinis tikslas buvo viso pasaulio užkariavimas ir komunizmo įdiegimas, išradimams nebuvo laiko. Teko klonuoti ne tik mitus, bet ir priemones, kurios turėjo padėti siekti tikslo...
Viskas „copy-paste“
Klonavo viską: pradedant Fordo gamyklos automobiliais ir baigiant karo bei kosmoso technika. Pavyzdžiui, bombonešis TU-4 buvo amerikiečių B-29 klonas, R-1 – pirmoji sovietų kosminė raketa – vokiečių raketos, kuri apšaudė Londoną, FAU-2 klonas, o daugkartinio naudojimo erdvėlaivis „Buran“ – amerikiečių „Columbia“ klonas.
Net garsusis Kalašnikovo automatas , kuris laikomas rusiškiausiu, iš tikrųjų yra Hugo Šmaiserio automato kopija.
Svarbiausias ir baisiausias 20-tojo amžiaus išradimas – atominė bomba – taip pat buvo pavogta iš JAV. Nustatyta, kad tą padarė grupė JAV komunistų, kurie prasiskverbė į slaptą Manhatano projektą Los Alamos vietovėje.
Pagrindiniai kaltininkai – Ethel ir Julius Rozenbergai. Jiems 1953 m. birželio 19 d. buvo įvykdyta mirties bausmė. Prisivogtų ir pasisavintų išradimų galima būtų išvardyti be galo daug.
Daug problemų ir su istorija, kurią anie labai mėgsta klastoti. Akiplėšiškai teigiama, kad Krymas priklauso Rusijai. Tuo tarpu tai, jog ši žemė kelis tūkstančius metų priklausė graikams, romėnams ir Krymo totoriams, rusams ne motais.
Jie paprasčiausiai, pasitaikius progai, Krymą okupavo ir paskelbė savu. Panaši padėtis ir su Karaliaučiaus kraštu, Kurilų salomis bei Karelija, kurią 1940 m. atplėšė nuo Suomijos. Dabar dar bando savintis ir Arktiką. Nors valstybė milžiniška, pagal plotą didžiausia pasaulyje, tačiau stengiamasi užgrobti dar daugiau teritorijų ir jas apdergti.
Greta melo ir demagogijos, be kurių sovietinė – ir dabartinės Rusijos – sistema negali gyventi, buvo sukurta daugybė mitų. Vieną tokių mitų daugiau nei prieš 60 metų paneigė sovietų karinio dalinio Taškente, kuriame man teko tarnauti, senukas Aleksandras Afanasjevičius – buvęs V. Čapajevo divizijos kulkosvaidininkas.
Pamenu, jog mokykloje per SSSR istorijos pamokas mums aiškino, kad Čapajevas didvyriškai kovėsi su baltagvardiečiais ir sužeistas žuvo Uralo upėje. Aleksandras mums papasakojo kaip buvo iš tikrųjų.
Pasirodo, jog divizijos štabą baltagvardiečiai užklupo netikėtai, miegančius ir likvidavo visus su Čapajevu priešaky. Kas jiems atsitiko, niekas nežino, nes jie dingo be pėdsakų. Tuo tarpu dalinys, kuriame tarnavo Aleksandras, buvo įsikūręs atokiau nuo štabo, todėl jie nenukentėjo.
Rusijoje iki šiol labai populiarus Lenino mitas. Priešingai tam įvaizdžiui, kokį piešia jo garbintojai, šis žmogus buvo klastingas ir žiaurus. Štai jo pasakyti žodžiai: „Svarbiausias mūsų uždavinys – iš pradžių supjudyti valstiečius su dvarininkais, o po to, net ne po to, bet tuo pačiu metu supjudyti darbininkus su valstiečiais.“
Jis tai vadino klasių kova. 1918 metais įvyko 245 dielio masto Rusijos valstiečių sukilimai. Kaimuose vyko tikri mūšiai. Rekvizicijos būriai plėšė ir žudė valstiečius. Abi pusės naudojo viduramžių metodus: degino gyvus, movė ant kuolų, plėšė palenktais medžiais. Rusija žvėrėjo nematytais tempais.
Didysis karas
Pagrindinis ir svarbiausias sovietų mitas – „Didysis sovietų tautos karas“, kuris, pasak jų, tęsėsi beveik 4 metus – nuo 1941 m. iki 1945 m. Tuo metu realybėje vyko Antrasis pasaulinis karas, kuris truko 6 metus.
Priežastis, kuri privertė sovietus sukurti šį mitą, labai paprasta. Prasidėjus Antram pasauliniam karui, Sovietų Sąjunga dalyvavo vokiečių Vermachto pusėje. 1939-aisiais ji iš Rytų užpuolė Lenkiją ir okupavo dalį jos teritorijos. Tuo pat metu sovietai „grąžino“ Lietuvai Vilniaus kraštą, kad vėliau okupuotų visą šalį.
Po poros mėnesių milijoninė sovietų armada užpuolė Suomiją, tačiau mažytė šiaurės šalis davė jiems stiprų atkirtį ir apgynė savo laisvę, nors ir buvo okupuota apie 10 proc. jos teritorijos. Kad pateisintų savo bejėgiškumą ir nesėkmes tame kare, sovietai skleidė įvairius gandus.
Tą atšiaurią žiemą gerai prisimenu, nors man tada buvo tik pusšeštų metų. Rusai skleidė mitą, kad suomių įtvirtinimai Karelijos sąsmaukoje padengti guma, todėl juos sunku įveikti. Bombos atšoksta ir sprogsta ore. Kuomet perskaičiau maršalo Manerheimo prisiminimus, kur rašoma, kad ten buvo eiliniai, paprasti įtvirtinimai, įsitikinau, kad sovietai melavo.
Deja, trys Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva, nors tuo metu ir turėjo palyginti stiprias kariuomenes ir daug gerai paruoštų šaulių, nepajėgė susivienyti ir duoti okupantams tinkamą atkirtį.
Tariami Marytės žygdarbiai
Nemažai mitų susiję ir su Lietuva. Visi mes dar prisimename Sovietų Sąjungos didvyrę Marytę Melnikaitę (Marisia Melnik). Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai ji reiškėsi kaip aktyvi komjaunuolė.
Kai prasidėjo karas, su vietiniu komjaunuoliu S. Skvorcovu pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą. 1942 m. ji mokėsi Balachnos žvalgybos- diversantų mokykloje. Čia pakeitė pavardę ir tapo Ona Kuosaite.
1943 m. gegužės mėnesį buvo permesta į Baltarusijos miškus. Birželio mėnesį pasiekė Degučių apylinkes, kur veikė „Kęstučio“ raudonųjų partizanų būrys. Čia prasidėjo tariami Marytės žygdarbiai.
Vos per keletą savaičių jai priskiriama begalė karinių nuopelnų. Kaip prisimena Sovietų Sąjungos didvyris B. Urbonavičius, M. Melnikaitė pati nušovė kelis šimtus vokiečių, nuo jos padėtų minų nuo bėgių nuvirto frontan vykstantys vokiečių traukiniai, buvo sunaikinti fašistų pilni automobiliai...
Kitas raudonasis partizanas P. Štaras prisiminimuose „Kareiviai be milinių“ jai priskyrė ir pogrindžio partinės organizacijos bei 15-os komjaunimo kuopelių suformavimą priešo užnugario teritorijoje.
Paskutinės jos dienos taip pat kupinos „heroizmo“. 1943 m. liepos 3 d. raudonųjų partizanų stovyklą prie Apvardų ežero apsupo Lietuvos policininkai. Buvo nukauti partizanai, o Marytė, pakėlusi rankas išėjo iš paežerės krūmų. Kartu su partizanu F. Sapožnikovu ji buvo suimta ir nugabenta į Dūkštą. Po kelių žiauraus tardymo dienų ją vokiečiai sušaudė.
Nors buvo vidurvasaris, tačiau, anot sovietų beletristų, ją basą per sniegą vedė į Kaniūkų kaimą sušaudyti... O filmuose ją jau korė...
Sovietų „istorikai“ paskutines jos gyvenimo minutes vaizduoja taip: Marytė, neva, prie duobės išrėkė: „Aš mirštu už Tarybų Lietuvą, už Tėvynę, už Staliną, už mūsų liaudį, o jūsų, prakeikti bjaurybės, laukia mirtis...“
Šis mitas buvo įprasmintas S. Neries eilėraščiuose, filmuose ir spektakliuose. Jos vardu buvo vadinami kolūkiai ir gatvės, mokyklos ir pionierių draugovės. Iki pat Atgimimo Zarasuose stovėjo jos paminklas.
Mitai apie partizanus
1944 m. birželio 3 d. vokiečiai sudegino Pirčiupių kaimą. Žuvo 119 žmonių. Deja, tiesa yra kitokia nei aiškino sovietų ideologai.
Šis kaimas – vienas iš tų, kurie atkakliai gynėsi nuo raudonųjų partizanų teroro. „Keršytojo“ ir „Už pergalę“ būrių raudonieji partizanai, negalėdami susidoroti su jų nekenčiamais Pirčiupių gyventojais, iš pasalų užpuolė ir nušovė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupių.
Tokiu būdu, naudodami vokiečius kaip savo įrankius (jie puikiai žinojo, kad vokiečiai keršija už kiekvieną savo kareivį), raudonieji partiznai susidorojo su Pirčiupių gyventojais.
Teisybės dėlei prie Pirčiupio „Motinos“ paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai įvardytais pagrindiniais tų žudynių organizatoriais ir kaltininkais.
Sovietų ideologai sukūrė daug mitų, tiksliau – klastočių ir apie Lietuvos partizanus. Jie tai darė turėdami tikslą sumenkinti mūsų tautos kovą prieš okupantus.
Buvo skelbiama, kad partizanai plėšė ir prievartavo Lietuvos žmones. Jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų, tokia veikla būtų greitai pražudžiusi mūsų laisvės kovotojus ir jie nebūtų galėję išsilaikyti ir kovoti beveik dešimtmetį.
Iš tiesų žmonės gerbė ir mylėjo miško brolius, juos slėpė ir padėjo kiek galėjo, dažniausiai rizikuodami savo laisve ir gyvybe. Tačiau kolaborantus ir išdavikus partizanai negailestingai baudė.
Buvo teigiama, kad partizanai girtuoliavo. Tas mitas taip pat neturi realaus pagrindo. Partizanų daliniai buvo organizuotos karinės struktūros. Jų vadai griežtai draudė alkoholio vartojimą.
Okupantai sąmoningai nuolatos suplakdavo į vieną krūvą partizanus ir banditus, kurie neretai plėšikavo partizanų vardu. Banditų buvo visais laikais, ypač karo metu. Jie nevengdavo apsirengti partizanų uniformą, plėšdavo, o kartais ir žudydavo kaimo žmones.
Tokia veikla užsiimdavo ir okupantų specialūs daliniai – smogikai. Šios gaujos taip pat vilkėjo partizanų uniformas ir naudojo panašius ginklus. Jie žudė ne tik partizanus, bet ir nekaltus Lietuvos žmones. Tokiu būdu jie stengėsi diskredituoti laisvės kovotojus.
Algirdo Brazausko mitas
Mitas ir sovietų bandymas kaltinti lietuvius tuo, kuo jie patys seniai serga – polinkiu skųsti savo tautiečius. Pokaryje Lietuvoje buvo įsikūrusios kelios divizijos rusų kariuomenės, kuri kovojo prieš partizanus.
Okupantai, kartu su kolaborantais stribais žudė, trėmė ir engė Lietuvos žmones ir vertė juos daryti tai, ko anksčiau lietuviai niekada nedarė, nes tai nebuvo jų nacionalinio charakterio savybė. Pavlikų morozovų tėvynė ne Lietuva, o rusofašistų, kurių nereikėtų painioti su tikrais rusais, tėvynė.
Lietuvoje gajus ir naujas – Algirdo Brazausko mitas. Kai mūsų Tėvynė vadavosi iš sovietinės imperijos jungo, Brazauskas iš kiekvienos tribūnos šaukė, kad žmonės turėtų gerai pagalvoti ar mes išgyvensime be Sovietų Sąjungos.
„Suverinitetui sąjungos ribose – taip, nepriklausomybei – ne.“ Jis dėjo visas pastangas, kad Nepriklausomybės aktas nebūtų paskelbtas, o jį paskelbus pradėjo aktyvią propagandą, grindžiamą melu ir šmeižtu.
Komunistų ruporo A. Juozaičio paleistas marazmas – „Įvyko istorinė klaida“, – buvo valkiojamas komunistinėje spaudoje ir jų sueigose.
Negana to, buvo teigiama, kad sovietų armija mus ne okupuoja, o gina. Jauni žmonės to gal ir nežino, tačiau aš puikiai prisimenu tuos mūsų buvusio Prezidento a.a. A.M. Brazausko žodžius, nes teko dalyvauti beveik visuose mitinguose ir 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose.
Sąjunga žlugo, mitai išliko
Sovietų imperija sėkmingai žlugo, tačiau jos didybės ir gerovės mitas išliko. Ją vėl buvo bandoma reanimuoti, tačiau jau kitu pavidalu.
Ar gali kas nors įsivaizduoti, kad buvęs kagebistas, bedievis, agresyvaus ateizmo, griovusio cerkves šalininkas, dabar cerkvėje žegnojasi ir ant kaklo pasikabinęs kryželį? Didesnio pasityčiojimo iš religijos, tikriausiai, daugiau pasaulyje niekur nerasi.
Imperijos paveldėtojoje Rusijoje imta garbinti ir pateisinti budelius: kagebistus, Gulago prižiūrėtojus ir kitus sovietinio režimo tarnus. Negana to, buvo kuriamas, naujas, patrauklus ir Gulago paveikslas. Kitaip tariant, bandoma kurti naują SSSR be komunistų, o Staliną – be marksizmo ir leninizmo.
Ar Vokietijoje gali kas įsivaizduoti Hitlerio paminklus ir svastikas gyvenvietėse ir miestuose? Tuo tarpu Rusijoje Stalino pavidalo stabai ir praeities simbolika – kiekviename žingsnyje. Negana to,
Kankinių mitas teigia, kad nuo rusiškojo nacizmo labiausiai nukentėjo patys rusai, todėl jie nekalti dėl rusofašizmo (komunizmo). Tikrovė byloja ką kitą. Kur kas daugiau nukentėjo čečėnai, Krymo totoriai ir Baltijos šalių gyventojai.
Čečėnai ir Krymo totoriai 1944 m. buvo visi ištremti iš savo šalies, o lietuvių, latvių ir estų šimtai tūkstančių buvo ištremti į Sibirą.
Berlyno siena ir kosmosas
Keletas mitų buvo sukurta ir apie garsiąją Berlyno sieną. Iš tiesų buvo ne viena, o dvi sienos. Jas skyrė 145 metrų tarpas, taip vadinama „mirties juosta“ su sargybos bokšteliais, šunimis, prožektoriais, spygliuota viela ir ginkluota sargyba, pasirengusia šaudyti į tuos, kurie bėgo į Vakarus.
Ši dviguba siena skyrė komunistinį Berlyną nuo kapitalistinio. Kuomet 1981 metais su universiteto grupe teko lankytis Rytų Vokietijoje, mačiau šią baisią sieną nuo TV bokšto viršaus.
Nuo Brandenburgo vartų šis betoninis monstras, tarsi milžiniško drakono ketera, nuo vartų driekėsi į kairę ir dešinę, padalindamas miestą į dvi dalis, atskirdamas sostinės žmones vienus nuo kitų. Buvo dar ir kita užtvara, kurios ilgis 1368 km. Ji skyrė Rytų Vokietiją nuo Vakarinės šios šalies dalies. Šioje užtvaroje buvo daugiau nei milijonas minų.
Nepaisant tokių drastiškų priemonių, per 28 metus vis dėl to daugiau nei 5000 žmonių sugebėjo pasprukti iš komunistinio „rojaus.„Jie bėgo pasislėpę automobilių slaptavietėse, per sieną skrido oro balionais, bėgo per iškastus tunelius, plaukė per upes ir kanalus. Kiek jų žuvo ir pateko į kalėjimus, niekas nežino.
Nemažai mitų buvo sukurta apie kosmoso užkariavimą ir terorizmą. Internete skleidžiami absurdiški mitai apie tai, jog amerikiečiai nebuvo išsilaipinę mėnulyje, o visus vaizdus nufilmavo kažkurioje dykumoje.
Panašūs absurdai platinami ir apie tai, jog dangoraižius dvynius Niujorke susprogdino patys amerikiečiai. Čia analogija su mitu, jog Maskvoje daugiaaukščius namus susprogdino čečėnai, o ne rusų spec. tarnybos tam, kad pateisintų savo invaziją į šią Kaukazo valstybę.
Gyrėsi nebūtais laimėjimais
Kita melagystės ir mitų kategorija – pramonė ir žemės ūkis. Sovietmečiu visi laikraščiai buvo užtvindyti pasakiškais kolūkiečių ir žemės ūkio darbininkų „laimėjimais“ kuomet planai buvo viršijami dešimtis kartų.
Tuo tarpu parduotuvių lentynose švilpavo vėjai, o kokybiškesnius „deficitinius“ maisto produktus dalijo profesinės sąjungos. Pramonė „klestėjo.“
Buvo gaminami automobiliai gamyklose, kurias po Antro pasaulinio karo rusai atsigabeno iš Vokietijos. Norint šiuos automobilius nusipirkti, tekdavo laukti eilėje dešimtmečius.
Per sovietų viešpatavimo laikotarpį susiformavo veidmainiškų žmonių grupė. Jie nesąžiningai elgiasi, bjaurisi tuo, ko nesupranta ir reikalus sprendžia jėga. Jie turi ir specifinę leksiką – keiksmažodžius, neturinčius analogų pasaulyje ir „zonos“ žargoną.
Ypatingą vietą mitai užima valstybėse su nelaisva politine sistema – tokiose, kaip dabartinė Rusija. Čia mitologinė sistema konstruoja „realybę“, o ši – panaudojama virtualaus pasaulio, tokio, kokį jie supranta, konstravimui.
Tokiu būdu atsiranda gelbėtojo mitas – Putinas ir jo „pergalės“. Gelbėtojo asmenybė yra ašis, apie kurią vienijama visuomenė. Paskutinis, nūnai labai aktualus sąmokslo mitas, saugo Rusijos pastatą nuo griūties. Šis mitas teigia, kad Rusijos raidos kelias skirtingas nei Vakarų. Tuo tarpu Vakarų pasaulis, pirmiausia JAV, neva rezga sąmokslą ir nori Rusiją sunaikinti.
Vykdoma arši nacionalistinė propaganda, kuri remiasi stalinizmo ilgsiu, minėtais mitais ir kiču. O tikrovėje Putino „pergalės“ virto pralaimėjimais. Gimininga, broliška ukrainiečių tauta po Krymo užgrobimo ir suirutės Donbase sukėlimo tapo mirtinu priešu.
Tam tikras stalinizmo atgimimas dabar rodo tik oficialiosios Rusijos ideologijos tuštumą, o prarastos galios ilgesys ir gyrimasis nesama didybe būdingas visoms nedemokratinėms imperijoms.