Tik 46 vietinės žuvų rūšys – ne tiek ir daug, tiesa? Maža to, reikėtų paminėti, kad ir šis vietinių rūšių sąrašas jau toli gražu nebe pilnas. Pavyzdžiui, karšinių žuvų genčiai priskiriamas sparis (Abramis ballerus) tikrai gali būti laikomas išnykusiu mūsu regione. Ne geresnė situacija ir su kas tris – keturis metus sugaunama lietuviška „silke“ alse (Alosa alosa). Vargu, ar pilnavertėmis šio sąrašo narėmis galime laikyti beveik išnykusį, negausiomis populiacijomis Neries ir Nemuno intakuose gyvenantį, skersnukį (Chondrostoma nasus) ar pradėtas atkurti aštriašnipio eršketo (Acipenser oxyrinchus) populiacijas. Užtat nevietinių, svetimkraščių žuvų, kurios buvo ar vis dar yra aptinkamos Lietuvos gėluose vandenyse, priskaičiuojamos net 26 rūšys.
Vienos iš atėjūnių jau tapusios mums įprastomis rūšimis ir dažnas žvejas mėgėjas net neįsivaizduoja, kad vos prieš kelis šimtus metų šios rūšys dar nebuvo mačiusios Europos vandenų. Geriausiai šių rūšių tarpe žinomi: sidabriniai karosai, starkiai, vėliau į tvenkinius atkeliavę amūrai ar plačiakakčiai.
Kitos svetimkraštės rūšys atkeliavusios žmogaus pagalba daro sunkiai pamatuojamą žalą mūsų vietinėms ekosistemoms, jas naikindamos, keisdamos buveines, išstumdamos ar tiesiog suėsdamos vietines rūšis. Šiame sąraše, žinoma, nepralenkiamas yra karpis (Cyprinus carpio), kuris ne veltui didžiausią neigiamą poveikį ekosistemoms darančių pasaulio invazinių rūšių sąraše yra pirmajame dešimtuke. Ne mažiau agresyvus – visą Baltijos pakrantę „okupavęs“ ir Kuršių mariose išplitęs, nors vis dar su plėšrūnų rūšimis vargiai galintis konkuruoti, juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus).
Trečia svetimkraščių žuvų grupė – retai aptinkamos, lokaliai gyvenančios ir mažai mūsų ekosistemą įtakojančios ir neseniai atsiradusios ar dar nespėjusios įsitvirtinti rūšys. Nuodėgulinis grundalas (Perccotus glenii), kaspijinis upinis grundalas (Neogobius fluviatilis) ar rytinis gružlelis (Pseudorasbora parva) – sąlyginai nauji atėjūnai, kurių poveikio mūsų ekosistemoms dar nesame deramai įvertinę.
Prieš 7 metus atlikti nuodėgulinio grundalo, žvejams geriau pažįstamo „rotano“ vardu, tyrimai parodė, kad šios žuvys lengvai įsitvirtina gausiai užžėlusiuose ar sezoniniu deguonies stygiumi pasižyminčiuose vandens telkiniuose. Tokiuose vandenyse ilgainiui rotanai tampa dominuojančia rūšimi ir išnaikina visas likusias. Visgi atviro vandens plotai ar vietinių plėšrūnų (lydekų, ešerių) populiacijos riboja šių žuvų plitimą Lietuvoje. Prieš dešimtmetį buvo priskaičiuojama daugiau nei 100 vandens telkinių, kur šios rūšys aptinkamos. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad dabartinis šių žuvų invazijos lygis sumenkęs ir rotanų gausiau aptinkama tik Vilniaus, Kauno, Trakų, Švenčionių, Zarasų ir Panevėžio rajonuose. Žinoma pavienių individų ar negausių populiacijų gali būti visoje Lietuvoje, tačiau tam patikrinti trūksta informacijos.
Kaspijinio upinio grundalo pasirodymas Lietuvos vandenyse 2016 metais atrodė labiau atsitiktinis nei susirūpinimą keliantis reiškinys. Visgi, tai tebuvo invazijos pradžia. Jau po metų ši žuvelė buvo išplitusi visoje Neries upėje. Vos po poros metų, 2018-aisiais, pavienius šių atėjūnų individus stintų laimikiuose Nemuno deltoje jau skaičiavo ir žvejai verslininkai. Pernai atlikti tyrimai parodė, kad agresyviai nusiteikusi rūšis ne tik apėmė visą Neries ir Nemuno upių perimetrą, bet ir pradėjo skverbtis į mažesnių upių aukštupius.
Žemiau Kauno esančiose sekliose smėlėtose Nemuno upės buveinėse šių žuvų tankumas viršijo vietinių žuvų populiacijas, o atskirose Neries upės atkarpose invaziniai grundalai akivaizdžiai dominavo prieš vietinius gružlius ar šližius. Sunkiai įtikėtinas, bet vėliau pačių mokslininkų patvirtintas, naujas šių grundalų užimamas teritorijas teko fiksuoti Jūros upės vidurupyje, Dubysoje, ar net Nevėžyje ties Panevėžiu. Tikėtina, kad tolimesnė šios rūšies invazija tęsis panašiu tempu.
Visiškai kitokia kito „atėjūno“ – rytinio gružlelio istorija mūsų vandenyse. Į Europos gėlųjų vandenų arealą jis pateko antroje XX-ojo amžiaus pusėje, atsitiktinai atvežtas iš Azijos žuvininkystės ūkių kartu su plačiakakčiais ir amūrais. Šiuo metu „atsitiktinis“ rytinis gružlelis aptinkamas net 32 Europos šalyse.
Galim tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar 1963 metais pirmą kartą fiksuota invazinė rūšis taip ir nesugebėjo paplisti. Galbūt dėl menko savo dydžio, o gal dėl negebėjimo išvengti plėšrūnų ji išliko tik keliuose vandens telkiniuose. Gausesnės šių žuvų populiacijos randamos uždarose, negausiose plėšrūnais kūdrose ar užaugusiuose ežeruose Žemaitijoje. Visgi, Europos šalių praktika rodo, kad ši rūšis nesunkiai gali nukonkuruoti ežeruose gyvenančias vietines Berno konvencijos saugomas saulažuves (Leucaspius delineatus) ar išstumti lėtos tėkmės upių pakrantėse gyvenančias saugomas kartuolių (Rhodeus sericeus) populiacijas. Tačiau apie šios rūšies paplitimą Lietuvoje taip pat žinome labai mažai, tad įvertinti šios invazinės rūšies poveikį vis dar sunkia įmanoma.
Akivaizdu, kad žmogaus įtakojama klimato kaita lemia vietinių rūšių nykimą ir invazinių rūšių plitimą visame pasaulyje. Negelbsti tam nei valstybių sienos, nei karantinai, nei kitos anksčiau taikytos apsaugos priemonės. Nebespėja su invazinių rūšių plitimu susitvarkyti ir gamtą saugantys bei tiriantys mokslininkai. Tad stengdamiesi eiti koja kojon su laikmečiu į vietinių žuvų rūšių apsaugą ir mokslinius žuvų tyrimus kviečiame prisijungti ir Jus. Jeigu turite informacijos kur aptinkamos minėtos invazinės žuvų rūšys (nuodėgulinis grundalas, kaspijinis upinis grundalas ar rytinis gružlelis), prašome pasidalinti šia informacija su tyrimus atliekančiais mokslininkais. Išsamūs ir patikimi „Invazinių ir svetimžemių rūšių būklės tyrimai Lietuvoje“ galimi tik su Jūsų pagalba.
Esate matę ar pagavę invazinę žuvį? Komentaruose pasidalinkite, kada ir kuriame vandens telkinyje tai įvyko.
