Susipažinau su būsimu vyru. Draugavome. Žinojau iš draugų, kad būsima anyta manęs dar nemačiusi jau nekenčia. Po metų draugystės kaip ir atėjo laikas su ja susipažinti. Buvau jauna, kvaila. Galvojau, būsiu gera marti, pažins, moteris juk nepažįsta manęs. Galbūt pažinusi ir nuomonę pakeis. Išsilavinę juk žmonės, ne laukiniai.
Bet atvykus susipažinti ji iškart rėžė į akis: „Tai ką, nėščia?“ Ne, sakau. Likome abi lauke, bijojau net žodį tarti. Na, o ji pradėjo... Sako: „Žiūrėk, koks namas, mašina, visoms tokio vyro reikia.“
Tylėjau. Bijau žodį tarti, nebuvau pasiruošusi skaičiuoti turtus.
Galų gale ji net surado jo buvusią merginą – arbatėlės. Na, galvojau, po vestuvių viskas nurims, moteris senyva. Turiu ją gerbti.
Geras pasiūlymas – netiesa
Bet taip nebuvo. Gyvenimas tapo košmaru. Prie vestuves anyta graudžiai verkė, išvyko namo net prie stalo neatsisėdusi. Na, galvoju, aš tekėjau už vyro, ne už mamos. Tegul nebendrauja.
Galų gale vyras pradėjo važiuoti pas tėvus vienas. Gyvenome gražiai, o jo mama... Aš išauklėta, blogu žodžiu neminėjau. Vyras nekreipė į mamos ašaras dėmesio. Po dvejų metų, gimus vaikui, vyras išprašė kartu nuvažiuoti pas jo tėvus.
Anyta pasiūlė mums su vaiku pagyventi sodyboje, gamtoje. Aš buvau naivi ir sutikau. Na, galvojau, kažkas pasikeitė, padėsiu namuose, pavyks rasti bendrą kalbą. Klydau. Anyta sužvėrėjo – čia švelniai tariant.
Elgesys buvo neeilinis
Keletas jos išsidirbinėjimų buvo neeiliniai. Pavyzdžiui, vyrui išvykus, puldavo mane. Vyrui grįžus, ji verkia ir kaltina, kad tai aš ant jos rėkiu, įžeidinėju, ją užpuoliau...
Vyrui nesant neleisdavo man daryti pietų, o kai vyras grįždavo, tada ji jau sėdi ir verkia, kad aš tinginė, nieko nepadedu.
Sykį nuėjau apaugusių žole braškių nuravėti. O kaip atlėkė: „Ką čia darai? Braškės geresnės, ne taip žemė džius... Pavėsis žolėse, paukščiai tarp žolių uogų nemato...“
Dabar aš juokiuosi prisimindama, o tada nebuvo juokinga.
Vyras išeidavo į darbą, grįždavo... O jo mama tada verkdavo, kad aš paleistuvė, valkatavau per dieną, nors iš tiesų su vaiku kojos iš namų nekeldavau. Anūkų nenorėjo nė iš tolo. Nė sykio neprižiūrėjo, apskritai ant kelių nepasisodino net.
Kaimynai iš pradžių palaikė anytą – esą, aš elgeta, jos turtų noriu. Galų gale ir kaimynai suprato, kas tai per anyta. Ateidavo prie tvoros ir sakydavo: „Vaikeli, kiek gi tu kentėsi?“
Dabar jau verkia
Siaubas... Kojos į jos namus nekeliu jau 18 metų. Dabar ji jau nori anūkus pamatyti, nors pati juos išvarė. Verkia, kad vieniša.
Vyras nuvažiuoja, aš – ne. Ir man jos negaila. Stengiausi, gerbiau. Dabar sėdi viena tam dideliam name, su ta jau surūdijusia mašina......ir niekam nereikalinga. Anūkai nebendrauja, nes kol buvo maži anyta jų nemylėjo, o dabar jiems nereikia močiutės. Šia tema mes nešnekame.
Sakote, reikėjo kalbėtis? Pamačius tokią moterį tiesiog supranti, kad tavo žodžiai atsimuš į sieną. Jeigu matydama, kad jos sūnus laimingas, moteris nerimsta 20 metų? Žinau, kad gerai dariau nekalbėdama.
Kartais kyla toks noras nuvažiuoti ir sakyti: „Na, kaip ta jūsų mašina – auksinė? Namas didingas?..“
Sėdi va dabar viena, bet ar laiminga. Kam to reikėjo?
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.