Laidoje – „Vakarų medienos grupės“ valdybos pirmininkas ir savininkas Sigitas Paulauskas, viešbučių tinklo „SPA Vilnius“ savininkas Valdas Trinkūnas, „Amber Food“ valdybos pirmininkas Gediminas Balnis bei „Verslo žinių“ vyr. redaktorius Rolandas Barysas.
– Pone Paulauskai, „Vakarų medienos grupė“ šią savaitę pranešė laikinai stabdanti gamybą. Baldų gamyba stabdoma vienai savaitei, medžio drožlių plokščių gamyba – dviem. Kokios to priežastys?
S. Paulauskas: Kalbėsiu ne tik „Vakarų medienos grupės“ vardu, bet ir visos Lietuvos medienos asociacijos. Tai yra bendra problema tiek SBA grupei, tiek „Fredai“, tiek kitoms, mažesnėms įmonėms. Mes esame didžiąja dalimi surišti su pasauline kompanija IKEA. Šiuo atveju buvo uždaryti visi IKEA pasaulio prekybos centrai, mes netekome balandžio mėnesio užsakymų, todėl tiek „Vakarų medienos grupė“, tiek kitos įmonės balandžio mėnesį savo gamybas stabdo, nes užsakymai nukrito iki viso labo 20 proc., o mūsų sandėlio atsargos leidžia mums atkraudinėti produkciją mėnesį laiko. Tad šiuo metu situacija yra tokia.
– Pone Paulauskai, kaip išsprendėte darbuotojų klausimą?
S. Paulauskas: Dalis mūsų darbuotojų, kurie norėjo atostogauti, atostogauja. O kiti, be abejo, yra prastovose. Šiuo atveju noriu pabrėžti, kad visos mūsų industrijos lūkesčiai yra tokie, kad mes negalime susieti vadinamos negrąžinamos paramos ir kompensacijos už prastovas tik su Lietuvoje esančiu karantinu. Nes nežinome, kada iš tiesų atsistatys įmonių veikla. O jei didžiosios įmonės nepasiekia 70-75 proc. savo apyvartos, joms reikalinga, kad dalis darbuotojų būtų prastovose. Kada tai įvyks, aš nežinau.
– Pone Paulauskai, sakėte, kad dėl laikino grupės įmonių veiklos stabdymo įmonė praras preliminariai apie 15 proc. apyvartos šiais metais, apie 5 proc. – pelno. Tačiau investicijų nestabdysite, nes tokia padėtis laikina. Tad suprantu, kad tragedijos iš šios situacijos nedarote?
S. Paulauskas: Esu entuziastas ir optimistas. Ir taip to gąsdinimo aplink daug. Karantinas pasibaigs. Kinijos pavyzdys rodo, kad tai Lietuvoje gali tęstis gal du mėnesius, bet vis tiek pasibaigs. Todėl negalima susieti karantino su būsimuoju laiku. Tai, kas yra praradimai, yra praradimai – ar tai bus 15 proc., ar 20 proc. Tiek to, apie praradimus nekalbėkime. Visa industrija, nesvarbu, verslas mažas, vidutinis ar didelis, turi galvoti ir turėti planų, kaip gyvensime toliau. Ir net tie planai, kurie šiuo metu yra surikiuoti, jie neturi būti sustabdyti.
Vakar buvau nuvažiavęs į Akmenę, padarėme didžiulę plyno lauko investiciją. Investuota 140 mln. ir gamykla stovi vien dėl to, kad išvažiavo vokiečiai, kurie turėjo „įpūsti protą“ į visas mašinas. Bet statybininkai dirba, mes tęsiame savo projektą. Šiuo metu bus sukurta 150 darbo vietų. Pastačius jau pradėtą statyti baldų gamyklą, ten bus dar 400 darbo vietų. Todėl apie tai reikia kalbėti kartu su Vyriausybe mums, visoms įmonėms – kaip mes galvojame apie rytdieną. Negalime vienas kito nuolat gąsdinti. Turi būti kaip tik kuo daugiau santarvės, supratimo ir paprastų instrumentų mūsų tikslams pasiekti.
– Pone Balni, kai su jumis kalbėjome Vyriausybėje tik patvirtinus verslo gelbėjimo planą, jūs jį pavadinote šešėlinio verslo gelbėjimo planu. Jau praėjo trys su puse savaitės nuo karantino paskelbimo. Kaip jums situacija atrodo šiandien?
G. Balnis: Ji niekuo nepasikeitė. Koks planas buvo, toks ir išliko. Sakyčiau, valstietiškas planas. Kažkodėl mūsų valstybėje yra pasigautas tas minimalios algos dydis. Visą laiką yra eskaluojamas. Dabar, krizės metu, nepriklausomai, kokius mokesčius darbuotojai mokėjo, kokio dydžio atlyginimus jie gavo, jie dabar už prastovas gaus minimalų atlyginimą. Tai yra nepateisinama. Daug tokių pavyzdžių Europoje negalėčiau išvardinti. Kita vertus, daugiausia emigravusių žmonių yra Didžiojoje Britanijoje. Kas bus po krizės? Tų žmonių Didžioji Britanija nepaliko likimo valiai, ten moka 80 proc. buvusio darbo užmokesčio.
Jei pas mus būtų numatyta, tarkime, dviejų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio kažkokia maksimali išmoka, tai būtų suprantamas dydis. Bet kodėl mokėję mokesčius žmonės dabar bus priversti gyventi iš minimalios algos, man tai yra nesuprantama.
Kodėl tai aktualu mūsų sektoriui – pasibaigus karantinui žmonės bus „nuskausminti“ iki begalybės, jie bus išleidę visas santaupas. Ir, skirtingai negu gamybininkai, kurie gyvena iš eksporto, mes turėsime gyventi iš vietinių žmonių, kurie bus netekę pajamų.
– Šiandieną premjeras sakė, kad dar šią savaitę skelbs, kuriems atskiriems sektoriams šiek tiek atlaisvins rankas, bet kavinėms, net lauko kavinėms ar terasoms, panašu, dar teks palaukti, ir mažiausiai – keletą savaičių. Kaip apskritai planuojate savo veiklą ateityje?
G. Balnis: Sunku pasakyti. Ką galime pasakyti – buvome pragyvenę patį nesezoną ir tikėjomės sulaukti sezono, balandžio mėnesį prasideda turizmo sezonas. Kas jau yra aišku – jei ir leis mums dirbti, mes jau neturėsime kokių 30 proc. pajamų, t.y., nebus nei turizmo, nei sugrįžusių emigrantų, kuriuos labai jausdavome šiltuoju metų laiku, kai grįždavo pas gimines. Pajamų labai didelės dalies nebus.
Kita vertus, restoranų sektorius – žmonės vis tiek bijos lankytis, bijos bendravimo kurį laiką, ką matome iš Kinijos ir kitų šalių. Net ir atlaisvinus, tas staliukų išdėstymas kas du metrus mūsų negąsdina, nes mes ir taip suprantame, kad nebus klientų, nebus žmonių. Ypač, kai jie bus taip nuskausminti dar ir dirbtinai, t.y., negaus to atlyginimo, kurį buvo užsidirbę.
– Pone Balni, ar galite pasakyti, kiek sumažėjo apyvarta per visą jūsų įmonių grupę? Turiu omeny, kokią dalį apyvartos dabar gali kompensuoti maistas išsinešimui?
G. Balnis: 3-4 proc. beliko. Ir dar šiek tiek Vilnius, didieji miestai – likusios ambasados. Bet bandėme Alytuje, Jonavoje – tai absoliutus nulis.
– Pone Trinkūnai, jūsų sektoriui turbūt jokių paslaugų, net ir nuotoliniu būdu, teikti neįmanoma. Viešbučių, SPA centrų veikla sustabdyta ir greičiausiai galės pradėti veikti patys paskutiniai iš visų verslų. Kaip jūs matote situaciją?
V. Trinkūnas: Mes tvarkingai kovo 16 d. išlydėjome paskutinius klientus per keletą valandų, kai buvo paskelbtas karantinas, užtraukėme užuolaidas ir iš mūsų įmonėse dirbančių beveik 400 žmonių liko apie 10-12, kurie palaiko santykius su klientais, bendrauja su darbuotojais, techninių tarnybų žmonės. Pajamų – nulis. Pajamų neturime nė cento dabar. Skaičiuojame, žiūrime, ką galime išlaikyti. Mūsų versle, be abejonės, pagrindinis klausimas yra ne pastatai ar kažkas kitas, o darbuotojai.
Paruošti gerą darbuotoją, ypatingai – SPA sektoriuje, kadangi dauguma jų yra su medicininiu išsilavinimu – reikalinga nuo pusės metų iki net pusantrų ar dviejų metų kai kurioms profesijoms. Todėl mūsų pats didžiausias rūpestis – kaip išlaikyti žmones, kaip jiems mokėti tuos atlyginimus, kiek turime lėšų tam reikalui, kiek valstybė gali padėti. Šie klausimai yra patys opiausi.
– Užsiminėte apie valstybės pagalbą – kokia ji turėtų būti? Dabar, suprantu, nėra jokios, dar neprasidėjo fiziškai programos, apie kurias kalba Vyriausybė?
V. Trinkūnas: Viena mūsų įmonė turėjo paskolą, tai bankas suteikė vadinamas atostogas. Jokių kitų nėra. Bet iki mėnesio vidurio dirbome, buhalterija paskaičiavo, kiek turėsime mokėti atlyginimų. Mūsų orientacija pagal tai, kiek turime lėšų – iki trijų mėnesių galbūt galėtumėme ištempti. Ir suprantama, kad kompensacijos bus mokamos po to, kai su darbuotojais atsiskaitysime, jiems išmokėsime ir t.t. Bet pagrindinis klausimas pasimatys labai greitai. Dešimtą dieną žmonėms išmokami atlyginimai, ir matysime, kada gausime iš valstybės pažadėtas kompensacijas. Jei jos ateis gana greitai ir apyvartinių lėšų balansas pasipildys, tada viskas tvarkoje. Jei reikėtų laukti mėnesį, du ar tris, ko gero, jau būtų sudėtinga. Gal porą mėnesių dar „trauktume“ iš tų lėšų, kurios buvo numatytos remontams, rekonstrukcijoms, bet visa kita būtų sudėtinga.
– Pone Trinkūnai, kalbant apie tą kompensavimo modelį, kurį ponas Balnis ką tik kritikavo, kaip jūs jį vertinate? Turiu omeny prisirišimą prie minimalios algos.
V. Trinkūnas: Žinoma, visada yra geriau, kai yra geriau. Bet sunku tikėtis, kada nevyksta gamyba, neteikiamos paslaugos, kad būtų išlaikytas tas vidutinis atlyginimas. Nes pajamų visi neturime, ir tai yra krizinė situacija. Pagaliau ir žmonės gal šiek tiek tokiu laikotarpiu mažiau išleidžia. Mes nekeliame klausimo, kad būtų išlaikytas vidutinis atlyginimas, taip aštriai, bet, be jokios abejonės svarbiausias klausimas čia yra greitis. Nes kai klausai per televizorių Seimo, atskirų ministrų, pono Verygos išstojimo, visi kalba, visi žada, kartais vieni kitiems prieštarauja, kai pasiskambini į „Invegą“, banką ar kitur.
Mūsų įmonė stabili, dirba pakankamai seniai ir neblogai, turime klientų. Mūsų situacija gal nėra visiškai tragiška, bet, nežiūrint to, jei reikėtų pasipildyti apyvartinių lėšų kiekį, o mums jau reikėtų po poros mėnesių jį pasipildyti, jų gauti nei su „Invega“, nei su bankais kol kas nenusimato, kol kas niekas šiuo reikalu neskuba. Nesakau, kad taip bus ir ateityje – galbūt tie pažadėti dalykai nuo šio mėnesio vidurio pasileis natūraliai ir viskas bus tvarkoje. Bet jei to nebūtų, būtų problematiška. Sunkiausia būtų prarasti žmones.
– Pone Barysai, pirmiausia – kaip bendrai vertinate, kaip Lietuvos verslui sekasi šiuo karantino ir koronaviruso laikotarpiu? Ar valdžios siūloma gelbėjimosi pagalvė kiek sušvelnins padėtį, jei dar nešvelnina?
R. Barysas: Turbūt pirmoji įžvalga – yra labai didelis skirtumas, kaip verslas elgiasi dabar ir kaip jis elgėsi 2009-2010 m. Pirmas įspūdis – atrodytų, kad yra tokia sąlyginė ramybė. Mes truputį žinome, kas yra krizė, bet žinome, kad ji lengva nebūna, žinome, kokių pirmaeilių veiksmų griebtis. Ir man atrodo, kad šiuo požiūriu verslas atrodo labai brandus ir elgiasi tikrai nevėjavaikiškai, nepuola strimgalviais daryti nesąmonių.
Kas mane truputį neramina – pirmiausia – bendras požiūris visuomenėje, kuris buvo suformuotas dar gerokai iki šios problemos. Buvo visą eilę metų eskaluojamas verslo demonizavimas, kad tai yra kažkoks blogis, kuris yra labai kenksmingas, kuris kažką išnaudoja ir yra labai nesąžiningas. Man atrodo, tai yra blogas dalykas.
Jei dabar pasiklausytumėte, ką kalba politikai ar net tie patys verslininkai, visi kalba apie kažkokį verslo gelbėjimo planą. Mano supratimu, mano giliu įsitikinimu, tai yra Lietuvos ekonomikos gelbėjimo planas. Visos priemonės, kurios yra svarstomos tiek Vyriausybės lygiu, tiek verslo organizacijų, yra ne šiaip kažkokio atskiro verslo, vienos ar kitos įmonės, SPA ar baldų gamybos, – eina kalba apie Lietuvos ekonomiką. Ir kaip visada būna su medicininėmis problemomis – iš pradžių visi koncentruojasi į vieną klausimą, bet iš paskos seka kaip brolis dvynys ar šešėlis ekonomika. Geroji žinia – kad visos ligos ateina ir praeina, ar mes jas vienaip ar kitaip įveikiame, ar su jomis susitaikome. Atsiminkime baisias ligas, kurios buvo anksčiau – mes su jomis anksčiau ar vėliau susitaikome arba atrandame būdų su jomis kovoti. Čia yra geroji žinia.
O blogoji žinia – jei taip atsainiai žiūrėsime į Lietuvos ekonomiką, po šios pirmosios bangos gali būti labai liūdnas vaizdas. Griūtis ekonomikoje, kuri bus žymiai sudėtingesnė, tęsis daugelį metų ir viską atstatyti bus labai sunku. Ir čia jau pavojus ne atskirai kokiam verslininkui, o visai Lietuvos valstybei. Nes iš kažko reikia rinkti mokesčius, reikės atsiskaityti už tuos kreditus, kurie bus paimti ir pan. Tai – mano pirmoji pastaba. Kalbėkime apie Lietuvos ekonomikos gelbėjimą. Tada labai logiška, kad valstybė įsikiša, o valstybė esame mes, Lietuvos piliečiai. Ir mes bandome išsaugoti tai, kas mums toliau leis gyventi normalų gyvenimą.
Kuo tai gali pasibaigti? Pasižiūrėkime, šiandien buvo žinia iš Prancūzijos. Kritimas yra toks, koks buvo 1968 m. Tie, kurie yra jaunesni, noriu priminti, kad tais metais recesija baigėsi labai rimtais socialiniais neramumais, kurie kainavo tiek Vyriausybės keitimais, tiek didelėmis ekonomikos griūtimis. Nes kai nebėra ką valgyti, kai nebėra ką gaminti, kai nebėra jokių pajamų, prasideda – gal dramatiškai pasakysiu – anarchija. Tada gelbėkitės kiekvienas, kaip kas išmano. Ir tada pačiai valstybei tuos procesus valdyti darosi sudėtinga.
Man atrodo, dabar yra labai palankus metas. Nes verslas supranta, kad be nuostolių jis tikrai neišeis. Girdėjote verslininkus, kurie kalba apie tai, kad jie nori išlaikyti darbuotojus. Tik beprotis verslininkas gali nenorėti išlaikyti savo darbuotojų, nes vis tiek reikės kažkada grįžti į tą ekonomiką.
Tad su kuo grįši? Savo dviem rankomis? Mes puikiai žinome, kad tam reikalinga komanda.
Ir, be jokios abejonės, tas požiūris Vyriausybės ar politikų verslą truputį neramina, kalba apie minimalią algą. Supraskime teisingai, kad pirmiausia ką norime ir ką reikėtų išsaugoti – aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Nes tik jie leis greitai atstatyti ekonomiką. Su tomis kapeikomis ar tais eurocentais, kurie numatomi pagalbai, ir dar su milijonu išlygų, tikrai ekonomikos neatstatysime. Jei būtume kaip Kinija, kur juodas darbas – taip, su minimalia alga galime judėti į priekį. Tad čia norėtųsi valstybiško požiūrio, ne vien žongliravimo milijardinėmis sumomis, kurių niekur nėra. Niekas nežino, kur jos yra.
Mes, kaip „Verslo žinių“ redakcija, susiduriame su lavina laiškų iš verslo žmonių, kurie klausia, kur yra tie pinigai, kaip juos paimti. Pabandėme truputėlį pasidomėti valstybės institucijose, kas ir kur padėta, susidūrėme su labai keista situacija, kai viena institucija galvoja, kad tai turi daryti kita valstybinė institucija, o ta kita, kurios paklausėme, mums atsako, kad ne. Tad man atrodo, kad dar šiek tiek trūksta premjero lygmenyje suvokimo, kaip visa ta savitarpio pagalbos sistema turi funkcionuoti.
Jei šiek tiek susitvarkome ar tvarkomės medicinos lygmenyje, tai ekonomikos lygmenyje kiekviena institucija traukia savo gelbėjimo ratus, meta kažkur vandens kryptimi, vienas ratas nukrito vienur, kitas – kitur, ir neaišku, kam jis skirtas. Tad čia norėtųsi protingų žmonių. Man atrodo, čia didelė problema yra tame, kad, pvz., ekonomikos ir inovacijų ministerija neturi galvos. Čia nėra koordinuojančio žmogaus, šioje situacijoje – tokios pačios svarbos, kaip ir sveikatos ministras. Tos pareigos numestos, ir iš tikrųjų manau, kad tai yra nenormali situacija, kurią reikėjo tvarkyti.
Manyčiau, kad tikrai reikėtų neatidėlioti. Ponas Trinkūnas kalbėjo, kad po dviejų mėnesių jam reikės paramos. Tai ne tada reikės susitvarkyti visus procesus. Dabar jis jau turi žinoti, kur jis turi kreiptis tą dieną X, kai pasižiūrėjęs savo sąskaitoje, kad yra minusas, jo rezervai – baigti, o žmones reikia išlaikyti. Jis juk nevaikščios su tais straipsniais, kuriuos perspausdina leidiniai, kad kažkur premjeras sakė, kad pas kažką yra gelbėjimosi ratas. Mechanizmai turi būti aiškūs. Ir ypač smulkus verslas yra apskritai bejėgis. Jie net nežino, kur eiti, į kokią instituciją, ir ko prašyti.
Dar vienas dalykas – tos institucijos turi teikti kažkokias paraiškas, sistemos ten gana sudėtingos: atnešk šitą, atnešk kitą, niekas nežino, kokio dokumento reikia, kaip prisistatyti, kad turi teisę ir tau reikia tos pagalbos. Yra daug neatsakytų klausimų, į kuriuos labai rimtai reikėtų atkreipti dėmesį, nes, pvz., žvelgiant į ES valstybes, kurios labiau pratusios prie tvarkos, ten sistemos funkcionuoja nuo minutės X. Problema? Veikia. Problema? Veikia. Pas mus – diskusijos tris savaites.
Įsivaizduojate? Tris savaites. Vienas svarbiausių, kertinių mūsų judėjimo į priekį variklių išeinant iš krizės... Ekonomika absoliučiai neturi jokių instrukcijų, kaip užvesti variklį, kaip įjungti pirmą pavarą ir judėti į priekį. O išeidinėti reikės daugelį metų iš tų problemų. Ir kuo ilgiau atidėliosime tuos procesus, tuo sunkesnis bus išėjimas. Tik bijau, kad mes galime patekti ir į komą, o jei pateksime į komą – tada „viso gero“. Baltarusija mus vysis ir galbūt aplenks.
– Pone Barysai, esate ne tik vyr. redaktorius, bet ir „Verslo žinių“ įmonių grupės vienas savininkų. Kaip ši krizė atsilieps žiniasklaidai, jūsų nuomone?
R. Barysas: Atsilieps kaip ir pirmoji krizė. Iš esmės esame paslaugų sektoriuje, tik tiek, kad mūsų į karantiną dar nepasodino. Jau antrą savaitę redakcijoje sėdžiu vienas, visus išslapstėme po namus ir bandome taip dirbti. Be abejonės, technologijos daug padeda, bet yra ir daug nepatogumų, kurie sukuria sudėtingas situacijas. Turėjome planą A, jį jau įgyvendinome. Pasiruošėme planą B, nes matome, kad pajamų kritimas yra didelis. Pvz., mūsų konferencijų verslas yra karantine. Tai – didelė dalis mūsų veiklos.
Be abejonės, mes palikome visus dividendus įmonėje, pasiskaičiavome, kiek jų užteks. Labai norime, kad mūsų valdžios žmonės išgirstų, kai verslininkai labai aiškiai sako, kad turi išteklių mėnesiui, dviem. Na, „prisismaugus“ – galbūt ir trims. Bet po to prasidės griuvimas. Kai prasidės griuvimas, tada nebus laikas ką nors lopyti. Tad noriu atkreipti dėmesį. Redakcijos jau pradeda vegetuoti, jau skaičiuojame, ką reikia daryti – jei ne šio mėnesio viduryje, tai mėnesio pabaigoje jau reikės priiminėti nepopuliarius sprendimus.
