Kaizerio „Reichsmarine“ (Vokietijos laivynas, 1919–1935 m.) povandenininkai pridarė tiek nuostolių Didžiosios Britanijos laivynui ir ekonomikai Pirmojo pasaulinio karo metu, kad Versalio taikos sutartyje buvo įtraukti net 4 punktai, draudžiantys Vokietijai statyti, turėti, plėtoti povandeninį laivyną net komerciniais ar moksliniais tikslais. Tačiau jau 1922 m., apeinant sutartį, pasinaudojant Olandijos projektavimo įmonių paslaugomis, prasidėjo aktyvūs darbai tyrinėjant galimybes ateityje Vokietiją aprūpinti povandeniniu laivynu, o po nacistų atėjimo į valdžią 1933-aisiais panaši veikla tapo vieša paslaptis.
Otto Kretschmeris gimė 1912-aisiais Heidenau miestelyje, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Gerais rezultatais vidurinę mokyklą baigęs 17-os metų Otto labai norėjo papulti į „Reichsmarine“, tačiau buvo per jaunas, todėl tėvas mokytojas britiška kultūra besidomintį jaunuolį pasiuntė mokytis į Ekseterio koledžą (būsimas Ekseterio universitetas, tarp kurio absolventų buvo ir karališkosios šeimos narių, būsimasis Turkijos prezidentas, Indonezijos ministras pirmininkas ir dar daug garbių personų). Po studijų Otto grįžo į Tėvynę, kur jo laukė netektis, – mirė mama. Vėliau vaikinas keliavo po Šveicariją, Prancūziją ir Italiją.
Tačiau trauka jūrai niekur nedingo ir 1930-aisiais jis – jau jūrų kadetas Kaizerio karinėse pajėgose. Po dvejų metų ir kelionių po pasaulį didžiausiu po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje pastatytu laivu „Emden“ Otto pasiekia savo pirmąjį jūrų karininko laipsnį. Vėliau – tarnyba laivuose „Koln“ ir „Deutschland“ ginkluotės karininku Šiaurės ir Baltijos jūrose. 1936-aisiais Otto pradėjo tarnybą savo pirmajame povandeniniame laive ir Antrojo pasaulinio karo pradžią pasitiko kaip daug patirties turintis jūrų vilkas. Savo praktinių ir teorinių žinių pagrindu vokietis sukūrė ir laikėsi koncepcijos „Vienas šūvis – vienas pataikymas“, o tai šiek tiek skyrėsi nuo kolegų taikomos salvinės torpedų panaudojimo praktikos.
Trečiojo savo reido „Mūšis dėl Atlanto“ metu Otto paskandino pirmąją auką – prekinį laivą „Glen Farg“: pažeidęs laivo korpusą, jis ramiai palaukė, kol įgula sulipo į gelbėjimo valtis, ir tuomet laivą nusiuntė į dugną. Už šį darbą jis buvo apdovanotas 2-osios klasės Geležiniu kryžiumi („Eisernes Kreuz zweiter Klasse“).
Per kitas penkias misijas (reidus) Otto vadovaujamas povandeninis laivas „U-23“ siuntė į dugną tiek prekybinius, tiek karinius Didžiosios Britanijos bei kitų šalių laivus. 1940-ųjų balandį jau garsiam kapitonui buvo patikėtas „U-99“ klasės povandeninis laivas, kuriuo sėkmingai tęsė prekybinių ir karinių priešo laivų medžioklę.
Žinomas atvejis, kai Otto pastebėjęs tarp nuolaužų gyvą žmogų įsakė išnirti ir paimti jį į laivą. Po keleto dienų nelaimėlis su maisto ir vandens atsargomis buvo paleistas pripučiamoje valtyje netoli Didžiosios Britanijos krantų. Be savo ištobulintos taktikos „Vienas šūvis – vienas pataikymas“, Otto Kretschmeris praktikavo naktinę taktiką, kai išnirdavo viduryje priešo konvojų ir taikliais torpedų šūviais siųsdavo į dugną savo priešininkus.
Susijungę į vadinamąsias „Vilkų gaujas“ nacių povandenininkai varė siaubą priešininkams. Kartais prie Otto Kretschmerio prisijungdavo Joachimas Schepke, Güntheris Prienas – kiti žinomi povandeninkai asai, tuomet „medžioklės“ tapdavo ypač rezultatyvios.
Kartą Otto sustabdė estų prekybos milžiną „Merisaar“, išlaipino ir apklausė įgulą, bet pablogėjus oro sąlygoms liepė skubiai visiems grįžti į laivą ir plaukti į okupuotos Prancūzijos Bordeaux uostą. Deja, po 3 dienų laivą, taip ir nepasiekusį kelionės tikslo, paskandino vokiečių aviacija.
1941-ųjų vasario 22 d. Otto išplaukė į savo paskutiniąją misiją kaip povandeninio laivo kapitonas. Aptikę OB 293 konvojų povandeninių „vilkų gauja“ ėmėsi darbo – pradėjo skęsti laivai, tačiau eskorto priedanga – britų korvetės ir laivų naikintojai (Destroyer) – ėmėsi darbo. Kiek anksčiau tos pačios operacijos metu į paviršių neiškilo Otto kolega Güntheris Prienas – jo likimą pažymėjo iš gelmių išsiveržęs sprogimo burbulas.
Dienos didvyris – Karališkųjų jūrų pajėgų karininkas, eskorto vadas Donaldas Macintyre, prie dugno prirėmė ir Otto Kretschmerį, beje, beveik tiesiogine prasme – apibėręs neriančio vokiečio povandeninį laivą giluminių bombų kruša sugadino jo balasto sistemos valdymą, ir Otto per stebuklą, jau esant kritiniame gylyje, pavyko ją stabilizuoti bei iškelti laivą į paviršių. Prieš tai, tvarkingai pasiuntęs žinutę vadovybei, liepė visai įgulai evakuotis, nes laivas bus užtvindytas. Otto taip pat pasiuntė tiesioginę žinutę priešui: KAPITONAS – KAPITONUI, PRAŠAU IŠGELBĖTI MANO ĮGULĄ.
Donaldas Macintyre išpildė priešininko prašymą – įgula, išskyrus 3 žuvusius karius, buvo paimta į nelaisvę. Kaip trofėjų britas pasiėmė Otto žiūronus, kuriuos naudojo visos karinės tarnybos jūrų pajėgose metu.
Beje, tą pačią dieną D. Macintyre vadovaujami laivai radarais aptiko ir tirštame rūke sunaikino jų nematantį povandeninį laivą su pačiu kapitonu Joachimu Schepke tiltelyje.
Nacių povandeniniam laivynui tai buvo skaudus smūgis, o Otto Kretschmeriui karas buvo baigtas. Pristatytas iš pradžių į Liverpulį, vėliau – į Kanadą, Ontarijo regione esančią belaisvių stovyklą, tardytojų ir prižiūrėtojų buvo apibūdinamas kaip inteligentiškas žmogus, abejingai žiūrėjęs į nacių ideologiją. Visgi Otto prisidėjo prie nepavykusios operacijos „Kiebitz“, kurios metu buvo planuojamas pabėgimas ir grįžimas į Vokietiją 1943-aisiais.
SKAITYKITE: Operacija „Kiebitz“. Nesėkmingas nacių povandenininkų vadavimas
Į Vokietiją Otto grįžo 1947 m. 1955-aisiais prisijungė prie Vakarų Vokietijos jūrų pajėgų („Bundesmarine“) ir užėmė karininko pareigas mokymų sektoriuje. Beje, tais pačiais metais D. Macintyre grąžino iš jo 1941-aisiais paimtus žiūronus – buvę priešai tapo sąjungininkais.
Vėliau – darbas vystant Vakarų Vokietijos kariuomenės amfibines pajėgas, darbas įvairių štabų struktūrose. 1965 m. Otto suteiktas flotilės admirolo laipsnis ir NATO BALTAP (Allied Forces Baltic Approaches) – štabo, atsakingo už operacijas Baltijos jūros regione, vado pareigos. Iš aktyvios karinės tarnybos Otto pasitraukė 1970-aisiais.
1998-aisiais, švęsdamas savo vedybų 50-metį, kelionėje, įvykus nelaimingam atsitikimui, susižalojo ir mirė. Otto Kretschmeris išgyveno 86-erius neįprasto gyvenimo metus.
