Gyvenimo skuba šiandien neteko prasmės. Kartu turime galimybę apmąstyti kur buvome prieš tris dešimtmečius ir kur esame šiandien. Ir kur galėjome atsidurti šiandien, jei prieš trisdešimt metų būtume priėmę kitokius sprendimus – pavyzdžiui, sustabdyti Kovo 11-osios akto galiojimą (kaip siūlė kai kurie Vakarų Europos valstybių lyderiai) bei pradėti derybas su Kremliumi dėl tolesnio savo politinio ir teisinio statuso?
Lietuvos nepriklausomybė iš esmės yra geopolitinis stebuklas, mat nei Vakarai, nei Maskva to neplanavo. Vakarų lyderiai kaip Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrandas norėjo reformuoti Sovietų Sąjungą ir rėmė Michailą Gorbačiovą, jie netroško imperijos žlugimo, nes galvojo, kad tai nuves link politinio chaoso.
„Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos“, – taip į Lietuvos paskelbtą Nepriklausomybę 1990 metais reagavo tuometis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as.
„Savo tikslo reikia siekti žingsnelis po žingsnelio“, – taip Nepriklausomybės siekiantiems lietuviams patarė Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, kuris manė, kad, užuot staigiai ir besąlygiškai atkūrę Nepriklausomybę, lietuviai turėtų derėtis su M. Gorbačiovu. Net tuometinis JAV prezidentas Georgas Bushas vyresnysis buvo labiau pasiryžęs remti M. Gorbačiovą Kremliuje, o ne laisvės ir demokratijos principus komunistinės imperijos užgrobtose žemėse.
F. Mitterrand'o žodžiai atspindėjo tuomečio Vakarų pasaulio politinio elito požiūrį į Sovietų Sąjungoje vykstančius procesus. Kai Baltijos valstybių žmonės stovėjo Baltijos kelyje ir svajojo apie nepriklausomybę, pasaulio galingieji viltingai žiūrėjo į M. Gorbačiovo vykdytą „perestroiką“.
Matyt, tikėjosi, kad po ilgų tironijos metų „Blogio imperija“ (taip SSRS apibūdino Ronaldas Reaganas) kardinaliai pasikeis ir taps patikima Vakarų pasaulio sąjungininke. Galbūt net demokratizuosis. Ir bijojo, kad mažos šalies atsiskyrimas gali išversti iš posto M. Gorbačiovą bei sugriauti jo pradėtas reformas.
Todėl Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją Vakarai mus visą laiką orientavo į derybas su Maskva dėl federacinių ar konfederacinių ryšių. Tai būtų reiškę derybas su SSRS dėl atsiskyrimo principų ir sąlygų. Tokį požiūrį atspindi faktas, jog Amerika pirmiausia priėmė Kazimirą Prunskienę, kuri buvo pažadėjusi paskelbti moratoriumą Nepriklausomybės Aktui, o ne Vytautą Landsbergį.
Geopolitinis stebuklas
Tuometiniai Vakarų valstybių politikai rodė, kad jiems mūsų žingsniai buvo per staigūs. Tačiau kur būtume šiandien, jeigu būtume grįžę į kovo 10 ir vietoj nepriklausomybės paskelbimo pradėję derybas su M. Gorbačiovu? Tai bene esminis klausimas apmąstant nueitą kelią.
Turbūt neverta abejoti, jog tokiu atveju atsiskyrimas būtų vykęs Maskvos sąlygomis. Galiausiai būtume tapę nepriklausomi, bet tikrai įsipareigoję neblokiniam statusui ir politiniam neutralitetui (be teisės stoti į Europos Sąjungą ir juolab NATO), su Rusijos karinėmis bazėmis (staiga pavirtusiomis „taikdarių“ pajėgomis) ir, galimai, primesta autonomija Vilniaus krašte.
Taigi, sąvoką „geopolitinis stebuklas“ vartoju ne šiaip. Tautos gebėjimas ištrūkti iš milžiniškos imperijos, kurios kariuomenėje buvo daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje gyventojų, gniaužtų iš tiesų prilygsta stebuklui. Ir visa tai – tik pačios tautos dėka.
Įrodėme, kad net nepaisant pasaulio galingųjų abejingumo, tauta gali atsilaikyti prieš didesnį ir galingesnį savo pavergėją, kad šalies laisvės troškimas yra stipresnis net už ginklo baimę ir savisaugos instinktą, o svarbiausia – kad sunkiausiais momentais tauta pajėgi susitelkti ir ginti savo šalį.
Kodėl būtent mes tapome pirmieji išsiveržę iš sovietinio kalėjimo?
Galėjome rinktis: būti 186 etnine grupe Rusijos sudėtyje ar rinktis politinės tautos kelią. Pasirinkome tapti politine tauta – tauta verta valstybingumo. Tai buvo užkoduota mūsų istorijoje.
Kovo 11-osios Lietuva nebūtų įmanoma be tautinės Vasario 16-osios Lietuvos. Per du Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius pavyko subrandinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą.
Antisovietinis 1941 m. pavergtos tautos sukilimas bei stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas liudija, jog tautinė Lietuva tikrai nebuvo tik bendra kalba ar liaudies šokiais grįstas produktas. Vasario 16-osios Lietuva paklojo savarankiškos politinės bendruomenės pamatus, kurios tradicijas net ir sovietiniame kalėjime puoselėjo kelios lietuvių tautos kartos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais subrendo ta lietuvių (politine prasme) tautos karta, kuri sovietų okupacijos metais išsaugojo valstybingumo tradiciją ir kovojo už ją. Jeigu ne Vasario 16-oji ir tautinė Lietuvos valstybė, apie Kovo 11-ąją ir visame pasaulyje pripažįstamą Lietuvą šiandien negalėtume kalbėti.
Tautinė idėja atvėrė duris ne tik nepriklausomybei, bet ir demokratijai. Tautinė valstybė, suvokiant ją ne kaip etninį darinį, o kaip kultūrinę ir politinę bendruomenę, kol kas yra patikimas ir nepakeičiamas demokratijos bei saugumo garantas.
Net pasaulyje pratrūkusios pandemijos akivaizdoje skirtingose šalyse valandų bėgyje priimtos priemonės tik patvirtina, kad „pasaulis be valstybių ir sienų“, geriausiu atveju, tėra nuo realybės atitrūkusi diskusija, o tautine idėja paremta valstybė dar ilgai „neišeis iš mados“.