Iš pradžių su vyro šeima nelabai pažindinomės. Vėliau, po vestuvių užsukome porai savaitgalių, pabendravome. Anyta atrodė šviesus, malonus žmogus.
Kaip ir pridera, išvykome medaus mėnesio. Tikro – tai yra trunkančio 30 dienų. Norėjome pabūti tik dviese, tad, kad ir kaip buvo sunku dėl darbo reikalų, atsijungėme nuo viso pasaulio – jokių žinučių, jokių skambučių, jokių laiškų. Jeigu kas mirs, pajuokavome, laidokite kitą mėnesį.
Kai kas tikrai mirė.
Šviesa mano anytoje.
Mums grįžus, prasidėjo skambučiai. Ji kasdien (kiekvieną dieną – pirmadienį, antradienį, trečiadienį... šeštadienį... sekmadienį...) skambindavo mums. Pirma man (kas iš pradžių atrodė miela), paskui vyrui. Mano amžiną atilsį močiutė taip darydavo nuo pat mano išsikraustymo iki savo mirties, tad tai nekėlė problemų. Iš pradžių.
O tada prasidėjo.
Jau kaip ir turėjome tradiciją su šeimos draugais ir giminaičiais praleisti bent porą savaitgalių vyro tėvų namuose gamtoje, gražioje vietoje. Vieną dieną nuvykę pajutome į mus įbestus žvilgsnius. „Tai ko nieko nesakėt?“ – gudriai nusišypsojo kažkuri tetulyčių. „Dar anksti turbūt...“ – numykė kita. Nieko nesupratau, o tada pastebėjau, kad visi žvalgosi į mano pilvą.
Prireikė rimtų pastangų, kad suvokčiau, jog visi laiko mane nėščia. Kodėl? Nes kalbėdama telefonu su anyta užsiminiau, kad atšaukėme kelionę – o ji visiems apskelbė, kad va, vaikutis jau pakeliui, tai nuplaukė žygiai...
Pirmiausia pagalvojau, gal pati kažką neaiškiai pasakiau, leptelėjau... Bet greitai tai ėmė kartotis: anyta paimdavo vieną mano žodį ir tikrąja to žodžio prasme priskaldydavo vežimą.
Fast forward... Nustojau lankytis savaitgaliais, bet vyrui tekdavo už du atkentėti nesąmonių srautą... Supratau, kad reikia kažko imtis. Paklausiau pažįstamo psichologo patarimo ir sugalvojau planą.
Buvo sunku. Tikrai. Anyta vis dar atrodė malonus žmogus, tik... tik reikėjo ją atstatyti į vietą, kad galėtume toliau ramiai gyventi. Taigi, ėmiau vėl lankytis giminės susibūrimuose, kaupti tulžį ir laukti progos kąsti atgal.
Galiausiai tai įvyko. Vieną šeštadienį nuvažiavau ir garsiai paklausiau, ar nereikia mamytei padėti daiktelių susikrauti. Žmogus vos nenukrito! O aš tęsiau: mačiau, tokiam ir tokiam rajone jaukus butukas parduodamas, šalia poliklinika, parduotuvė... Žodžiu, apsimečiau, kad anyta išsikrausto iš namo į butą. Kliedesiai? Žinoma. Aną dieną skundėsi, kad sesuo vėl krūvą vazonų atvežė, nebėra kur praeiti kambary, tai aš apsimečiau supratusi, kad pirks butą. Ir visą mielą dieną garsiai aiškinau, kur kokiam rajone saugiau, kur patogiau ir t.t.
Dviese irgi galima žaisti, kaip sakoma. Atvažiuodavau ir užvemdavau nesąmonių, kol ji nepradėjo savo. Buvo sunku. Paskui grįžusi namo net verkdavau. Aš nepratusi būti tokia šiurkšti. Vyras nelabai galėjo tiesiogiai konfrontuoti su savo motina, tad tik tyliai mane palaikydavo.
Tai truko ilgai. Bet galiausiai padėjo: anyta nustojo skambinti man, per susitikimus pradėjo elgtis labai santūriai mano atžvilgiu. Nelabai smagu. Tikiuosi, kad dar galėsime susidraugauti, bet svarbu, kad parodžiau, jog ant manęs neužlipsi. Juokinga, bet ne tik marozai gaujos narius testuoja. Pagyvenusios mamos dar ne tokius testus sugalvoja... Jaučiuosi išlaikiusi. Viliuosi, jog įžeista anytos savimeilė greitai užgis, ji susitaikys, jog jos trisdešimt šešerių metukų mažylis jau turi mergaitę ir visi laimingai gyvensime kaip pasakoje (be raganų).
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.