Vis daugiau valstybių pasuko griežtesniu vadinamojo slopinimo keliu, bauginamos augančio atvejų skaičiaus ir drąsinamos sėkmingo Kinijos, naudojusios šią strategiją, pavyzdžio. Naujienų tarnybos „AFP“ duomenimis, dėl koronaviruso pandemijos šiuo metu apribotas maždaug 3 milijardų žmonių visame pasaulyje judėjimas. Skepticizmu garsėjantis JAV prezidentas Donaldas Trumpas tviteryje paskelbė, kad jį labiau neramina tai, jog vaistas kenksmingesnis už ligą – Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad pasaulis nusmuks į recesiją dar šiemet, – tačiau jo nuomonė sulaukia vis mažiau palaikymo. Net Jungtinė Karalystė pagaliau įsivedė karantiną, labai nebritiškai prižiūrimą policijos pajėgų.
Vis dėlto slopinimas tik išperka šiek tiek laiko ir nėra tikslas pats savaime, o su juo susijusios ekonominės ir politinės išlaidos kelia krūvą dilemų valstybėms, kurios niekada nebuvo įvedusios tokių drakoniškų priemonių taikos metu. Nauji duomenys rodo, kad euro zonos ekonomika jau dabar yra smarkiai nukentėjusi: Vokietijos gamybos pramonė krenta vis giliau į recesiją, o Prancūzija išgyvena staigų nuosmukį. Ar yra kokių nors būdų palengvinti naštą, kurią kenčia ekonomika? Kas turėtų būti priverstas išeiti iš namų ir dirbti tokiu metu, kai net bėgiojimas parke yra griežtai kontroliuojamas saugumo vardan? O ką, jei karantinas užtruks ilgiau, nei mes galvojame? Prancūzija ir Ispanija terminą pratęsė; Italija toliau griežtina priemones. Perspektyva kol kas miglota.
Prancūzija pateikia pamokantį pavyzdį. Prezidentas Emmanuelis Macronas, kaip ir kiti Europos lyderiai, įsipareigojo įgyvendinti maždaug 2 proc. bendrojo vidaus produkto dydžio fiskalinių paskatų planą ir pažadėjo padaryti viską, kas įmanoma, kad kompensuotų karantino kaštus – atkartodamas kaimyninių vyriausybių ir centrinių bankų „bazukos“ priemones. Tačiau praėjus vos savaitei po „karo“ su „Covid-19“ paskelbimo, nuostoliai aiškiai lenkia baisiausius vyriausybės košmarus. Pramonės sektorius dirba maždaug 25 proc. pajėgumu, statybų aikštelėse tvyro tyla, o elektros energijos suvartojimas nukrito 20 proc. – daugiau nei Italijoje ar Ispanijoje po pirmosios karantino savaitės, praneša prancūzų laikraštis „Les Echos“.
Anot „Natixis“ ekonomisto Patricko Artuso, toks sraigės tempas labiau atitinka maždaug 7 proc. BVP kritimą. Net sustiprinta „bazuka“ nepajėgtų greitai atkurti to, kas rizikuoja tapti ekonomikos išsprogdinimu po galimų atleidimo iš darbo bangų.
Vienas iš būdų sušvelninti skausmą – pasistengti, kad kuo daugiau žmonių sugrįžtų į darbą, net jei vartotojų paklausa gaminiams šiuo metu nėra didelė. Tačiau raginimas „ir toliau tęsti darbus“, kaip tai darė E. Macronas, – arba svarbiausių darbuotojų siuntimas į mūšį, kol kiti lieka namuose, kaip tai darė Borisas Johnsonas, – čia nepadės. Sektorių skirstymas į svarbius ar neesminius ignoruoja integruotą tiekimo grandinių pobūdį. Žmonės, kurie neturi galimybės dirbti iš namų – tie, kurie triūsia fabrikuose ar statybvietėse, galų gale, laisvai samdomi darbuotojai – visiškai pateisinamai nerimauja dėl savo sveikatos; jie jaučia, kad ekonomikos labui yra verčiami nesilaikyti socialinio atsiribojimo taisyklių. Prancūzijai šiuo metu mažiausiai reikia darbinių santykių mūšio ar streiko, kokie šiuo metu vyksta Italijoje – gana jau „geltonųjų liemenių“ ir pensijų reformos protestų.
Norint sumažinti spaudimą, reikėtų atskirai įvertinti kiekvieną sektorių ir pažiūrėti, kaip fabrikai, statybvietės ir kontoros galėtų prisitaikyti griežto socialinio atsiribojimo laikais – jau neminint tinkamo aprūpinimo kaukėmis bei medicinos įranga. Persitempęs sveikatos priežiūros sektorius, be abejo, yra pačiame sąrašo viršuje, tačiau šitokios priemonės pamažu įgyvendinamos ir kitose Prancūzijos pramonės srityse: statybų aikštelės pertvarko savo komandas, kad žmonėms nereikėtų dalytis transporto priemonėmis ar dirbti per arti vienas kito. Dar viena paskatinamoji priemonė – premijos tiems, kurie ir toliau dirba (šie darbuotojai neretai yra vieni iš menkiausiai apmokamų visuomenėje). Keli Prancūzijos prekybos centrų tinklai savo kasininkams ir prekių lentynų pildytojams siūlo 1000 eurų premijas.
Jei jau vyksta karas, reikėtų daugiau solidarumo ir namų fronte. Didelės įmonės turėtų būti skatinamos stengtis, kad jų smulkieji tiekėjai kaip nors išsilaikytų. Žmonės jausis demoralizuoti, jeigu jaus, kad stambios kompanijos išgyvena smulkesniųjų sąskaita. Vyriausybės turėtų atidžiau stebėti technologijų pramonės ir projektų ekonomikos žaidėjus, kurie šiuo metu padeda užtikrinti būtiniausių paslaugų tiekimą – pavyzdžiui, „Amazon.com Inc.“, „Uber Technologies Inc.“ ir „Deliveroo“, – kad užtikrintų, jog jų darbuotojai gauna visą apsaugą ir garantijas, kurių nusipelno.
Šias trumpalaikes korekcijas turėtų lydėti vidutinės trukmės laikotarpio planai, kaip užpildyti atotrūkį tarp karantino – kuris realistiškai turėtų tęstis tik kelis mėnesius – ir vakcinos išradimo, kas gali užtrukti ištisus metus. Pavyzdžiui, pirmiausia į darbus galėtų sugrįžti jauni žmonės, kad rizikos grupės atstovai kuo ilgiau liktų namuose. Tačiau tam reikės kur kas daugiau testavimo, nei atliekama dabar, kad būtų aišku, kas jau susirgo ir pasveiko nuo „Covid-19“, o kas dar ne. Testavimas, kontaktų sekimas ir karantinas, kaip tai daro Pietų Korėja, turėtų būti neatsiejama ilgesnio laikotarpio kovos dalis.
Šią savaitę E. Macronas pabrėžė, kad karantinas „nėra panacėja“, reaguodamas į reikalavimus įvesti dar drakoniškesnį saviizoliacijos režimą. Jis teisus. Visi lyderiai turėtų slopinimą laikyti tik reakcijos dalimi ir skirti daugiau išteklių persitempusioms ligoninėms, didesnę ekonominę apsaugą tiems, kas pluša namų fronte, ir daugiau testavimo galimybių, kai apribojimai galiausiai bus panaikinti. Tai padės užtikrinti, kad vaistas nebūtų kenksmingesnis už ligą.
