Amžinai niekas netrunka, praėjo sunkmečiai, karai ir marai, tai ir mus dabar užklupusi koronė vieną dieną pasibaigs. Gal po poros mėnesių, gal po pusmečio ar, kaip teigiama JAV valdžios plane, po 18 mėnesių tai nutiks – išgyvenusių uždarymą restoranų šeimininkai išneš į kiemą staliukus ir pakvies besimarkstančius nuo saulės praeivius išgerti kavos, grožio salonus užplūs moterys peraugusiais plaukais ir nagais, į Veisiejų turgų suvažiuos sendaikčių ir dėvėtų rūbų pardavėjai.
Visi skubėsim atgauti neuždirbtas pajamas, per karantiną praradusieji darbą sulauks pasiūlymų grįžti arba imtis naujos veiklos, ims brangti kuras, o nekilnojamojo turto brokeriai išsitrauks iš spintos apdulkėjusius kaklaraiščius ir jaudinsis kaip mokinukai per egzaminą rodydami naujus butus pirmiesiems pokarantininiams pirkėjams. Galėsime linkėti vieni kitiems ramybės ir priimti Komuniją iš kunigo rankų pilnoje žmonių bažnyčioje bei dalintis suktine su paslaptinga nepažįstamąja muzikos festivalyje po žvaigždėtu dangumi. Visas pasaulis vėl bus mūsų, niekas neaiškins, kur eiti ir po kiek asmenų būriuotis.
Dauguma iš mūsų bus išgyvenę šitą košmarą, pravalgę santaupas ir išmokę maitintis kruopų atsargomis, pirmą kartą patyrę pašalpų prašymo nejaukumą, per ilgą bendrą izoliaciją po kelis kartus mirtinai susipykę ir vėl susitaikę su artimaisiais, antrą kartą perskaitę visas namie buvusias knygas ir gal net išmokę mintinai tiek „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių pasauliniame kare“ citatų, kad galėtumėm varžytis su Ingrida Šimonyte. O svarbiausia – likę gyvi.
Bet bus ir aukų. Iš pradžių krūpčiosime nuo kiekvieno pranešimo apie kiekvieną mirusįjį, paskui tai bus tik augantis skaičius, banali statistika, o žiniasklaida pasakos tik apie įžymybių ir viešų asmenų netektis.
Tačiau kaip reikės toliau gyventi tiems, kurie dabar parsiveža į šalį koronavirusą, jaučiasi gerai, todėl spjauna į Aurelijaus Verygos nurodymus izoliuotis, bastosi po parduotuves ir bando sutvarkyti reikalus, kurių neva neįmanoma atidėti dviem savaitėms, ir taip išplatina užkratą? Net jei niekada nesužinos, ar būtent jų atneštas virusas nužudys tuos dešimtis, o gal ir tūkstančius silpniausių mūsų visuomenės narių – senukų, lėtinėmis ligomis sergančių ligonių, onkologijos skyrių pacientų.
Tokia kaltės našta visam likusiam gyvenimui bus baisesnė už patį virusą ir mirtį nuo jo. Net jeigu niekas apie tai nežinos, atsibusite naktimis išpilti prakaito ir tamsiose kertėse matysite raukšlėtus veidus bei gęstančias akis. Net jeigu kunigas per išpažintį lieps sukalbėti atgailai tik po vieną „Amžiną atilsį“ už kiekvieną pražudytąjį, palengvėjimas neateis. Net jeigu visą likusį gyvenimą dirbsite tik tam, kad užsimokėtumėte savo psichologui, jis neįtikins jūsų atleisti sau klaidą, kurios ištaisyti jau neįmanoma.
Įsivaizduoju, kad taip savo niekingo gyvenimo pabaigoje galėjo jaustis vaikų poetas ir partizanų išdavikas bei žudikas Kostas Kubilinskas, žydšaudžiai ir kai kurie stribai. Pabėgti nuo savęs nepadėjo net besaikis gėrimas.
Todėl tiesiog atsiminkime, kad nėra ir negali būti tokio svarbumo reikalų, kurie būtų verti kito žmogaus gyvybės. Likite namie, kad būtent jums nereikėtų kankintis visą likusį gyvenimą.
Ir tik ministro, atkakliai besilaikančio nuostatos netirti daugumos galimai užsikrėtusiųjų COVID-19, kol jie neatitinka jo nustatyto algoritmo, jokia sąžinė negrauš. Nes savo teisumu įsitikinę fanatikai kažkaip sugeba ją išjungti.