Tuo pačiu laišku buvo pasidalinta ir su „Delfi“ redakcija.
Gražios kalbos iš televizoriaus ekrano, kad būtina laikytis nors dviejų metrų atstumo tarp žmonių, perfrazuojant V. Kernagio dainos žodžius, sudraskomos į gabalus, kaip kolorado vabalai, nepasiruošusios valdžios veiksmams Infekcinių ligų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus priimamajame.
Į šią patalpą kovo 17 d. buvo suvežti greitosios pagalbos mašinomis ir net autobusu iš užsienio parskridę tautiečiai, taip pat, kaip jau įprasta, buvo vežami ir galimai užsikrėtę Vilniaus gyventojai.
Priėmimo patalpos dydis su visais jos koridoriais yra gal 50 kvadratinių metrų, ji nepritaikyta dideliam žmonių srautui. Bet vienu metu priimamajame žmonių buvo tikrai daugiau nei kelios dešimtys, o koks bendras tos dienos galimų ligonių skaičius buvo ligoninės priimamajame, galėtų pasakyti priimamojo darbuotojai.
Tą dieną galimai apsilankė ir, tikriausiai, ne vieną valandą kartu praleido žmogus, kuriam buvo nustatytas koronavirusas, nes jau kitą dieną, kovo 18 dienos vėlyvą vakarą, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė apie naują užsikrėtimo atvejį šalyje ir, kad tas žmogus izuoliuotas ir gydomas „Santaros“ klinikose.
Bėda ne tik, kad priėmimo kambarys yra per mažas išlaikyti saugų atstumą esant dideliam žmonių srautui, bet ir, kad suvežti žmonės priėmimo patalpoje, laukdami savo eilės, praleido ten ne vieną valandą.
Dalis laukiančiųjų, gal protingesnių ar bailesnių, laukimo valandas vėsiu oru leido dideliame ligoninės kieme, kuriame, turint protingą, veiklią valdžią, jau turėjo stovėti surenkamas paviljonas ar kariškių palapinės, kuriose būtų sudarytos galimybės patikros laukti pakankamai saugiu atstumu.
Mūsų valdžia labai gražiai kalba apie ypatingą rūpinimąsi rizikos grupės žmonėmis, tačiau tie keli vyresnio amžiaus žmonės tą dieną turėjo laukti bendroje eilėje, jokių „protokolų“ ar tvarkų, kad juos priimtų be eilės, deja, neparašyta.
Taigi dabar visiems tos dienos „laimingiesiems“ reikia laukti dviejų savaičių karantino pabaigos ir tikėtis, kad šį kartą valdžios neorganizuotumas jų neapkrėtė. Dar kartą, jau koronaviruso sąlygomis, galime įsitikinti, kad per trisdešimt metų valdžia gražiai kalbėti išmoko, o dirbti ne.
Ir dar, jei jau buvo pražiopsota galimybė išplėsti Infekcinių ligų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus priimamąjį, ruošiantis koronavirusui, tai bent organizuojant žmonių atskraidinimą iš užsienio galima buvo numatyti atsargines laukimo patalpas, kad ir Vilniaus futbolo maniežą, kuriame žmonės galėtų laukti pakankamai saugiu atstumu, ir iš ten jau būtų vežami į Infekcinių ligų priėmimo-skubios pagalbos skyrių nedidelėmis grupelėmis.
Ir pabaigai, tik mūsų žmonių supratingumas, jų bekontaktinė elgsena, padės taisyti daromas mūsų valdžios klaidas koronavirusui jau atėjus į mūsų šalį. Kitu atveju – sveiki atvykę į „Užsikrėtimų kambarį“.