Sunku suprasti, kokios spalvos gyvavo prieš amžius. Senovės Graikijos skulptūros nebuvo baltos, bet mums labai keista jas matyti atkūrus ir spalvas – esame taip įpratę prie jų baltumo, kad tame baltume identifikavome senovės graikų skulptūrų eleganciją, ir bet koks spalvos įvedimas į šį kontekstą mums atrodo svetimas ir nesuprantamas.
Istoriją įpratome skaityti iš nespalvotos fotografijos, žvelgdami į spalvą pakeitusias bažnyčių ir rūmų sienas – senovė mums yra nublukusi ar net bespalvė. Bet koks bandymas suvokti spalvos praeitį yra žvelgti į ją per šių laikų spalvotus akinius. Nes, kaip teigia spalvas tyrinėjantys istorikai, spalva yra ne natūralus reiškinys, o kompleksinis kultūros konstruktas, sunkiai pasiduodantis mėginimams perprasti spalvą aiškiu analitiniu metodu. Spalva yra socialinis reiškinys, kultūros fenomenas, kuris keičiasi priklausomai nuo vietos ir laiko. Todėl spalvų istorija yra tokia pat spalvinga, kaip ir jos pačios.
Galbūt tik gamta yra tas dokumentas, tas faktas, kuriuo rem- damiesi galime pajusti praeities pasaulio spalvas. Tačiau ir šių suvokimas nuolat kito, tarkime, anksčiau laikyta, kad dangus yra auksinis, o mėlyna spalva tiesiog neegzistavo – ji laikyta juodos spalvos pustoniu, t. y. šių laikų pilka spalva.
Visuomenė sukuria spalvą, apibrėžia ją ir jos prasmę, suteikia jai kodus ir vertes, kurie jai duoda paskirtį bei potekstę. Kūrybinis procesas vyksta spalvą atpažįstant – ją pavadinant kokiu nors vardu, tačiau tai, ką šiandien vadiname raudona, galbūt kadaise buvo vadinta visai su raudona nieko bendra neturinti spalva. Įsivaizduoti tokį procesą yra nelengvas mentalinis pratimas. Lengviau spalvas analizuoti kitų spalvų apsuptyje.
Galvojant apie spalvas, verta prisiminti, kad pasikeitė dirbtinio apšvietimo būdai, o tai labai paveikė mūsų spalvų suvokimą namų aplinkoje ir kitų spalvų apsuptyje. Namai nebeapšviečiami deglais, žibalinėmis lempomis ar žvakėmis. Spalvas suvokiame elektrinės lemputės skleidžiamoje šviesoje, o ir natūralaus namų apšvietimo koncepcijos keitėsi laikui bėgant – anksčiau langai buvo mažesni, dabar – didesni. Skirtingas langų dydis keitė žmonių santykį su namų erdvės spalvomis.
Todėl bandant suvokti kiekvienos spalvos ypatybes, jų semanti- nes prasmes, įdomu pasitelkti istoriją kaip matymo įrankį, kaip optinį lęšį, kuris keitė spalvų suvokimą. Nuolat tamsoje stebėtas objektas bus aprašomas kaip vienos spalvos, nors šiandien ištrauktas į dienos šviesą mums jis suvokiamas visai kitaip.
Dėl to įdomu galvoti ir apie margučius, kurie buvo dažomi namų aplinkoje, tikriausiai ridinėti saulės šviesoje, galbūt kartais jau sužaliavus pavasario žolynams, o kartais žiemos speigo liku- čiuose – balto sniego fone. Visi šie kontekstai veikė velykaičių spalvų suvokimą, jų potekstę ir maginę paskirtį.
Toks spalvų prasmės takumas palieka stebėtoją su daugiau klausimų nei atsakymų. Atsakymai nuolat keičiasi, juos pergyvena amžini klausimai, amžinas variklis – abejonė.
Permąstant vieną ar kitą spalvą, patogu pasitelkti kitas spalvas, stebėti jas svarstant kontrasto ar niuanso dėsnius. Velykaičių marginime ieškota kontrasto, dėl to fonas buvo dažomas tamsia spalva – taip buvo išryškinami lukšto spalvos margučių raštai. Kai norima margučių raštus palikti vaško spalvos, fonui parenkami šviesūs atspalviai.
Derinant spalvą ir raštą kontrasto principu išgaunamos tradiciškiausios spalvos ir rašto kompozicijos. Spalvos ir jų deriniai pasirenkami dėl psichologinių ir kultūrinių kuriančio žmogaus savybių. Kiekvienas jas renkasi intuityviai, tačiau jų reikšmių ir psichologinio paveikumo žinojimas gali įkvėpti naujus spalvų bei raštų derinius.
SPALVŲ SIMBOLIKA
RAUDONA
Itin tradicinė spalva lietuviškame margučių marginime. Tikėta šios spalvos magine galia apsaugoti nuo piktų dvasių ir apskritai nuo visokių blogybių. Tai ugnies spalva, spinduliuojanti energiją, gyvybę, sveikatą ir stiprybę. Ši spalva reiškia nedalijamą gimimo, gyvenimo, šviesos ir sėkmingos visa ko pradžios santykį.
Audinių dažymas datuojamas tarp VI ir IV a. pr. Kr. Nuo šio periodo iki Romos laikų randama raudonai dažytų audinių. Tai kraujo spalva, ji daž- nai asocijuota su galia. Istorijoje dažnai naudota karinėms uniformoms, o Romos imperijos laikais generolai dėvėjo raudonus apsiaustus. XX a. pa- baigoje 74 proc. pasaulio vėliavų buvo raudonos spalvos – tai bene populiariausia spalva, naudojama formuojant tautų identitetą. Tiesa, tai ir velniška spalva, nors Katalikų bažnyčioje tai ir kankinystės spalva. Raudona buvo sunkiai išgaunama spalva – arba iš vabzdžių košenilių, arba iš kermes genties vabalėlių, kurių dažymui reikėdavo didžiulio kiekio. Taip pat tam naudotos retos ir dėl to brangios uolienos.
MĖLYNA
Tai ramybė ir saugumas. Laikoma, kad šiuo metu mėlyna yra mėgstamiausia europiečių spalva. Nors šiandien mėlyną suvokiame kaip dangaus spalvą, ilgą laiką laikyta, kad dangaus spalva yra auksinė. Šiedvi spalvos – tamsi mėlyna ir auksinė – karališkos.
Švč. Mergelė Marija tik maždaug XII a. imta vaiz- duoti mėlynais drabužiais. Iki tol ji vaizduota apsivilkusi tamsiai, kaip gedėdama savo mirusio sūnaus. Ilgai mėlyna laikyta ir liūdesio spalva. Šiandien tai ir taikos, dvasingumo bei ramybės simbolis.
ŽALIA
Nemirtingumo spalva – amžinas pavasaris nusako rojaus sodo ypatybę. Tai valingumo, išdidumo ir troškimo gyventi spalva. Žaliai nudažyti kiaušiniai simbolizuoja pavasario augmeniją, atgimstančios gamtos jėgą.
Romėnai tikėjo, kad žalia spalva dėl jos vyravimo gamtoje raminamai veikia akis. Sunkiai išgauna- ma praktiškai iki XVIII a. pabaigos, dėl to laikyta prabangos spalva ir tapyboje naudota kaip pa- siturinčiųjų aprangos spalva siekiant parodyti jų finansinę galią. Šiuolaikinis žalios spalvos asocija- vimas su žaliųjų judėjimu yra gana naujas – gamtos mėgėjų simboliu ji tapo tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai už gamtą agituojantys susivienijimai persivadino į žaliuosius.
JUODA
Juoda yra tradiciškiausia margučių spalva. Tai žemės atspalvis – simbolizuoja žemę motiną, augmenijos deivę Žemyną. Asocijuojama su pirminiu chaosu, iš kurio viskas užgimė, tai pir- mapradė tamsa, turtinga tuštuma, tai ir pradžių pradžios, ir mirties spalva. Dažnai šiuolaikinėje kultūroje laikoma rimties, grėsmės ir neapykantos spalva, o kartu ir kuklumo, rūpestingumo bei pasiaukojimo spalva. Ypač mėgstama menininkų aprangoje, ir ne viena kūrybinė profesija (pavyz- džiui, architektai, režisieriai) laiko juodą spalvą savo aprangos kodo pagrindu.
Apie knygą „Savas margutis”
Ši knyga – tai odė sugrįžtančiai šviesai ir gamtos budimui. Cikliško laiko rate susitinka dvi kartos – mama ir dukra. Prie jųdviejų per margučių kūrimo tradiciją prisijungia ir kiti – esantys ir nebesantys – šeimos nariai, kiekvienas atnešdamas savo linkėjimų, kurie velykaičių raštais per šimtmečius keliavo iki mūsų.
Kiaušinių marginimas ir skutinėjimas yra priežastis susirinkti ne tik prie Velykų vaišių stalo, bet ir dar jų belaukiant – sprogstant pavasariui, vakarams ilgėjant, į save traukiant šviežios žalumos kvapą. Šiame kelias savaites trunkančiame pasiruošime šv. Velykų šventei išgyvenamas kūrybinis bendrumas sustiprina šeimos tarpusavio ryšį. Per kūrybinį procesą, kai leidžiame pirštams patiems rasti rašto kelią ant kiaušinio, sustiprėja ryšys ir su savimi pačiu. Kuriame savą margutį, ir antrą tokį sukurti sudėtinga ne tik artimiausiems šeimos nariams – pačiam sunkiai pavyksta save pakartoti. Kaip ir kiekvienas kiaušinis, kiekvienas raštas yra nors truputį kitoks – savas ir savitas.
Nors margučių raštuose daug burtų, magijos, prasmių ir simbolių, norime šioje knygoje atvirai ir aiškiai pasidalyti marginimo vašku bei skutinėjimo technologijomis, priminti ir pakviesti tęsti šią labai lietuvišką tradiciją, sukuriant savo paties ir savojo laiko sluoksnį.
Gražiausi, labiausiai pavykę margučiai tradiciškai saugomi arba dovanojami – jie sergi namus ir artimuosius nuo negandų. Kūrybinis džiaugsmas, išgyventas marginant ar skutinėjant, su linkėjimais, užkoduotais rašte, perduodamas kaip didžiulė gerumo koncentracija, kuri nėra pasiskolinta iš kitų kraštų tradicijų, nėra nupirkta ar nukopijuota – mes patys esame šios tradicijos dalis ir tampame atsakingi už jos perdavimą.
Knygoje kalbame apie bundančios gamtos grožį, apie mūsų pačių kūrybinę – pavasarišką – galią, apie laiką ir amžių, apie bendrumą šeimos ir mūsų beakmenių lygumų kraštą, kuriame iš Pietų sugrįžtančius paukščius prišaukia pintuose šiaudų soduose gyvenantys šiaudiniai.
Bičių vašku kvepianti pavasariška knyga, tikimės, įkvėps atidžiau stebėti pavasario virsmą ir kūrybingai imtis senojo Velykų meno.
