Kas pirmasis Lietuvoje sugalvojo gaudyti šapalus šiuo masalu ir išmokė likusią Lietuvos dalį? Yra dvi versijos. Populiariausia – kad šį metodą išrado ir geriausia įvaldė sostinės gyventojai. Tai patvirtintų ir tas faktas, kad niekur kitur nerasite tiek šio masalo gerbėjų, kaip Neryje Vilniaus apylinkėse. Tačiau su jumis šioje vietoje kategoriškai nesutiktų jonaviškiai, kryžium gulantys, kad gaudymą batono techniką Lietuvai padovanojo jie.
Kaip ten bebūtų su tuo pirmumu, tačiau abi batonų mokyklos, bent jau kiek teko stebėti iš šalies, šiek tiek skiriasi. Vilniečiai mėgsta žvejoti iš ištęstomis plūdėmis iš putų polisterolo ir dažniau batono minkę spaudžia prie kabliuko kotelio, tuo tarpu jonaviečiai ir iš jų šios gaudymo būdo išmokę kauniečiai labiau mėgsta avižėles bei klasikines boloninei meškerei skirtas ir toli užsimetančias plūdes su kyliais ir storomis antenomis, tiesa, tvirtinamomis kilpute viršuje. Kad antenos nekliūtų už kolegų valų žvejojant didesnėje draugijoje.
Žūklė batonu patraukli tuo, jog joje nereikia apsikrauti įrankiais ir įranga – visas jaukas ir masalas telpa maišelyje, o jo atsargos – kuprinėje. Laikai rankoje vieną plūdinę meškerė ir ilgai vienoje vietoje neužsibūni – gali ir turi nuolat judėti, tikrinti vis kitus upės plotus. Manau, kad nemažai ką imponuoja ir ekonominis žūklės aspektas – nereikia jaukų, įmantrių masalų, užtenka tik parduotuvėje nusipirkti vieną ar du batonus. O šio būdo efektyvumas, bent jau šaltuoju metų laiku, tikrai neprastas. Dažniausiai taip gaudomi šapalai, tačiau kimba ir didelės kuojos, meknės, pasitaiko ir kitų žuvų.
Na, bet gana tos teorijos – pakalbėkime apie praktiką. Su bičiuliu Algiu pasirinkome savo žūklei Neries atkarpą, esančią Neries regioninio parko teritorijoje – vienoje vaizdingiausių Neries vietų. Rudenį ir pavasarį čia būriuojasi šimtai lašišų žūklės mėgėjai, o dabar, kai jų gretos sumažėjo, tikėjomės rasti ramybę ir pabūti vienatvėje. Karantinas yra karantinas – mažiausia norisi rizikuoti.
Tačiau, vos įsukę parką supratome, jog smarkiai klydome. Tiek mašinų ir tiek iškylų gamtoje mėgėjų nesu matęs net Dzūkijoje savaitgaliais, per patį grybų sezoną. Ir kuo labiau įdienojo – tuo didesnės žmonių minios plūdo į parką. Laimei, kad dauguma ėjo miško keliukais ir takeliais, nei klampojo Neries pakrantėmis. Tačiau visą dieną, kad ir kur žvejotume, nerimo žygeivių balsai, vaikų klykavimai, o kažkur matomumo zonoje kas pusvalandis praeidavo kuprinėmis apsikarstę žygeiviai. Ką reiškia pavasaris, geras oras ir atsitraukimas, o gal, tikriau sakant, priverstinės atostogos.
Kolegų žvejų irgi netrūko. Kas sėdėjo, žiūrėdami į dugninių viršūnėles, tačiau didžioji dalis leido plūdes su srove, kaip ir mes. Vis dėl to, laisvą pakrantėje vietą radome nesunkiai. Ankstyvo ryto saulė pamažu pradėjo sklaidyti lengvo rūkelio draiskalus. Kol bandžiau gaudyti ankstyvo rytmečio kadrus, kolega nedelsė ir švystelėjo meškerę. Ir po keliolikos sekundžių riktelėjo – „Turiu!”.
Perlinkusi meškerė liudijo, kad užkibo ne šiaip sau kokia kuojytė – suėmęs už storo sprando kolega į krantą išmetė kokius 800 ar 900 gramus sveriantį šapalą. Negalėjau patikėti – pirmoje pasitaikiusioje vietoje pirmu užmetimu.
Tad čiupau meškerę ir pats ir, paėjėjęs pasroviui kokį pusantro šimto metrų, kad nemaišyti Algiui, pabandžiau, mano supratimu, visai gražioje vietoje laimę ir aš. Batonu rimčiau gaudžiau pirmą kartą (kalbant apie šapalus esu spiningavimo šalininkas), gal todėl pirmas metimas neišėjo – batonas nulėkė nuo kabliuko. Užtat antru kartu plūdė pliumptelėjo tolokai ir prasidėjo ilga jos kelionė pasroviui. Nuplaukus gal 50 metrų ji staiga trumpai niurktelėjo, pasirodė ir vėl dingo. Pakirtau ir meškerė sulinko. Deja, kova truko neilgai – žuvis atsikabino. Matyt, blogai užkirtau – pasirinkau šiai žūklei mažai tinkamą ilgą, bet lėtesnės akcijos teleskopinį meškerykotį. Kito kibimo sulaukiau tik kitoje vietoje, bet ir čia apsišoviau – priešinis vėjas buvo išlenkės nemažo valo kilpą ir kirtimas buvo pavėluotas. Grįžau iki Algio, kuris per tą laiką ištraukė dar du mažesnius šapalus.
Saulei išlindus šapalų kibimai liovėsi. Pervažiavome į kitą vietą. Ko neatimsi iš Neries regioninio parko, tai grožio. Upės posūkiai, statūs šlaitai, abiejose krantuose stūksantis miškas, rėvos, duobė ir vėl rėvos. Primena kažkokią kalnų upę, o ne man įprastą Neries žemupį, kur tiesiog upė daug platesnė ir tiesesnė, turinti beveik visada įprastą rudą vandens spalvą.
Kitoje mūsų pasirinktoje vietoje, kurioje ne kartą teko bandyti gaudyti lašišas, šapalų nebuvo. Bet kad čia laikosi gaudymo batonu gerbėjai, liudijo pakrantėje numestos pakuotės nuo batono. Į trečią vietą nukakome jau saulei persiritus į vakarų pusę. Kolega iškart nudūmė pasroviui į jam žinomas, vietas, o aš, ieškodamas gražių, vertų įmažinimui, vaizdų stabtelėjau prie nedidelės įlankėlės. Kitoje upės pusėje žvejojo net du gaudymo batonu meistrai ir vienas pradedantis spiningautojas. Kol krapščiausi su fotoaparatu, vienas iš plūdininkų ištraukė gražų šapalą, tad kilo azartas ir man pabandyti.
Užspaudęs ant avižėlės kabliuko kotuko batono minkę, švystelėjau plūdę netoli kranto, į klasikinę vietą – ribą tarp greitos srovės ir lėtos. Salotinės spalvos plūdės antena lėtai pradėjo slinkti su srove, kur, nuplaukus daugiau kaip pusšimtį metų, staiga dingo iš akių. Šį sykį neuždelsiau ir valą pavyko išlaikyti gana įtemptą – kotas sulinko visai smagiai. Žuvis kovojo gana smagiai, tad teko leistis pasroviui jos pasiimti. Gražus kilograminis šapalas, kelis kartus pabandęs lįsti į žoles, drąsiai pozavo prieš kamerą. Kad ir ką sakyčiau – smagios tokios akimirkos.
Daugiau kibimų nebuvo, tad teko atsisėdus ant upės kranto, sudalyvauti beveik pusantros valandos trukusioje vaizdo konferencijoje su bičiuliais. Tačiau kreiva akimis vis stebėjau, kaip sekasi kitame krante žvejojusiam kolegai. O jam sekėsi puikiai – prie manęs ištraukė dar mažiausia penkis šapalus, iš kurių du tikrai buvo stambūs. Ir deja, visus, kišo į maišą. Manau, kad būtent dėl to saiko neturėjimo batonščikai (taip vadina šiuo būdu gaudančius dalis muselininkų ir spiningautojų ) neturi gero vardo tarp kitų žvejų. Nes daug upių šapalų šiuo metu baigia dienas būtent taip ir iki vasaros jų tuntai Neryje labai sumažėja. Na, bet yra teisybė šioje žemėje – paskutinė mano stebėta dvikova iš ano kranto su baigėsi stambaus šapalo pergale, nutraukta plūde ir daug lenkiškų bei rusiškų jaustukų...
Per tą laiką grįžo ir Algis, sakėsi, pagavęs dar tris šapalus. Vieną iš jų gražų.
Vakarą pratęsėme pokalbiais prie grilio-laužo, sėdėdami ant aukšto Neries šlaito iki sutemų.
Kur ieškoti šapalų, kaip juos gaudyti batonu, kokių tam reikia įrankių ir kaip mūsų žūklė atrodė iš tiesų, savo akimis galite pamatyti sukurtame kelių minučių filme. Čia pasidalinsiu tik savo įspūdžiais. Man ši žūklė patiko savo paprastumu ir mobilumu. Nereikia jai ruošis – čiumpi batoną, meškerė, kelias atsargines plūdes, kabliukų, svarelių ir gali keliauti prie upės. Nereikia ilgai šertis, prisirišti prie kažkokios upės vietos. Gali eiti krantais ištisus kilometrus ar pervažinėti į kitus ruožus. Pamatai daugiau vaizdų, daugiau gamtos. Kadangi naudoji didelius kabliukus ar avižėles – iš esmės kimba tik stambios žuvys. Na, dar vienas privalumas, kurį paminėjo mano humorą mėgstantis bičiulis – jeigu žvejyboje išalksti – visada turi kuo pasistiprinti... Tokius matyčiau privalumus.
O kalbant apie jos trūkumus – labai jau monotoniška ir nereikalaujanti kūrybos žvejyba. Leidi sau plūdė su srove ir tiek. Lavini nebent plūdės valdymą srovėje bei upės „skaitymą“. Būdamas daugiau spiningautoju, žinau, kiek reikia įdėti darbo, išmonės norint suvilioti kilograminį šapalą dirbtiniu masalu. Ši žuvis dažniausia labai atsargi ir yra verta pagarbos priešininkė. Todėl gaudyti jį batonu atrodo net trupučiuką negarbinga... Na, bet čia jau visiškai subjektyvu. O apibendrinant – šiuo metu, kai vanduo dar šaltas ir dėl draudimų daugelio žuvų gaudyti negalima, šapalų žūklę plūdine, naudojant masalui batoną yra efektyvi ir įdomi. Tad jeigu nesisėdi namie – galite ją išbandyti ir tikriausia nesigailėsite.
