Ar būtina dar labiau griežtinti karantino priemones po to, kai per pastarąsias savaites, ypač savaitgaliais policija sulaukia šimtų pranešimų apie pažeidimus.
Koronavirusu užsikrėtusiųjų maršrutai taip pat nerodo didelio tautiečių atsakomybės jausmo – ne vienas, kuriam buvo patvirtinta diagnozė, turėjo izoliuotis namie, tačiau keliavo po prekybos centrus, puotavo restoranuose, pramogavo „Atostogų parke“. Prieš šimtmetį už tokius nusižengimus lietuvių būtų laukusios ne šiaip finansinės baudos, bet kur kas griežtesnės priemonės – net badas.
Kaip užsispyrėlius tramdė vokiečiai
Laidoje „Delfi 11“ kalbintas istorikas Gediminas Kulikauskas priminė, kad Koronaviruso pandemija – ne pirmoji epidemija, kuri užklupo Lietuvą. Pamirštos šiltinės, choleros, Ispaniškojo gripo, maro epidemijos daugeliui atrodo tolima praeitis, tačiau šių tragiškų įvykių pasekmes dar ir šiandien galima aptikti Lietuvos provincijoje.
„1919 metais, kai į šalį atėjo gripas ir suirutė, kai vokiečių neliko, nenorom ir nejučia pasirinktas natūralaus persirgimo kelias, kurio pasekmes dar galima iki šiol matyti kai kurių kaimelių kapinaitėse: žmonės laidoti masinėse kapavietėse po 4-5, net po 10 žmonių į vieną duobę“, – priminė tarpukario Lietuvos istorijos specialistas, šimtmečio senumo ir kiek vėlesnius įvykius Lietuvoje aprašęs jau ne vienoje knygoje. Jo teigimu, tą užsispyrusį, konservatyvų, medikais nelabai pasitikintį tipinį lietuvį galima sutikti ir šiandien, mat kai kurie tautiečiai net dabar, praėjus beveik mėnesiui nuo karantino pradžios dar spjauna į nurodymus.
„Išties, tų tradicinių lietuvių kultūrinių motyvų yra, manoma, kad žmogus sau, valdžia sau ir ta atskirtis nuo valdžios bei gyvenimas tik savo galva giliai įsišaknijęs. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais ir net po jo atsainokai žiūrėta tiek į higieną, tiek į epidemijų tvarkymą, bet buvo ir motyvų.
Nors pirmaisiais Tarpukario metais buvo pasakyta, kad skiepai nuo raupų turėjo būti nemokami ar primokėti reikėjo nedaug, kai kurie gydytojai savavališkai imdavo daugiau pinigų, o žmonės nemokėjo“, – pasakojo istorikas. Kita vertus, tautiečius anuomet motyvavo ne tik baimė, bet ir fatalizmas: esą, kaip dievas duos, taip ir bus. Tokių, anot G. Kulikausko, buvo nemažai.
„Žiūrint į tuos laikus, mūsų protėviai nerimtai žiūrėjo į epidemijų grėsmę. Į Lietuvą 1915-siais atėję vokiečiai nors ir pripažino, kad tokių epidemijų kaip cholera, dizinterija ir šiltinė papilitimas nebuvo didelis, bet higienos sąvoka kraštui nebuvo žinoma.
Vokiečiai buvo lengvai pasibaisėję, tad skubiai organizuoti tiek vietos felčeriai, tiek iš Vokietijos atsivežtas personalas, net karo belaisvius mėgino pajungti“, – priminė G. Kulikauskas. Ir nors nuo tų laikų, kai vokiečiai lietuvius išmokė naudotis lauko tualetais praėjo daugiau nei šimtmetis, o net ir tie, kurie anksčiau retai plaudavo rankas dabar, regis, dažniau įsiklauso į visur skambančias rekomendacijas, pasak G. Kulikausko, fatalizmas iki šiol būdingas daugumai lietuvių.
„Rizikuoti dėl nieko būdinga – eini į parduotuvę ir retas pagalvoja, kad net gyvybe rizikuoja“, – pažymėjo istorikas. Tiesa, jei prieš šimtmetį apsimetimas užsikrėtusių galėjo būti ir naudingas – taip galima buvo išvengti vokiečių rekvizijų ir plėšikavimų, bet tikrieji užkratai nusinešdavo daug gyvybių. Kita vertus, karantinuotis kai kurie nenorėjo ir pagrįstai – karantino vietovėse žmonės netgi užsikrėsdavo dėl pačių medikų kaltės, pavyzdžiui, nesterilių skiepų.
Griežtos priemonės ir nenoras jų laikytis turi motyvų: anuomet nenorėjo karantinuotis, nes ten karantinuotieji užsikrėsdavo, to bijojo, skiepų bijojo, nes tuomet ir skiepai buvo nešvarūs, pasigaudavo ligą. Vis dėlto tradicinis lietuviškas pasipriešinimas ir nenoras laikytis nurodymų karo metais vokiečius vertė imtis dar griežtesnių veiksmų, prieš kuriuos šiuolaikinės policijos ar visuomenės sveikatos apsaugos centro nurodymai atrodo tik lengvas pagrūmojimas.
„Neturėdamas skiepų negaudavai duonos kortelės, tad turėdavai badauti, o jei atsisakydavai pabūti karantine, tavęs neįsileisdavo į kraštą – gali sau vaikščioti po Rusiją kaip pabėgėlis“, – pasakojo istorikas.
„Ispaniškasis gripas pašienavo kaip reikiant, nors jo kaip ir nepastebėjo, nes nebuvo tokio informacinio fono, koks yra dabar – tai buvo tęstinio Pirmojo pasaulinio karo neganda, kai daug žmonių žuvo nuo karinių veiksmų ar mirė nuo bado, tai ta epidemija atrodė, kaip natūralus reiškinys“, – pridūrė pašnekovas, siūlydamas įsivaizduoti pavyzdį: jei dabartinė epidemija vyktų 1990 metais, didžiausias dėmesys tektų politinių įvykių audrai, o epidemijos svarba būtų priblėsusi.
Apie grėsmę įspėjo prieš 17 metų
Kaip pažymėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. habil. dr. infektologas Alvydas Laiškonis, dabartinis koronavirusas išties primena Ispaniškąjį gripą. O turint omeny, kad pastarasis truko kelerius metus ir šienavo gyvybes bangomis, panašiam scenarijui lietuviai turėtų ruoštis nedelsdami. Ir netgi ne turėtų, o turėjo, mat, pasak A. Laiškonio, Lietuva tikrai galėjo geriau pasiruošti koronaviruso pandemijai.
„Manau, turėjome kelis mėnesius pasiruošti. Nėra ko dairytis į kitas šalis, tai ne pasiteisinimas – kinai susitvarkė, o JAV, kurių prezidentas keičia nuomonę kas savaitę, ne. Mūsų tai neatleidžia nuo atsakomybės pasiruošti“, – griežtai nukirto A. Laiškonis. Jis pripažino, kad jam asmeniškai koronaviruso pandemija nebuvo netikėtumas.
„Dar 2003 metais man teko būti Prancūzijoje, SARS protrūkio metu. Konsultavausi su virusologais ir mikrobiologais, beveik visi mokslininkai sakė: Afrikos ir Azijos šalyse yra epidemijų židiniai, mikroorganizmai pralaužia rūšinį barjerą ir tik laiko klausimas, kada tas mirkoorganizmas pasirodys. Teko bendrauti su Paryžiaus Pastero instituto darbuotojais, jie jau tada kalbėjo, kad gali atsirasti naujas ir pavojingas virusas, panašus į Ispaniškąjį gripą. Jei pasaulis būtų skyręs daugiau pinigų tyrimams, tikrai būtų galima šių įvykių išvengti“, – priminė A.Laiškonis.
Apsigalvoti privers tik mirties baimė
Be to, profesoriaus teigimu, į Lietuvoje pateikiamus užsikrėtusiųjų duomenis reikėtų žiūrėti kritiškai, mat iš pradžių, dar vasario pabaigoje patvirtinus pirmąjį koronaviruso atvejį Šiauliuose iš ekstremaliųjų situacijų centro skambėjo patikinimai: esą visos ligoninės turi pakankamus apsaugos priemonių ir testų rezervus, bet tik pradėjus tikrinti daugiau žmonių pasirodė realybė: trūksta ir apsaugos priemonių, ir testų, užsikrėtusiųjų realiai yra daugiau, o iš jų – net dešimtadalis medikų.
„Tai mane labai neramina, ypač užsikrėtusiųjų medikų skaičius – jiems žadėta viskas, o jie neturėjo apsaugos priemonių, ypač rajonuose, nežinau ar ten nors kokie mokymai pravesti, juk daug laiko nuo sausio mėnesio buvo, galima buvo apvažiuoti, sužinoti, kokie rezervai, tai neatleistina. O juk pikas laukia tik už kelių mėnesių“, – įspėjo profesorius. Jis taip pat pripažino, kad G. Kulikausko minėtu lietuvišku neatsakingumu turėjo progos įsitikinti asmeniškai praėjusį savaitgalį.
„Mūsų saviizoliacija labai abejotina, savaitgalį pravažiavau Birštoną, tai viskas, kaip sezoniniu laikotarpiu – žmonės turėtų būti namuose, o jie gatvėse. Mūsų problema ta, kad nesugebėjome suprasti paprasto dalyko: nuo kiekvieno mūsų priklauso apsisaugojimas nuo užkrato“, – pažymėjo A. Laiškonis. Ir jei Azijos šalyse, kur viruso plitimas yra geriau valdomas dėl ypač griežtų priemonių, netgi ribojančių demokratines laisves, tai Vakarų demokratinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, viruso grėsmė gali neišnykti dar ilgai dėl kelių priežasčių.
Pavyzdžiui, net jei susivieniję pasaulio mokslininkai per rekordiškai trumpą laiką – metus ar pusantrų sugebėtų sukurti vakciną nuo koronaviruso, o tai, anot A. Laiškonio padaryti yra ypač sudėtinga ir, kaip rodo tris metus kurtos, bet nesėkmingos vakcinos nuo Laimo ligos atvejis, negarantuoja sėkmės bei nereiškia, kad nebus šalutinio vakcinos poveikio, galiausiai net ir išbandyta vakcina savaime dar neleis nusiraminti. Mat Vakarų šalyse šiais laikais ypač paplitęs skiepų priešininkų judėjimas gali priešintis ir vakcinai nuo koronaviruso. O kas tada?
„Savaime aišku, kad bus tų, kurie bus prieš vakciną, nes ne vienas atvejis nepraėjo be priešininkų, visada atsiranda tų, kurie „geriau supranta imunologinį procesą“.
Kas mums gali padėti, jei epidemija tęsis ilgėliau, bangomis, nes šiandien mūsų imuninis atsakas yra silpnas, jei bus didelis mirštamumas, tai mums padės tik baimė“, – pabrėžė profesorius.
Vos prieš mėnesį dauguma susirgimo ir mirčių atvejų buvo Azijoje, o šiandien dešimtys tūkstančių aukų skaičiuojamos būtent Vakarų šalyse, pirmiausiai JAV, Ispanijoje, Italijoje. Tad užsikrėtimo ir mirties baimė dar gali priversti žmones apsigalvoti. Tačiau iš klaidų, anot A. laiškonio, privalo pasimokyti ir Lietuvos valdžia. Juo labiau, kad tokia pandemija gali pasikartoti.
„Pirmas dalykas: turi būti įvesta epidemiologo specialybė – šie žmonės ruošiami, kaip valdyti epidemiją, ši specialybė buvo Vilniaus universitete ir vėliau panaikinta, o turėtų būti po epidemiologą kiekviename rajone.
Kitas dalykas: gavus informaciją apie virusą, reikia turėti apsaugos priemonių rezervą. Na ir trečias dalykas: nelaukiant didelių pakitimų, būtina burti specialistų grupę, kuri jau dirbtų ir aiškintų visiems medikams apie naują virusą, kad kiekvienas apie tai žinotų, tada jau būtina griežta sienų apsauga, epidemiologinis sekimas ir epidemijai atsiradus, mes būtume pasiruošę atremti sunkią situaciją“, – siūlė A. Laiškonis.