Profesorius pasakojo, kad, žiūrint istoriškai, Lietuva nebuvo išimtis pasauliniame kontekste. Viduramžiais turėjome raupų ir choleros epidemijų. Būta ir dėmėtosios šiltinės epidemijų.
„Karo metai buvo labai sunkūs. Net ir nepriklausomoje Lietuvoje (tarpukariu) beveik per visą laikotarpį ištisai pasitaikydavo vienų arba kitų infekcinių ligų protrūkių.
Žinoma, dėmesio ir pinigų tam buvo skiriama nedaug, valstybė mokėdavo ¾ už gydymą, o ketvirtadalį turėjai mokėti pats. Didžiausia problema buvo kaimuose – ypač vaikų infekcinės ligos. Gimdavo penki šeši vaikai, o išlikdavo tik du trys“, – Delfi sakė A. Laiškonis.
Tačiau, pasak profesoriaus, galime pasidžiaugti, kad buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo skiepyti nuo raupų. Tuo metu, kai Anglijoje Edvardas Dženeris (Edward Jenner) atrado raupus, Vilniaus universitetas aktyviai su juo susirašinėjo ir jau po kelerių metų pradėjo diegti skiepijimą nuo raupų.
„Turime labai senas raupų skiepijimo tradicijas – jau nuo XVIII a. pradžios. Bet, nors ir buvo skiepų, raupai Lietuvoje panaikinti 1938 metais, nes žmonės bijodavo skiepų, nesiskiepijo, sirgdavo, dėl griežto režimo bijodavo infekcinių ligoninių“, – pasakojo A. Laiškonis.
Antrasis skiepas, kuris atėjo į Lietuvą, buvo nuo pasiutligės. Pasak profesoriaus, jis Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje. Vilniuje 1808 metais įkurtas pirmasis Rytų Europoje Vakcinacijos institutas, labai daug žmonių prisidėjo prie raupų ir pasiutligės skiepijimo.
„Vėliau ta kova tęsėsi nuo praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio, kai beveik kiekvienais metais buvo įdiegiamas vienoks ar kitoks skiepas. Būdavo neklausiama – skiepijami visi. Paskutiniai, ko gero, buvo skiepai nuo Žmogaus papilomos viruso infekcijos 2005 metais“, – sakė A. Laiškonis.
Kaip ir dabar gelbėdavo karantinai
Profesorius dėstė, kad Lietuvoje būta labai didelių ir jaurių epidemijų. XIX a. mirštamumas nuo choleros – 34 proc., tai yra beveik kas trečias susirgęs žmogus mirė. Karo metais didelių problemų kėlė dėmėtoji šiltinė, difterija. 1972 m. Kėdainiuose buvo vidurių šiltinės protrūkis, 1955 m. – skarlatinos epidemija.
„Praktiškai visą laiką infekcinių ligų protrūkių būdavo ir juos likviduodavo tuo pačiu metodu kaip ir dabar – dažniausiai tai būdavo karantinai“, – sakė A. Laiškonis.
Pamirštos senos pamokos
Pasak infektologo, dabar jau seniai neturėjome didelių protrūkių. Sunkiausias jų – 2003 m., kai buvo SARS, bet jį pavyko labai greitai likviduoti.
„Žmonės pradėjo nepaisyti, nebuvo statoma infekcinių ligoninių, labai nedaug lėšų skirta tyrimams atlikti. Ir dar atsirado vadinamasis antivakcininis judėjimas, jis padarė žalos. Mes tikrai galėjome daugiau žmonių apsaugoti“, – sakė A. Laiškonis.
Profesorius pastebėjo, kad dabar tie visi antivakcininkai pritilo.
„Paimkite interviu iš D. Kepenio, iš antivakcininkų, įdomu, kaip jie dabar kalba apie imuniteto grūdinimą šaltame vandenyje ir lindimą su tuo virusu į eketę? Dabar iš televizijos jie visi išnyko, jų dabar nebėra“, – pastebėjo A. Laiškonis.
Naujas ir mažai ištirtas virusas kelia daug iššūkių
Naujasis koronavirusas, pasak profesoriaus, dar mažai ištirtas.
„Tai yra naujas virusas, mes neturime jam imuniteto. Jis pradėjo plisti labai plačiai. Iš pradžių Vakarų Europa labai skeptiškai apie jį galvojo, o kiniečiai ėmėsi seno metodo – griežto karinio karantino. Ten jo atvejų jau pradėjo mažėti. O Vakarai juokėsi – pats mačiau, kaip ir Borisas Johnsonas, ir Donaldas Trumpas, ir dar daugybė politinių veikėjų juokėsi“, – stebėjosi A. Laiškonis.
Profesoriaus vertinimu, yra blogai, kai protrūkių suvaldymo reikalai pereina politikų žinion, o specialistai su savo žiniomis nustumiami į šoną.
„Vakar pažiūrėjau per televiziją, kalbėjo vyriausia ministerijos epidemiologė (Loreta Ašoklienė), tai, pasirodo, kad ministerija jau trejus metus yra panaikinusi Epidemiologijos skyrių. Mes net nebeturime tos specialybės“, – liūdnai kalbėjo A. Laiškonis.
Specialistas sako, kad sukurti vakciną nuo šio viruso užtruks.
„Kaip ir kiekvieną vakciną, taip ir šią išrasti užtrunka laiko. Dabar jau galima išaiškinti sukėlėjo genetines savybes, paskui reikia atlikti daug eksperimentų su gyvūnais, paskui – su savanoriais. Reikia išsiaiškinti toksiškumą, pašalinius poveikius. Sukurti vakciną užtrunka ne kažkiek dienų, o metų. Mes jos greitai neturėsime“, – sakė A. Laiškonis.
Apie koronavirusą pasklido daugybė visokių mitų. Vienas jų – kad koronavirusas turi ne vieną potipį ir kad Italijoje siaučia piktesnio potipio, o Lietuvoje – švelnesnio, dėl to pas mus mažiau mirčių.
Profesorius sakė, kad yra ne visai taip. Pasak jo, Italijoje situacija tokia bloga, nes ši šalis labai vėlai pritaikė karantiną.
„Yra keli potipiai, bet jie neskirstomi pagal šalis. Vieni virusai – tie, kurie, kaip sakote, švelnesni, jie sukelia atipines lengvas formas. O piktesni – sunkesnes.
Vakarų Europos šalys labai skeptiškai vertino ir užmiršo patirtį su infekcinėmis ligomis, labai vėlai įvedė karantinus. Tik dabar prasideda karantinai. Visą tą reikėjo daryti geru mėnesiu anksčiau“, – sakė A. Laiškonis.
Dar viena plačiai paplitusi nuostata, kad virusas yra pavojingesnis senukams. Infektologas paaiškino, kad tai yra susiję su tuo, jog dažnas vyresnis žmogus turi daug kitų ligų.
„Kai susergama bet kokia infekcine liga, imunitetas tampa silpnesnis, ir pasekmės – blogesnės. Tačiau (…) Vakarų Europoje didžiausias mirštamumas yra tarp 20–40 metų amžiaus žmonių. Tai yra tie, kurie mažiausiai saugosi. Vyresni saugosi labiau. Matome, kaip atkeliavo mūsų tėvynainiai, – kai kurių supratimas apie karantiną labai ribotas“, – sakė A. Laiškonis.
Profesorius griežtai rekomenduoja neplanuoti išvykų pas artimuosius per šv. Velykas.
„Mes galime pasimelsti visur, tai nėra jokia tragedija. Kai Lietuva kaip čigonų taboras pradės važinėti po visur, tai tik platins“, – sakė A. Laiškonis.
Pasak profesoriaus, didžiausia problema yra ta, kad gali pradėti stigti medikų.
„Medikų apsauga yra labai bloga, tik dabar gal pradėjo duoti (apsaugos priemonių), ir duodami net ne respiratoriai, o medicininės kaukės, kurios sulaiko gal tik 1 arba 2 proc. virusų. Jeigu mes nesaugosime medikų, tai nebus kam gydyti“, – perspėjo A. Laiškonis.
Paaiškino, kaip virusas patenka į organizmą
LSMU profesorius paaiškino, kaip virusas patenka į organizmą.
„Dažniausiai tas virusas patenka per kvėpavimo takus, per nosiaryklę, pakenkia kvėpavimo takų epiteliui, jį visiškai apnuogina, intoksikuoja organizmą, atsiranda toksinių medžiagų.
Tos toksinės medžiagos nuodija organizmą, be to, pradaro vartus bakterijoms. Atsiranda bakterijų, kurios sukelia antrinį plaučių uždegimą. O virusinio plaučių uždegimo gydymo mes neturime. Bakteriniam gydyti turime antibiotikų, o virusiniam – ne. Lieka vienintelis dalykas – plaučių ventiliacija, kad žmogus savo skrepliais neuždustų“, – pasakojo A. Laiškonis.
Profesorius pabrėžė, kad dirbtinė plaučių ventiliacija tikrai dar nereiškia žmogui mirties nuosprendžio.
„Tai yra gerai – išventiliuos visas nuodingas medžiagas, bakterijas išvalys, ir žmogui bus tikrai žymiai lengviau alsuoti“, – pasakojo A. Laiškonis.
Visos gretutinės ligos yra nepalankios
Dar vienas plačiai plintantis mitas tas, kad persirgus visam gyvenimui plaučiuose lieka randų. Profesorius sakė, kad dabar dar sunku atsakyti į klausimą, kokie yra liekamieji reiškiniai, nes tiesiog neatlikta pakankamai tyrimų.
„Be abejo, kai vyksta uždegimas, sustorėja vadinamasis jungiamasis junginys, ir jo galimybės pasisavinti deguonį po kiekvieno plaučių uždegimo yra mažesnės“, – apie tai, kas bendrai jau žinoma iš anksčiau, kalbėjo A. Laiškonis.
Profesorius sutiko su tuo, kad dėl susirgimo kenčia ne tik plaučiai, bet ir inkstai, širdis, kiti organai. Jis paaiškino, kaip kai kuriais atvejais susirgimas baigiasi mirtimi.
„Jei organizmui stinga deguonies, tai visi organai kenčia. Organizmas apnuodijamas medžiagomis, deguonies stinga, visas (toksinių medžiagų) išskyrimas vyksta per inkstus, kraujospūdis krenta, inkstai labai blogai funkcionuoja, nes krinta kraujospūdis. Nebeišskiriama pakankamai šlapimo, širdis nebegali tokį klampų kraują varyti, ir vystosi natūrali išeitis“, – kalbėjo A. Laiškonis.
Pasak profesoriaus, neigiamą įtaką šiuo atveju daro visos sunkios ligos, kuriomis žmogus serga.
„Sunkios ligos yra onkologinės, autoimuninės, širdies kraujagyslių, plaučių. Visos gretutinės ligos yra nepalankios“, – sakė A. Laiškonis.
Profesorius patvirtino, kad rūkymas blogina situaciją.
„Seniai įrodyta, kad rūkymas standina plaučių audinius, sumažina deguonies pasisavinimą . Čia yra kaip du kart du taisyklė, seniai įrodyta, bet labai retai jaunimas tą suvokia, kol nenudega. Kai praeina keliolika metų, patys pajunta, kad be reikalo tokių kvailysčių darė“, – sakė A. Laiškonis.
Sutinka su PSO nuomone
Profesorius sutiko su Pasaulio sveikatos organizacijos nuomone, kad reikia „testuoti, testuoti, testuoti“.
„Testuoti svarbu, kad izoliuotume sergantį žmogų, jog jis nevaikščiotų. Testuotas žmogus, nors ir silpna forma sirgdamas, turi išbūti namuose visą inkubacinį laikotarpį, nes, jei vaikščios, užkrės kitus. Todėl labai svarbu testuoti ir izoliuoti“, – sakė A. Laiškonis.
Profesorius sutinka su tuo, kad žmonėms reikėtų nurodyti savo kontaktinius asmenis. Jis pažymėjo, kad tie kontaktai svarbūs renkant epidemiologinę anamnezę.
„Jei moteris gyvena Šarkūnų kaime ir niekur nevažiavo, pas ją niekas neatvažiavo, tai tikrai jai to koronaviruso nebus. Bet, jeigu atvažiuos anūkas iš Norvegijos ir nieko nežinos, tai jis tikrai tą močiutę susargdins“, – sakė A. Laiškonis.
Algoritmas, ką daryti sunegalavus
Sunegalavus šiuo metu svarbiausias kontaktas, kurį turi pirmiausia prisiminti kiekvienas žmogus, – jo šeimos gydytojo, sakė šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė Toma Kundrotė
„Pirmiausia reikėtų skambinti savo šeimos gydytojui – arba tiesiogiai, arba į registratūrą. Gydytojas tada pakonsultuos telefonu. Tikrai ne visi serga koronavirusu, yra visokiausių kitų ligų, jos visos panašios“, – sakė T. Kundrotė.
Pasak gydytojos, galima parašyti ir per el. paciento sistemą, bet bent ji asmeniškai vis tiek paskui stengiasi susiskambinti su pacientu, kad galėtų užduoti tikslingus klausimus.
„Kartais paprašau, kad atsiųstų gerklės arba kokio nors bėrimo nuotrauką. Dabar dauguma žmonių turi išmaniuosius telefonus, gali nufotografuoti.
Jei ko negalima pamatyti, tai kai kuriuos pacientus mes įsileidžiame į kliniką. Taip pat, jei yra kokių nors žaizdų, kurias reikia pertvarstyti, arba pooperacinių siūlų, kuriuos reikia pašalinti. Tokie pacientai yra priimami. Bet kuriuo atveju siūlyčiau pirmiausia skambinti savo šeimos gydytojui ir pasitarti, nes ne visos ligos yra koronavirusas“, – sakė T. Kundrotė.
Šeimos gydytoja pažymėjo, kad labai svarbus yra gydytojo ir paciento bendradarbiavimas – gydytojo tikslingi klausimai ir paciento atsakymai, svarbu, kad jis nemeluotų, nebandytų ko nors nuslėpti.
„Dar, kai studentė buvau, sakė, kad gerai surinkta anamnezė yra 80 proc. diagnozės“, – sakė T. Kundrotė.
Kartais gydytojui užtenka vos vieno klausimo
Gydytoja dėstė, kad kartais jai užtenka vos vieno papildomo klausimo, kuris, ypač gerai žinant pacientą, jo ligos istoriją, padeda išsiaiškinti tikrąją padėtį.
„Gydytojas juk žino – jei pacientui kiekvieną pavasarį yra alergija ir staiga jam vėl prasidėjo, tai, pavyzdžiui, koronavirusas nepasireikš ašarojimu, akių dirginimu, jei mes kalbame apie alergiją. Užtenka vieno klausimo, ir atskirsi, ar pacientui – gripas, ar dar kažkas, ar tiesiog alergija. Jei alergija, tai, galiausiai, ir temperatūros neturės.
Pirmiausia reikia skambinti savo gydytojui ir tartis su juo. Geras gydytojas išklausinėja daug, svarbiausia – atsakyti viską taip, kaip yra, nepridėti, nemeluoti, nesutirštinti spalvų. Taip labai daug problemų galima išspręsti“, – sakė T. Kundrotė.
Pasak gydytojos, įtarimai dėl koronaviruso turi pagrindo, jei turėjai kontaktą arba įtari, kad galėjai turėti kontaktą su susirgusiu.
„Būna, kai gresia didesnė rizika dėl koronaviruso ir kai neturi visiškai jokios rizikos. Tarkime, pensininkė, gyvenanti daugiabutyje arba nedideliame namelyje, – ji kartą per savaitę nueina į parduotuvę arba išvis jai maisto vaikai atveža. Tai kokią ji turi riziką dėl koronoviruso? Jei pradėjo sloguoti, ar tikrai čia bus tas koronavirusas?“ – kalbėjo T. Kundrotė.
Pasak medikės, jei gydytojai tikrai mato riziką, tada rekomenduoja kreiptis karštąja linija 1808.
„Arba, jei pacientas sunkiau karščiuoja. Dabar tos karščiavimo klinikos atidaromos, bet vis dėlto pacientas pirmiausia turi kreiptis į šeimos gydytoją“, – sakė T. Kundrotė.
Lėtinių ligų gydymas nestoja
Nepaisant karantino, lėtinių ligų gydymas nestoja. Pasak gydytojos, pacientų paklausiama, ar jie gerai jaučiasi, ar reguliariai vartoja paskirtus vaistus, ir t. t.
„Jie (sergantieji) turi kraujo spaudimo aparatų. Diabetikai turi juostelių, kuriomis gali pasimatuoti gliukozę namuose. Kelias savaites palaukti platesnio ištyrimo tikrai galima“, – sakė T. Kundrotė.
Šeimos gydytoja priminė, kad pratęsti vaistų receptą telefonu ir anksčiau buvo galima.
„Mes tą darome kaip ir anksčiau“, – sakė T. Kundrotė.
Traumatologai dirba ir per karantiną
Traumų atveju traumatologijos punktai dirba ir per karantiną. Tik šeimos gydytoja ragino, jei prireiktų tokios pagalbos, būtinai perspėti Greitąją medicinos pagalbą, kad žmogus priklauso padidėjusios rizikos grupei, – pavyzdžiui, grįžęs iš užsienio arba turėjęs kontaktą su sergančiu žmogumi.
„Kad jį vežtų apsisaugoję žmonės, nes, jeigu jis susirgs po kelių dienų, tai tie greitosios darbuotojai irgi susirgs, ir susirgs, ko gero, visas priimamasis, jeigu neturės apsaugų. O tų apsaugų, kaip žinote, kaip ir visame pasaulyje trūksta, jos labai tikslingai turi būti naudojamos“, – sakė T. Kundrotė.
Siūlė paieškoti malonių sau veiklų
Paklausus, ką patartų tiems, kuriems šiuo laikotarpiu sunku emociškai, gydytoja atsiduso: „Oi, čia sunku ką nors ir pasakyti...“ Jos patarimas būtų dėmesį sutelkti į tai, ką žmogus mėgsta, ir į tai, kas jį ramina.
„Jei, tarkime, žmogus gyvena nuosavame name, tai gal smagu rankas į žemę sukišti ir gėlyčių pasodinti. Arba pomidorus turbūt jau pats laikas pikuoti“, – sakė T. Kundrotė.
Gydytoja patarė šiek tiek išlįsti iš informacijos burbulo ir daryti tai, ką žmogus mėgsta.
„Ir pasidaryti tą laiką, kurį praleidi namuose, kaip malonų laiką, o ne nuolatos virti negatyvios informacijos burbule ir išgyventi. Reikėtų išlįsti iš to, nukreipti mintis. Daryti kokius nors darbus, kurie malonūs širdžiai.
Kažkas galbūt joga užsiims, kažkas knygas susidėlios pagal abėcėlę, kažkam gal pats laikas drabužių spintą susitvarkyti“, – sakė T. Kundrotė.